Gyvenimo šypsuliai
Birutė Beniušienė. Ilgesys.
Druka, Klaipėda, 2012, 256 p.
Dainora Kaniavienė
Birutės Beniušienės proza mano rankose atsidūrė visai netikėtai. Turbūt esate girdėję apie „Dorės“ almanachą, kuriame publikuojama neringiškių kūryba? Ir aš nebuvau. Jis dar pakankamai jaunas. Tačiau dr. Inos Dagytės žodžiai, esantys įvadiniame straipsnyje, užbūrė patikrinti, ar tikrai: „Ne tik vėjas, vanduo ir smėlis yra reikšmingos Kuršių nerijos stichijos. Dar viena svarbi stichija, kuriai būdinga harmonizuojanti jėga, yra Kuršių nerijoje gyvenantis ir kuriantis žmogus“?
Sakinys vijo sakinį. Mano akis pristabdė V.Miliūno novelė ir B.Beniušienės įžvalgos. Panorau jų daugiau. Susiradau paskutiniąsias – „Ilgesį“ – išleistą pernai. Knyga sudaryta iš trijų dalių. Skiriamaisiais ženklais tampa autorės nuotraukos. Pirmoji dalis pavadinta „Gimtinės takeliais“, antroji – „Vaikystės akimirka“, trečioji – „Kuršių nerijai“. Pagal tai ir temos gairės.
Akylesni nei aš skaitytojai B.Beniušienę pažinti tikrai turėjo galimybę. Pasirodo, ji 1999 metais yra debiutavusi vaikų literatūroje. Tuomet vaikų literatūros apžvalgos svetainėje „Rubinaitis“ Gintarei Adomaitytei „Pabėgėlė“ sukelia klausimų: „Leidėjai įžangoje žada, kad vaizdeliai su „giliais filosofiniais pamąstymais“ turėtų sudominti ir jaunesniojo amžiaus skaitytojus. Gal… Tikrai domins giminę, bičiulius, draugus, galbūt ir kitus Jurbarko, Nidos žmones – tuose gražiuose miestuose, jei gerai supratau, autorė gyveno ir gyvena. Tokio pobūdžio prisiminimų pastaruoju metu po Lietuvą sklinda daug. Jei tik leidėjai randa būdų asmeniškus memuarus į pasaulį išlydėti, – Dieve padėk.“ Turbūt šiek tiek per daug tikrovės kaip vaikų literatūrai, mažoka fantazijos? Šie pasakojimai, miniatiūros įtrauktos ir į „Ilgesio“ rinktinę, „Vaikystės atsiminimų“ dalyje. Trečioji – dedikuota Kuršių nerijai – tai 2010-aisiais pasirodęs „Nidos stebuklas“.
„Ilgesio“ ašis – gyvenimas. Tačiau jis nėra postmodernus. Veikiau – paradoksalus. Autorė nevysto ilgų pasakojimų. Bent jų tikrai nėra dauguma. Vyrauja trumpi, šmaikštūs, sakyčiau, kartais net šmaikščiai skaudūs pasakojimai. Žodžiu, miniatiūros, o kartais vaizdeliai, kuriems būdinga impresija. Gyvenimo juokas arba juokas iš gyvenimo – tokią temą išskirčiau vyraujančią. Rašytoja mėgsta lengvai šyptelti iš žmogaus žodžių ir darbų neatitikimo: „Gydė žolelėmis, užkalbėjimais, pasikalbėjimais. Ką pagydė. Ką išgydė. Ką ne, tai ne. Žmonės jį vadino stebuklingu daktaru. Tai jam nelabai patiko. Pradėjo pūstis. Net girtis. Ir vis dažniau: „Amžinąjį atilsį tą pagydžiau… Amžinąjį atilsį tą pagydžiau…“ (p. 101).
Gyvenimo realybė susipynusi su socialinėmis realijomis atskleidžia laiką, kuris girdėtas tik iš tėvų, senelių pasakojimų. Ir pabyra keisti žodžiai, kurie dabarties žodyne jau nebeturi savosios vietos dabarties kalbinėje sistemoje: „dvaro kumetis“, „tetėnas“, „bilčius“, „priemenė“, „goglinėti“. Tiesa, paskutinysis „goglinėti“ gana dažnas autorės žodyne. Jos herojai ne pamažu eina, ne velkasi, o tiesiog goglinėja pajūryje ar kur kitur. Ir dar priesagas, kartais net erzinančiai dažnai, B.Beniušienė mėgsta, taip sušvelnindama kalbą: „Pakėlė bilčių mat tetėniukas avių tvartukyje po ėdžiomis turėjo savo slaptąjį sandėliuką „naminukės“ (p. 107). Tekste pasirodanti archaika tiek buities, tiek kalbos požiūriu yra itin įdomi ir vertinga.
Trumpi ir aiškūs jos sakiniai pabyra netikėtais palyginimais: „Nors veidai jau panašūs į pernykščius obuolius, susiraukšlėję, suvytę ir surupūžėję, bet dar gyvi. Kruta. Retkarčiais net nusišypso.“ (p. 92), kurie kalbą daro gana poetišką. Savitas lyginimas, atrasti žodžių deriniai ir sąveikos leidžia autorei išnirti iš paprastos įžvalgos, atpasakojimo. Tačiau, privalu pridurti, kad toli gražu ne visa knyga yra vien tokiais vaizdingumais išsiskiria. Esama ir gana banalių vietų, kur palengva galima atsekti įtakas. Beje, rašant apie įtakas, reikėtų pridurti, kad tekstas… intertekstualus. Jame esama A.Baranausko!
Kartais šmaikštumas pradingsta: nebelieka nei ironijos, nei paradokso. Nustebina ne subtilus humoras, bet išlaikyta rimtis. Atskleista tai, kas intymu, tad savotiškai primena dienoraščio formą, tačiau artimą visiems. Istorinės temos pateiktos per savąją prizmę suasmeniškėja, tačiau dingsta stilistinės priemonės, kalbos archajiškumas ir kitos tekstą gyvinančios smulkmenos. Skaitytojo sąmonę sukrėsti gali nebent sentimentalumas:„Tą brangų žodį – Lietuva! – šaukėme pro ašaras visi balsingi ir bebalsiai, kiek tik turėjome vieko, iki užkimimo, nustelbdami net radijo ir televizijos informacijos pranešimus. Kiek pritilus virš minios pasigirdęs moteriškas balsas pradėjo kalbėti rožančių. Pagautus maldos žodžius kartojome drebančiomis lūpomis ir širdimis“ (p. 6).
Memuarinė rašymo tematika aprėpia ne tik sausio 13 įvykius, Sibiro patirtis, bet ir Nidos, Jurbarko įprasminimą. Negaliu negrįžti prie G.Adomaitytės iškeltojo klausimo… Kiek reikalinga ir įdomi vieno žmogaus pastaba virtinėje kitų? Daug. Labai. Jie tampa pragyvento laiko fiksavimu, iš faktų per filosofinius pasvarstymus virtę meniškais vaizdais. Ir atskleidžia, parodo tai, su kuo vėliau nebesusidursime. Istorijos dalis. Autentika. Faktai pinasi su pasvarstymais. Gyvenimas tampa knygos medžiaga. Jos turiniu. Tačiau ir literatūros išmonei lieka vietos. Per santykį su kalba. Vaizdą.
Rašant apie vaizdus verta paminėti, kad autorė paliečia ir kunigo Edmundo Atkočiūno temą. Taip, to paties, kuris atsisakė kunigystės, vedė moterį ir neseniai pats išleido savąją autobiografiją. Jo atsisakymą autorė interpretuoja savaip ir pateikia tai dviejuose vaizdeliuose pavadinimais „Palaiminimas“ ir „Paskutinė išpažintis“. „Palaiminime“ autorė kunigą mini geru žodžiu, kuris Nidos parapijiečius įkvėpė tikėjimui, paskatino kitokiam dvasiniam gyvenimui, sklidinam meilės. Prieš išvykdamas į Romą Edmundas suklupo prieš visą bažnyčią prašydamas parapijiečių palaiminimo:„Žmonės pasimetę stojasi, kelia drebančią ranką. […] Pakeltos į viršų rankos vedžioja ore kryžiaus ženklą, o suskeldėjusios nuo vėjų lūpos kužda:
– Vardan Dievo Tėvo…
Ir visa bažnyčia verkia, lyg sūnų išleisdama į karą. […] Nepyk, o Viešpatie, ant mūsų, kad mes nemokėjome jo nuoširdžiai palaiminti. Jis paliko mus. Jis sukūrė savo šeimą“ (p. 67).
Pabaigai norėčiau pasakyti, kad perskaičiau dviem prisėdimais. Savu noru. Daug šypsojaus, kartais kikenau it maža mergaitė, ir taip besklaidant puslapius užkliuvo žodžiai: „Tai ne anekdotas, tai gyvenimo realybė…“ (p. 87). Susimąsčiau. Surimtėjau. Atsiverčiau iš naujo.
