Gūsis iš pajūrio – sostinėje

Gūsis iš pajūrio – sostinėje

Liucija Armonaitė

Vilnius

Vilniuje, Rusų dramos teatre, penkis spektaklius kovo viduryje parodęs Klaipėdos muzikinis teatras nudžiugino apgalvotu, įvairią auditoriją patraukusiu repertuaru.

Klaipėdiečiai atskleidė teatro specifinių, aukšto profesinio meistriškumo dalykų, pateikė ambicingus kūrėjų pastatymus. Tai sužavėjo, o kartu skatina mąstyti, lyginti, koreguoti apskritai muzikinių/operos teatrų padėtį Lietuvoje.

Įsisuko į renginių sūkurį

Šiuo rašiniu nesiekiu išsamiai analizuoti parodytus spektaklius, pateikti atskirų dalykų vertinimus. Rūpi išsakyti bendrą nuotaiką, kurią po gastrolių sostinėje paliko Klaipėdos muzikinis, tarsi pavasarinis gūsis įsisukęs į Vilniaus kultūros renginių sūkurį.

O renginių tomis dienomis buvo kaip niekada daug. Tarp jų – net tokie neeiliniai kaip nacionalinės programos „Vilnius – Europos kultūros sostinė- 2009“ Europos menų programos dalis – Nacionalinėje filharmonijoje surengtas Michelio Sogny fondo „SOS talentai“ jaunųjų stipendininkų koncertas, tiesiogiai iš Vilniaus transliuojamas tarptautiniu prancūzų „Mezzo TV“ kanalu į 39 pasaulio šalis.

Arba tos pačios programos tarptautinė dailės paroda „Gamtos ilgesys. Europos peizažai“. Šį – svarbiausią Lietuvos dailės mu-ziejaus Vilniuje ir Aukštutinės Austrijos žemės muziejaus Lince bendrą projektą globoja abiejų valstybių pre-zidentai – J.E. Valdas Adamkus ir Dr. Heinzas Fischeris.

Publikai neteko nusivilti

Jiedu Taikomosios dailės muziejuje Vilniuje iškilmingai atidarė reikšmingą ekspoziciją kaip tik tą ketvirtadienį, kai klaipėdiečiai pradėjo gastroles – rodė dviejų dalių šokio spektaklį „Kruvinos vestuvės“, Jurijaus Smorigino (libreto autorius ir choreografas) sukurtą pagal Astoro Piazzolla’os muziką.

Koks buvo nustebimas, kad nemaža dalis šalies kultūros elito – žinomi šokio, teatro, muzikos, dailės kritikai ir specialistai – tądien pasirinko ne tarptautinį įvykį, o klaipėdiečių spektaklį. „Į parodą ir rytoj nueisime, o „Kruvinas vestuves“ nežinia ar kada kitą kartą teks pamatyti“, – tarsi susitarę kartojo pašnekovai, sutikti spektaklyje.

Ir specialistams, ir žiūrovams neteko nusivilti: įdomi J.Smorigino choreografija, įsimintini dailininkės Ivetos Ciparytės sukurti kostiumai, nuoširdžiai šoko atlikėjai. Tik gal vienam kitam vyrui nepakenktų kiek patobulinti savo kūno formas. Juk šokio spektaklis! Kad žiūrovai ir kitąkart, pavyzdžiui, užuot gerėjęsi unikaliais paveikslais su kiparisais Neapolio įlankoje, skubėtų pažiūrėti klaipėdiečių šokio…

Dėmesys – lietuvių autoriams

Verta pagarbos viena pagrindinių Klaipėdos muzikinio teatro nuostatų – statyti šiuolaikinių lietuvių autorių kūrinius. Dar 1987-aisiais įkurtas ir savo, kaip profesionalaus teatro, veiklą pradėjęs su debiutuojančios kompozitorės Audronės Žigaitytės (šiandien teatro vadovė A.Žigaitytė-Nekrošienė) opera „Mažvydas“ (1988 m.), šis teatras – vienintelis iš šalies kolektyvų (ne tik muzikinių, bet ir dramos teatrų) daugiausiai dėmesio skiria mūsų autorių kūrybos pastatymams.

Įdomus palyginimas: Nacionali-nio operos ir baleto teatro repertuare – šiuo metu yra du jau ne pirmus metus rodomi šalies kompozitorių baletai. O klaipėdiečių gastrolėse iš penkių spektaklių – net du Lietuvos autorių kūriniai. Abu nauji. Tai – žinomo kompozitoriaus, Nacionalinės premijos laureato Vidmanto Bartulio opera „Aušrinė“ ir Klaipėdos muzikinio teatro vyriausiojo chormeisterio, dirigento, kompozitoriaus Vladimiro Konstantinovo dviejų veiksmų opera vaikams „Ką senelis padarys, viskas bus gerai“.

Taip pat verta prisiminti, kad teatro repertuare šiuo metu iš viso yra šeši (!) Lietuvos autorių kūriniai; keturi jų skirti vaikams. Toks dėmesys mažiesiems rodo rimtą edukacinę teatro veiklą, rūpestį augančiais būsimais žiūrovais.

Sujaukė skeptikų prognozes

O štai Johanno Strausso trijų dalių operetė „Vienos kraujas“ – ir graži dovana operetės mėgėjams, ir savotiškas iššūkis. Gerai, kad klaipėdiečių nė kiek netrikdė tai, jog ta pati operetė rodoma Nacionaliniame operos ir baleto teatre, kad gal nesusirinks žiūrovai. Sostinės svečių ryžtas pristatyti savąją populiariojo J.Strausso kūrinio versiją sujaukė visas skeptikų prognozes.

Vilniečiai, gausiai susirinkę į Ramūno Kaubrio režisuotą operetę (dailininkai Artūras Šimonis, Jolanta Rimkutė, baletmeisteris Aurelijus Liškauskas), džiaugėsi ryškiu ir stilingu pastatymu, turėjo retą progą išgirsti ir įvertinti visą uostamiesčio teatro atlikėjų žvaigždyną, ypač ryškiai tą vakarą pasirodžiusius Mindaugą Rojų, Valeriją Balsytę, Ritą Petrauskaitę, Rasą Ulteravičiūtę. O kai kas net ir lygino dviejų šalių dirigentų latvio Ilmaro Hario Lapinio (Klaipėda) ir lietuvio Vytauto Viržonio (Vilnius) meistriškumo savitumus.

Pritrūko programėlių

Ypatinga klausytojų auditorija susirinko į V.Bartulio operą „Aušrinė“: kaip reta daug buvo kolegų kompozitorių, muzikologų, muzikos kritikų.

Alvydo Vizgirdos režisuotas kūrinys (libreto autoriai Liudvikas Jakimavičius ir V.Bartulis, dailininkė Marta Vosyliūtė), puikūs solistų darbai nukėlė į padavimų pasaulį, patraukė mistikos dvasia.

Gaila, kad kompozitorius V.Bartulis po spektaklio nepasirodė scenoje, negirdėjo jam, jo kūriniui ir atlikėjams skirtų aplodismentų. Dar gaila, kad uostamiesčio teatras į gastroles neatvežė pakankamai programėlių, – gal nesitikėjo, kad bus teiraujamasi, gal pasikuklino.

Programėlių daugeliui žiūrovų neužteko ir per paskutinįjį gastrolių spektaklį – muzikinę dramą „Aistrų šėlsmas“, kurią pagal George’o Gershwino muziką pastatė Nerijus Petrokas. Visa laimė, kad vilniečiai neblogai pažįsta spektaklio dirigentą Vytautą Lukočių, scenoje puikiai skambinusį ir fortepijonu, jau įsidėmėjo uostamiesčio solistus Artūrą Kozlovskį, Loretą Ramelienę, Svetlaną Konstantinovą, R.Petrauskaitę ir kitus.

Sužavėjo kūrybiškumu

Beje, fondo „SOS talentai“ koncertas Filharmonijoje vyko tuo metu, kaip ir Rusų dramos teatre – „Aistrų šėlsmas“. Tačiau nežinau, ar kur nors Vilniuje tą vakarą žiūrovai plojo atsistoję ir šaukė „bravo!“, o atlikėjai po puikaus spektaklio džiaugdamiesi šokinėjo scenoje. Pamatėme kitokį nei prieš dvejus metus sostinėje gastroliavusį, įtampą ir nepasitenkinimą žiūrovams deklaravusį Klaipėdos muzikinį teatrą. Visai kitokie, nors ir tie patys menininkai sužavėjo kūrybiškumu, nuoširdumu, ambicingais užmojais.

Klaipėdiečiai paliko ryškų pėdsaką pavasarėjančios sostinės padangėje ir didelę intrigą. Juk spalio mėnesį į Vilnių jie atvažiuos su Claudio Monteverdi’o opera „Orfėjas“.

by admin