Vertimai
Gydymas vapsvomis
Italo Kalvino
Žiema baigėsi, o kartu su ja liovėsi ir sąnarių skausmai. Švelni pietų saulė kasdieną teikė džiaugsmą, ir Markovaldo, laukdamas, kada reikės grįžti į darbą, sėdėjo ant suoliuko žiūrėdamas, kaip skleidžiasi lapai. Šalia jo atsisėdo kuprotas sulopytu paltu senukas. Tai buvo ponas Ricieris, vienišas kaip pirštas pensininkas, taip pat mėgėjas pasilepinti saulėje. Kartkarčiais ponas Ricieris sušukęs šoktelėdavo, po to labiau susikūprindavo. Jį kamavo reumatas, artritas bei skausmai strėnose, kurie, prasidėję vieną drėgną ir šaltą žiemą, jam nedavė ramybės ištisus metus. Kad paguostų jį, Markovaldo pasipasakojo apie savo, savo žmonos, taip pat jų vyresniosios dukters Izolinos, kuri vargšelė buvo tokia ligota, sąnarių skausmus.
Markovaldo pietus kasdieną atsinešdavo suvyniotus į laikraštį. Atsisėdęs ant suoliuko juos išvyniodavo, o suglamžytą laikraštį paduodavo ponui Ricieriui, kuris, nekantriai tiesdamas ranką, sakydavo:
– Pažiūrėsime, kas naujo.
Ir skaitydavo susidomėjęs laikraštį, net jeigu jis ir būdavo dvejų metų senumo. Taip vieną dieną jis užtiko straipsnį apie reumato gydymą bičių nuodais.
– Turbūt jie su medum, – tarė visada optimistiškai nusiteikęs Markovaldo.
– Ne, – atsakė Ricieris, – čia sakoma, kad jie su nuodais, tais, kurie būna geluonyje.
Ir jis perskaitė keletą ištraukų. Po to jie ilgai diskutavo apie bites, apie jų savybes ir apie tai, kiek galėtų kainuoti toks gydymas.
Nuo to laiko Markovaldo, vaikštinėdamas gatvėmis, įsiklausydavo į kiekvieną dūzgimą ir akimis sekdavo kiekvieną vabzdį, skraidantį netoliese. Stebėdamas didelės vapsvos juodai geltonais dryžiais skrydį, pamatė, kad ji įlindo į vieno medžio drevę, iš kurios išskrisdavo kitos vapsvos. Iš vapsvų skraidymo ir dūzgimo buvo galima suprasti, kad medžio kamiene yra vapsvų lizdas. Markovaldo tuojau ėmėsi darbo. Su savimi jis turėjo stiklainį, kurio dugne dar buvo likę per du pirštus marmelado. Pastatė jį šalia medžio. Tuojau viena vapsva, pasisukinėjusi aplinkui, įlindo vidun priviliota saldaus kvapo. Markovaldo vikriai uždengė stiklainį popieriumi.
Pamatęs poną Ricierį tarė jam rodydamas stiklainį su įkalinta viduje įsiutusia vapsva:- Na, drąsiau, dabar padarysiu Jums injekciją!
Senukas buvo bepradedąs abejoti, bet Markovaldo jokiu būdu nenorėjo atidėti eksperimento ir reikalavo atlikti jį čia pat, ant suoliuko. Sakė, kad pacientui net nereiksią nusirengti. Bijodamas, bet ir turėdamas vilties ponas Ricieris pasikėlė švarko bei marškinių padurkus ir apnuogino skaudamas strėnas. Markovaldo toje vietoje užvožė stiklainį ir iš po jo ištraukė popierių, kuris atstojo dangtelį. Iš pradžių nieko neatsitiko. Vapsva nejudėjo. Gal snaudė? Kad pažadintų ją Markovaldo stuktelėjo per stiklainio dugną. Tai buvo kaip tik tas reikalingas smūgis: vabzdys kaip strėlė šovė pirmyn ir įgėlė ponui Ricieriui į strėnas. Senukas suriko, pašoko, ėmė vaikštinėti pirmyn ir atgal įsitempęs lyg kareivis parado metu, trynė įgeltą vietą ir be perstojo keikėsi.
Markovaldo buvo visiškai patenkintas: niekada senukas nebuvo toks tiesus ir taip karingai nusiteikęs. Iš kažkur atsiradęs policininkas atidžiai stebėjo tai, kas vyksta. Markovaldo griebė Ricierį už parankės ir švilpaudamas nutempė jį tolyn.
Namo jis grįžo su dar viena vapsva stiklainyje. Įtikinti žmoną padaryti jai injekciją buvo nelengva, bet galų gale jam tai pasisekė. Po kurio laiko Domitilija jau skundėsi tik vapsvos įgėlimu.
Markovaldo iš visų jėgų atsidėjo vapsvų gaudymui. Padarė injekciją Izolinai, dar vieną – Domitilijai, nes tik sistemingas gydymas gali būti naudingas. Paskui jis nusprendė ir sau pasidaryti injekciją. Vaikai (žinote, kokie jie) šaukė”: “Ir man, ir man…”, bet jis manė, kad bus geriau aprūpinti juos stiklainiais ir pasiųsti pargabenti naujų vapsvų.
Ponas Ricieris atėjo pas jį į namus. Su juo buvo kitas senukas, kavalierius Ulriko, kuris vilko žeme koją ir norėjo skubiai pradėti gydymą.
Pasklido gandai. Markovaldo dabar dirbo konvejeriniu būdu. Atsargoje visada turėjo pustuzinį vapsvų, kurių kiekviena buvo patalpinama į atskirą stiklainį, o šie – sustatyti lentynoje. Užvoždavo stiklainį ant paciento nugaros, ištraukdavo popierių ir, kai vapsva įgeldavo, lyg prityręs medikas spirite suvilgyta vata patrindavo įgėlimo vietą.
Visa šeima gyveno vieno kambario bute. Kambarį pertvėrė širma: vienoje pusėje buvo laukiamasis, kitoje – kabinetas. Laukiamajame Markovaldo žmona priimdavo klientus ir gaudavo honorarus. Vaikai imdavo tuščius stiklainius ir bėgdavo prie vapsvų lizdo papildyti atsargų. Keletą kartų vapsvos buvo jiems įgėlusios, bet jie beveik niekada neverkdavo, nes žinojo, kad tai sveika.
Tais metais reumatas tarp gyventojų buvo labai paplitęs. Markovaldo gydydamas žmones labai išgarsėjo. Vieną šeštadienio popietę jis pamatė, kad jo mansarda buvo pilna nuliūdusių vyrų ir moterų, besilaikančių viena ranka nugaros ar šono. Vieni jų lyg valkatos buvo skarmaluoti, kiti – pasiturintys, bet visi privilioti šito naujo gydymo būdo.
– Greičiau, – tarė Markovaldo savo trims sūnums, – imkite stiklainius, eikite ir pagaukite tiek vapsvų, kiek pajėgsite.
Vaikai išėjo. Diena buvo saulėta, gatvėse zvimbė daugybė vapsvų. Vaikai buvo įpratę gaudyti vapsvas toliau nuo medžio, kur buvo jų lizdas, bet tą dieną mažasis Mikėlė, norėdamas vapsvų pagauti daugiau, ėmė jas gaudyti prie lizdo.
– Tai daroma šitaip, – sakė jis broliams stengdamasis pagauti vapsvą užvoždamas ją stiklainiu, kai ji nutūpdavo.
Tačiau ši kiekvieną kartą pakildavo ir vėl nutūpdavo, bet jau arčiau lizdo. Dabar ji atsitūpė ant drevės krašto, ir mažasis Mikėlė jau norėjo užvožti ją stiklainiu, kai išgirdo zvimbiant šalia dvi dideles vapsvas, kurios, atrodo, norėjo jam įgelti. Jis ranka užsidengė galvą, bet, pajutęs įgėlimą ir rėkdamas iš skausmo, paleido stiklainį. Supratus, kas atsitiko, skausmas kaip mat praėjo: stiklainis įkrito į patį vapsvų lizdą. Kurį laiką dūzgimo nesigirdėjo ir nesimatė nė vienos vapsvos. Mažasi Mikėlė netekęs žado žengtelėjo vieną žingsnį atgal, ir tuo pat metu iš drevės pasirodė juodas tirštas kurtinančiai zvimbiantis debesis: tai buvo įsiu-tusių vapsvų spiečius!
Broliai išgirdo mažojo Mikėlės riksmą ir pamatė jį taip bėgantį, kaip jis nebuvo bėgęs niekada gyvenime. Lėkė kaip garvežys, o debesis, besi-driekiantis paskui, atrodė lyg dūmai, rūkstantys iš kamino.
O kur bėga persekiojamas vaikas? Bėga namo! Mažasis Mikėlė taip pat.
Praeiviai nespėjo suvokti šio reiškinio: lekianti gatvėmis žmogiška būtybė ir iš paskos ūžiantis, zvimbiantis debesis.
Vos tik Markovaldo tarė savo pacientams: “Turėkite kantrybės, tuojau pat bus vapsvų”, durys atsidarė ir spiečius įsiveržė į kambarį… Kambarys buvo pilnas vapsvų, pacientai bejėgiškai mojavo rankomis. Sergantys reumatu rodė vikrumo stebuklus – jų sustingę sąnariai pasiutusiai judėjo…
Atvažiavo gaisrininkai, paskui – greitoji pagalba.
Neatpažįstamai ištinęs nuo įgėlimų Markovaldo, gulėdamas ligoninės palatoje, neišdrįso atsakinėti į savo klientų prakeiksmus, sklindančius iš kitų lovų.
Iš italų kalbos išvertė
Arnoldas STACKEVIČIUS
