Grafika turi traukos galią
Remigijus Venckus
Pirmojo tarptautinio grafikos plenero „Šiauliai. Saulės miestas – visada geras oras“ rengėjai į uostamiestį atvežė jo parodą. Joje galima susipažinti su šiemet rugpjūčio 11–21 d. Šiauliuose kūrusių lietuvių ir latvių menininkų darbais.
Su nostalgija ir apmaudu
Pagrindine plenero idėja tapo grafikos meno populiarinimas ir jo ribų plėtimas.
Kad grafika turi traukos galią, pastebime I.Ambrazienės kūryboje. Menininkė pirmą kartą kūrė sausos adatos atspaudus ir pastebėjo, kad grafikos technikoje atrado naujas, malonias kūrybos galimybes.
O štai latvių menininkas A.Klavinis išbandė šilkografijos techniką. Jo kūrinių pagrindinė idėja susieta su procesų vizualizavimu. Todėl nesistengiama koncentruotis ties aiškiu daikto kontūru ir jo stabilumo garantais erdvėje, o išreiškiamas begalinis laiko kontinuumas susietas su nostalgija ir apmaudu. Kad praeitis nebepriklauso ateities išsipildymui ir yra laike ištįsusios grėsmės nuosavybė, pastebėtina ir šių eilučių autorius kūriniuose.
V.Zarėkos lino raižinyje imituojama tamsiai ruda mokyklinė lenta ir ant jos paliktas negrabus, bet žavingas vaiko piešinys. Kūrinyje vizualizuojama atmintis, paliekanti ženklus, lemiančius nostalgijos jausmo atsiradimą.
Realybės ir jausmų paribiu
Juoda ir balta – kaip esminiai ne tik grafikos, bet ir apskritai tobulybės siekiniai, – išryškėja kaip organiški prieštaravimai klaipėdiečio M.Petrulio kaligrafijos kūriniuose. Raidei suteikiamas individualumas. Atrodo, ji alsuoja. Kelių menininkų (M.Petrulio, V.Janulio ir M.Gaubo) idėjos įspraudžiamos į erdvinį objektą, kuris tarsi manifestuojančiai paneigia grafikos prigimtį; grafika nebenori būti plokščia…
R.Šileika fotografuoja apskritas realybės formas ir jas lygina tarpusavyje. Kasdienybės apskritas objektas pabrėžia apskritą rutinišką būtį ir jos paradoksalią prigimtį: atrodo, apskritimas, bet iš tikro – tiesė. Kartu menininko sukurtuose dienoraštiniuose tekstuose realybė išvaduojama iš sintetikos. Čia, kaip ir P.Rakštiko ženklų teritorijose, permąstoma kasdienė būtis ir rekonstruojama jos nematomybė – piešiama sakiniais ir rašoma piešiniais.
Realybės ir jausmų paribiu oforto plotmėje žengia R.Zvirbulis. Erdvė tampa nebe ta, kurioje mes egzistuojame kaip apčiuopiamos būtybės, bet ta, kurioje jaučiame daiktų virpesius, jų ir mūsų tarpusavio santykį. Panašūs jausmai užplūsta stebint objekto tyčinį neišbaigtumą D.Virinos kasdieniškos gatvės motyve. Akivaizdu, kad grožio poetika gimsta iš pačios kasdienybės.
Žvelgia meiliai ir ciniškai
V.Janulio kūriniuose reflektuojamas laiško grožis. Individualus rankos braižas atsiveria kaip tai, kas egzistuoja čia, šalia, bet ne visada pastebima.
O kaip nustemba žmogus, kai tarsi iš rūko išnyrantį vaizdą išvysta V.Šliuželio kūriniuose… Menininko poezija skirta Šiaulių miesto ir priemiesčių erdvėms. Kyla klausimas, kada į savo miestą pažvelgiau meiliu žvilgsniu?..
Kasdienybė gali pagimdyti ir agresyvias formas, kurias regime D.Ūdrio portretuose. Suprantama, portretas negali būti stabilus, kadangi portretuojamasis praeina pro mus, mes jo nebesutinkame, o mūsų atmintyje jis lieka tik kaip įspūdis arba tam tikra patirtis, į kurią pats autorius žvelgia ciniškai.
Pleneras praėjo, liko tik jo virpesiai dailininkų atminties rėžiuose ir kūrybos darbai, kuriuos iki gruodžio 4-osios galima pamatyti uostamiesčio Baroti galerijoje.
