Į Austriją – su lietuviškos muzikos misija
Danutė Petrauskaitė
Kelionė į Austriją visada yra didžiulė šventė, ypač muzikams, nes šios šalies muzikinės kultūros istorija yra tokia turtinga ir įvairi, kad su ja susipažinti nepakanka vieno ar dviejų apsilankymų.
Tad Erasmus programos teikiama galimybe pakeliauti po šią šalį ir reprezentuoti Klaipėdos universitetą pasinaudojo Menų fakulteto pianistė, Fortepijono katedros vedėja doc. Jūratė Karosaitė ir šio straipsnio autorė. Kelionės tikslas – akademinis: skaityti paskaitas ir surengti koncertą Kremse prie Dunojaus.
Kaip J.Strausso valsas
Austriją sudaro devyni regionai, vadinami žemėmis. Vienas jų, Žemutinė Austrija, pagal plotą šalyje yra pats didžiausias. Jo sostinė – Sankt Pioltenas. Šalia jo ant Dunojaus kranto ir yra įsikūręs Kremso miestelis, turintis apie 24000 gyventojų.
Jame veikia universitetas, aukštoji pedagoginė mokykla, ruošianti įvairių dalykų, tarp jų – ir muzikos mokytojus, technologijos kolegija, muzikos mokykla ir daugybė vidurinių mokyklų bei gimnazijų.
Nemažai Kremso ir jo apylinkėse gyvenančių žmonių augina vynuoges ir gamina iš jų vyną. Vieniems tai – pragyvenimo šaltinis, kitiems – laisvalaikio džiaugsmas. Todėl miestelis iš įvairių pusių yra apsuptas vynuogynų plantacijų. Uogas nuo šalčių apsaugo kalnai, tad didesnis ar mažesnis derlius yra visada garantuotas. Nuo seno šiose vietovėse vyksta vynuogių nuėmimo šventės, ypač populiarios ir iki šiol yra dainuojamos dainos apie vyną. Šis gėrimas yra neatskiriama austrų mitybos dalis, jis – taip pat labai svarbus gyvenimo būdo bruožas, susijęs su austrų pomėgiu dainuoti ir šokti. Tačiau niekur neteko sutikti girtų ar įkaušusių žmonių. Mat nors austrai ir gausiai vartoja vyną, ypač baltą, tačiau jį nuolat skiedžia vandeniu. Šalia vynuogių yra auginami ir abrikosai. Iš jų gaminamos uogienės, likerai, saldainiai.
Todėl susidaro įspūdis, kad gyvenimas Žemutinėje Austrijoje yra linksmas ir nerūpestingas, kokį mes galime įsivaizduoti, klausydamiesi Johanno Strausso valso „Žydrasis Dunojus“.
Melskis, dirbk, skaityk
Austrijoje yra paplitusi katalikybė, todėl šis kraštas garsėja puošniomis barokinio stiliaus bažnyčiomis ir iki šiol tebeveikiančiais vienuolynais.
Vienas didžiausių yra Melko benediktinų vienuolynas, išsiskiriantis iš kitų įspūdinga architektūra bei turtingu interjeru. Tačiau labiausiai stulbino jo biblioteka, kurioje yra sukaupta apie 80000 knygų ir 2000 senovinių rankraščių, dauguma jų – su nuostabiais piešiniais, nes, kaip aiškino šv. Benediktas, „Dievą turime garbinti visuose kūriniuose“.
Benediktinų credo telpa trijuose žodžiuose – melskis, dirbk, skaityk, – todėl šalia vienuolyno yra įsikūrusi mokykla, garsėjanti visame krašte savo aukštu mokymo lygiu.
Ir bažnyčios, ir vienuolynai glaudžiai susiję su muzikine kultūra. Juose įrengti vargonai stebina savo didingumu ir puošnumu, jais groja iš įvairių šalių atvykstantys vargonininkai. Kunigai ir vienuoliai taip pat remia kamerinės, simfoninės bei sceninės muzikos atlikimą. Jie prisideda rengiant vasaros festivalius, operų bei oratorijų pastatymus.
Muzika – lyg vynas
Austrams muzika yra lyg vynas. Jie be jos negali gyventi.
Atvykusius į Vieną keliautojus pasitinka gausios afišos, reklamuojančios įvairaus pobūdžio koncertus – pradedant kameriniais, rengiamais istorinės reikšmės salėse, susijusiose su J.Haydno, W.A.Mozarto, L. van Beethoveno vardais, ar imperatoriškuose rūmuose, ir baigiant žymiuoju Vienos operos teatru, į kurį bilietai išgraibstomi dar prieš gerą pusmetį.
Gegužės mėnesio sensacija – R.Wagnerio atnaujintas „Nibelungų žiedo“ pastatymas. Kad į šias operas patekti norinčiųjų yra išties daug, bylojo eilės prie kasų – žmonės laukė stovimų vietų.
Dauguma koncertų, ypač lengvo pobūdžio, yra skirti turistams, viliojamiems J.Strausso valsais ir operečių ištraukomis. Rimtesnius koncertus siūlo Vienos filharmonija ir Muzikos draugija (Wiener Musikverein).
Austrijos sostinė garsėja ir muziejų gausa, ir architektūriniais paminklais. Beveik visose pagrindinėse gatvėse galima aptikti muzikos klasikų pėdsakų, o centrinėse kapinėse prie L.van Beethoveno, F.Schuberto, J.Brahmso, H.Wolfo, J.Srausso tėvo bei sūnaus kapų nuolat būriuojasi žmonės, lenkiantys galvą prieš šiuos muzikos korifėjus.
Batus palieka koridoriuje
Muzikinis gyvenimas verda ir mažuose miesteliuose, kurie taip pat turi geras sales ir puikius instrumentus. Tuo teko įsitikinti apsilankius Sankt Piolteno bažnytinės muzikos konservatorijoje, vienoje iš keturių tokio tipo įstaigų visoje Austrijoje.
Mat austrai didžiulį dėmesį skiria liturginei muzikai – grojimui vargonais, giedojimui chore ir dirigavimui. Kadangi pragyventi vien iš bažnyčios vargonininko darbo nėra lengva, tai studentai šalia esančiame universitete studijuoja ir kitus dalykus, įgydami dar vieną kvalifikaciją.
Beje, visos mokyklos, kuriose teko lankytis, yra puikiai įrengtos, suremontuotos, klasėse stovi nauji muzikos instrumentai, nuo ryto iki vakaro vyksta muzikos pamokos, nes mokosi ne tik vaikai, bet ir garbaus amžiaus seneliai. Jose tvyro darbinė nuotaika, tvarka. Mokiniai, prieš įžengdami į klasę, savo batus palieka koridoriuje ir ap-
siauna šlepetes. Mokytojus irgi buvo galima išvysti vienomis kojinėmis. Visa tai suteikia jaukumo, lyg būtų muzikuojama namuose, o kartu tai pedada mokykloje palaikyti ir švarą.
Koncertavo J.Karosaitė
Pagrindinis Erasmus dėstytojų mainų programos uždavinys yra keistis aukštųjų mokyklų pedagogais. Jie studentams turi skaityti paskaitas, per savaitę – ne mažiau kaip penkias akademines valandas. Tačiau atlikėjai į šį skaičių įtraukia ir koncertus, kurių daug mieliau nei paskaitų klausosi ir studentai, ir pedagogai.
J.Karosaitė parengė 50 min. trukmės rečitalį ir jo metu atliko lietuvių kompozitorių fortepijoninius kūrinius – pradedant M.K.Čiurlionio preliudais ir baigiant A.Remesos „Stigmomis“. Taigi austrams buvo suteikta galimybė istoriškai susipažinti su lietuviškos fortepijoninės muzikos raida. Jie turėjo progą išgirsti ir B.Dvariono, S.Vainiūno, A.Račiūno bei V.Barkausko kūrinius.
Koncertas vyko jaukioje muzikos mokyklos salėje, į kurią susirinko nemažas būrys klausytojų – vaikų ir suaugusiųjų. Visi jie negailėjo dėmesio ir pianistei, ir koncerto komentatorei – šio straipsnio autorei. Iš karto buvo akivaizdu, kad labiausiai jiems patiko M.K.Čiurlionio ir V.Barkausko muzika. Pastarasis kompozitorius itin sudomino fortepijono pedagogus, tad grįžus į Lietuvą teko jiems išsiųsti „Penkis Vytuko paveikslėlius“, skirtus jauniesiems pianistams atlikti keturiomis rankomis.
J.Karosaitės pasirodymas buvo labai aukštai įvertintas. Jo organizatoriai jį pavadino fantastiniu ir pakvietė atlikėją dar kartą apsilankyti Kremse.
Padėjo kolegos austrai
J.Karosaitei pasitaikė proga „pačiupinėti“ ir Sankt Piolteno bažnytinės muzikos konservatorijos salės fortepijono klaviatūrą bei direktoriaus akivaizdoje atlikti kelis lietuvių kompozitorių preliudus. Ten muzikos mokyklos klasių ir salių akustika yra labai gera, įrengiant šias auditorijas ja iš anksto buvo pasirūpinta. Todėl muzikos klausytis ir ją atlikti gerais instrumentais yra vienas malonumas.
J.Karosaitės grojimas pasižymėjo muzikalumu, emocionalumu, gera technika. Ji įrodė, kad gali puikiai atlikti ir romantinio stiliaus, ir modernius XX a. pabaigos kūrinius. Nepaisant pianistės didelio užimtumo ir administracinių darbų, norisi jai palinkėti dažniau koncertuoti Lietuvoje, o ne vien tik erasminėse kelionėse.
Pastaroji kelionė įvyko padedant dviem pedagogams – Reginai ir Manfredui Stummeriams, be kurių pagalbos būtų buvę sunku išsiversti. Šie muzikai, lankęsi prieš keletą metų Klaipėdoje, minutės tikslumu suplanavo visą penkių darbo dienų savaitę, derindami viešnių iš Lietuvos akademinį darbą su pažintinėmis kelionėmis. Jie ne tik parodė savo kraštą, bet ir suteikė galimybę reprezentuoti Lietuvos muzikinę kultūrą, kurios sklaida ir yra vienas pagrindinių KU Menų fakulteto dėstytojų erasminių vizitų tikslų.
