Gyvenimo interpretacijos

Gyvenimo interpretacijos

Nei vaikams, nei suaugusiesiems?..

Sigita Kondratienė

Pluoštas pamąstymų apie naująjį klaipėdietės Ritos Latvėnaitės-Kairienės novelių rinkinį „Civilizuotos mintys apie karvę“ (Klaipėda: Eglės leidykla, 2009).

Pirmiausia reikia paaiškinti, kaip atsirado klausiamoji šio rašinio paantraštė. Kai vieną kartą pasisiūliau aptarti N.Kepenienės „Vėjų rožę“, o kitą – pastarąją R.Kairienės knygą, iš dviejų žurnalų, susijusių su vaikų ir paauglių literatūriniu ugdymu, gavau atsakymus, jog tai ne jų adresatas. Suprasdama problemos sudėtingumą, skubriame elektroniniame laiškelyje kaip ir pritariau redakcijų pozicijai, jog „tiek žanrinės niveliacijos, tiek problematinio ribiškumo, tiek kalbinės raiškos požiūriais jos yra tarsi nei vaikams, nei suaugusiesiems“… Visai nepastebėdama, kad per „žodelyčius“ nei šiuos leidinius apskritai išbraukiu iš bet kokių skaitinių. Tačiau specialistai, jeigu klausė mano nuomonės, atrodo, irgi neapsisprendžia, į kurią „lentyną“ tas knygas dėti. Kai nebeliko oficialios sąvokos „jaunimo literatūra“, kai „vaikystė“ teisiniu požiūriu „išsitempė“ iki 18 metų, bet tuo pat metu iš pirmųjų mėnesinių („Civilizuotos mintys apie karvę“, p.143) ir poliucijų „atsiranda“ dvylikamečių kūdikiai, o per visas komunikacijos priemones „Be tabu“ liejasi kraujas ir sperma, „pedofilijos skandalo“ vaizdai ir socialinio elito cinizmas, kas begali susigaudyti, kur yra ta adresato riba. Nors, mano požiūriu, R.Kairienės „Šauksmas“ yra kur kas „slidesnis“ už dabartinį prozos rinkinį ir N.Kepenienės „Vėjų rožę“, bet to romano kažkodėl „Rubinaitis“ (2008, Nr.3) neatsisakė išanalizuoti. Kodėl? Tačiau tai jau kito lygmens diskusijų klausimas. Šiame rašinyje gi siekiama aptarti vien civilizuotas naujausio R.Kairienės rinkinio mintis. Šias gyvenimo interpretacijas (remiantis knygos p. 125 ir 130) bandant ir ginti. Ginti kaip paauglių literatūrą. Vis dėlto kaip polemines gaires pasiliekant ir tą elektroninės žinutės fragmentą.

Tad ir pradėkime nuo knygos „Civilizuotos mintys apie karvę“ žanro. Jis puikiausiai nusakytas pavadinimu. Tai mintys. Tinkamai struktūrizuotos, išplėtotos ir apibendrintos. Ir joms gana liberaliame žanrų apibūdinimo laikmetyje visai nebūtina dar viena „iškaba“ – juolab novelės, kurios definicija tekstams itin reikli. Kita vertus, elitinis novelės žanras dėl bręstančiai kartai būdingos suvokimo specifikos sunkiai telpa į vaikų ir paauglių literatūros standartus. Užtat šią R.Kairienės knygą iš tikrųjų tampa itin keblu apibrėžti adresato požiūriu. Tik mintys čia „išdėliotos“ beveik taip, kaip jas paprastai (de)konstruoja vaikai ir paaugliai per įvairias rašymo pratybas. Dar vien išbandydami įvairiausios paskirties tekstų formas, šriftų reikšmes, keleriopus laiko ir erdvės matmenis, pasakotojo žiūros taškus (pvz., tekste „Parasparnis“ skamba motinos, tėvo ir dukros balsai dargi ir įvykių retrospektyvoje bei dabartyje) ir kt. Ar ne dėl to be galo daug šiame rinkinyje yra fragmentiškumo, „citavimo“ ir „tekstų tekstuose“? O kai paaiškėja, jog kūrinys, itin vykusiai prasidėjęs kaip retrospektyvus apsakymas/novelė, toliau tampa vien stilingai retorišku „scenarijumi“, su jo pabaigoje būtina metaforiška „aktualizacija“ („Protomartyr“, p.132), tai kai kurie R.Kairienės tekstai ima priminti ir literatūrinio/kultūrinio ugdymo užsiėmimus ar (auto)biografinius (pasi)pasakojimus – pvz., „Mano tėvas elgeta“ ir „Beigbederis rašo apie mokyklą“. O tai, mano nuomone, iki tikros novelės dar toli. Tad ir iki brandesnio suaugusio skaitytojo. Vien jau dėl to „Civilizuotas mintis apie karvę“ reikėtų palikti vyresniųjų paauglių literatūros „lentynoje“, kurioje, atsižvelgus į pakankamai labilią paauglio psichiką bei literatūrinio lavinimo tikslus, nežymus žanrinis eklektiškumas dargi ir proteguotinas.

Kitas aspektas – rinkinio „Civilizuotos mintys apie karvę“ problematika. Ji iš tikrųjų „tiršta“. Kaip ir pats šiuolaikinis gyvenimas. Be to, susidaro net toks įspūdis, jog šioje knygoje tikrai aptarta viskas, kas tik gali būti susiję su paaugliais, – ir lytinio brendimo, ir pražūtingų sektų su jų pedofilais, ir priklausomybės ligų, ir yrančių šeimų, ir santykių su bendraamžiais ar mokytojais, ir istorinių ar politinių manipuliacijų, ir prigimtinio žmogaus kūrybiškumo, ir daugybė kitų temų. Ir viso šito nereta baigtis – psichiatrinė ligoninė („Didžioji M“, „Žvaigždė be sparnelio“) ar vaiko savižudybė („Kriauklė ir kaktusas“). Tad ar nepastūmės tokios depresinės veikėjų mintys ir skaitytojų į pragaištį? Tačiau mokslininkų jau gana patikimai įrodyta, jog grožinė literatūra turi ir psichoterapinių galių – ji žmogaus tiesiog nepalieka vienišo. Juolab kad nuo egzistencinės vienatvės R.Kairienės knygoje paauglį saugo šiuolaikinė mokytoja ir šiuolaikinė mama – moteris (čia ir kitur išryškinta mano – S.K.), kuri kasdien susiduria su augančios kartos problemomis ir yra tiesiogiai įpareigota/įsipareigojusi jas spręsti. Ir sprendžia. Su didžiule empatija. Dvasinės kompensacijos metodu. Tam panaudodama visokeriopą patirtį. Juk čia ir mergaitė pasakoja vaikams. Pasakoja todėl, kad puikiai žino: vaikai mato, girdi, jaučia; vaikai, atmintinai „malantys“ savitaigos žodžius „Man viskas gerai“, žūsta. Be to, ir vaikai turi teisę į absurdą, nes kada nors bus suaugę. O R.Kairienės pasakotoja išmano ir kitką: vaikams patinka taip žaisti – (…) bijoti ir gąsdinti – bausti suaugusiuosius, kurie nori užmiršti praeitį, kadangi tebėra nelaisvi, todėl ir tampa suaugusiųjų sielų griuvėsiai – vaikų (p.189). Skaudžiai simboliška ši kūrinio „Senas filmas. Labas, vaiduoklėle“ išvada. Tačiau ji itin sveika augančios kartos imuninei sistemai. Todėl ir R.Kairienės knygos adresatas, menku mano išmanymu, yra ne tiek suaugęs skaitytojas, kiek vienui vienas gyvenimo griuvėsiuose paliktas paauglys. Dargi ir itin sužiaurėjęs. O tai jau niekaip netoleruotina, nes iš to „išauga“ tik vienas „žmogaus“ „Sprendimas“: jis niekada nieko negailės (p.143). Todėl apie tai, kuo jau šiuo atveju paauglys „pramogauja“, kalbama ir šiurpokai tiesmukai (dargi ir su obsceniška leksika – p. 36, 126, 127, 156 ar kt.) – pvz., tiesiog pacituojant „itin išradingą“ vaiko repliką bendraamžiui, jog to mamą šį rytą dulkino „bomžas“ (p. 101). Taip „be jokio gailesčio“ šiandienines mergaites ir berniukus priverčiant pažvelgti tik į jų pačių žmoniškąją perspektyvą. Drauge tai darant ir itin atsargiai –padarytą klaidą ne tik pačiam vaikui išsitaisant („Melagių diena“), bet nutiesiant šiam atsparos kelius ir iš praeities („Civilizuotos mintys apie karvę“, „Parasparnis“, „Pokštininkai“) arba tiesiog paironizuojant suaugusiųjų būtį – vien su RIMI, anglų kalba ir radijo stotimi M1 (p.23, 24, 37 ir kt.). Taigi augančios kartos vertybinę savimonę veikiant gana įvairiaspalve kalba. Tad bandykime aptarti ir pastarąją.

Nuo pat R.Kairienės knygos pavadinimo aiškėja, kad šio rinkinio mintys atspėjamos ne taip lengvai. Daugybė smagių poteksčių juk slypi jau vien žodyje civilizuotos. Bet čia dar yra ir karvė, kuri iš pradžių „nupurtė“ net patyrusį literatūros interpretatorių Romualdą Skunčiką (tą jis pripažino pristatydamas knygą), pasirodo, ne iš karto suvokusį, jog tai tik žaisminga provokacija. Tai ką kalbėt apie kitus skaitytojus? Štai viena lituanistė tiesiog sudirgo prisiminusi, jog „Poezijos pavasario“ laureate tapo toji, kurios lyrikos „aš“ susitapatina „tik“ su „karve“. O išgirdusi jau šį pavadinimą, teištarė vien tiek: „Ir surado apie ką rašyti!..“

Tačiau aptariamoji knyga dėl pasirinktų pasakojimo būdų – dramatiškos vaikystės introjekcijos ir pakankamai bravūriškos ugdomosios introspekcijos – iš tikrųjų yra neprastas riešutėlis. Bet ar ne dėl to, kad mes, suaugusieji, jau nemokame „vaikų kalbos“ (per knygos pristatymą tai ištarta autorės)? Tad kiek ilgėliau ir stabtelėkime vien prie žodžio karvė, kadangi jis šioje knygoje turi net keletą kodų. Pirmiausia – tai miesto žmogui jau tik egzotiškas gyvulys: ar jis būtų netyčia užklydęs į mokyklos kiemą (novelė „Civilizuotos mintys apie karvę“), ar, tiesiog pritrūkus žmogiškos užuojautos, net su mitine nostalgija prisimintas kaip ypač šilta gyva būtybė („Jėgos aitvarai“ ir „Parasparnis“ – kiek daug čia ataidi iš pasakų). Antra, šis niekuo dėtas gyvūnas – tai ir itin atstumianti moters „metafora“ (dėl ko ir nupurto?). Todėl visai nenuostabu, jog egocentriškai užgauli paauglė R.Kairienės knygoje irgi lepteli: „Karvė…“ (p.17) – jau apie mokytoją (moterų jų dauguma). Ir kas belieka pastarajai? Mūsų visuomenėje – nieko. Tokioms „itin civilizuotoms“ mintims ji begali vien „pritarti“. Ir šis autoironiškas karvės kodas, mano subjektyviu požiūriu, R.Kairienės knygoje yra pats sėkmingiausias. Jis ne tik rinkinį daro intriguojantį, bet prasmingai ugdo ir paauglių bei suaugusių skaitytojų savitarpio supratimą ir abipusį savikritiškumą. (nors „Jėgos aitvaruose“ negatyvus požiūris į mokytoją/moterį vis dėlto lieka, ir tai aptariamuoju aspektu nėra gerai). Tai puikiai įrodo ir Eglės Petrulytės iliustracijos: dar pakankamai vaikiškos (juk tik studentės), bet kartu jau ir lanksčiai metaforiškos – itin empatiškai suvokusios savo mokytojos estetinio „žaidimo“ kodą. Tad nėra prasmės trumpame atsiliepime (kuriame ir taip „liguistai“ vis nukrypta į publicistiką) daugiau ką rašyt apie šios knygos stilistinę raišką. Juolab kad ji beveik identiška romano „Šauksmas“ kalbai, spaudoje jau aptartai. O pastebėtas klaidas labai norėčiau autorei/mokytojai susakyti tik „į ausį“ – žinoma, jeigu ji to pageidaus.

Vadinasi, belieka tik apibendrint – grįžti prie šio rašinio išeitinės pozicijos. Tiesiog radikaliai jai pasipriešinant. Beje, tai intuityviai buvo padaryta ir pradžioje paminėtoje elektroninėje žinutėje: „Civilizuotos mintys apie karvę“ – pirmiausia vyresniųjų paauglių knyga. O suaugusieji juk ir taip privalo susirinkti maksimalią informaciją, kas žudo ar gali pražudyti jų ir vien šalia jų esančius vaikus. Iš pačių įvairiausių šaltinių. Literatūra – tik vienas jų. Tačiau itin paveikus. Kaip ir ši R.Latvėnaitės-Kairienės knyga.

by admin