PAŠNEKESIAI
I. Kazakevičius: „Idėjoms sienų nėra!“
Rita BOČIULYTĖ
Klaipėdos menininkų namams šį pavasarį pradėjo vadovauti naujas direktorius. Juo miesto savivaldybė patvirtino menotyrininką Igną KAZAKEVIČIŲ. Prieš ketverius metus iš Kauno atvykęs gyventi ir dirbti į uostamiestį, jis įsijungė į Lietuvos dailininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus veiklą, inspiravo daugelį plačiai nuskambėjusių šiuolaikinio meno projektų, užsirekomendavo kaip iniciatyvus ir veiklus žmogus. Tačiau, anot I. Kazakevičiaus, kad idėjos, kurių jam netrūksta, taptų kūnu, vien kūrybinio nerimo nepakanka. Anot naujojo direktoriaus, daugel metų merdėję Klaipėdos menininkų namai, kuriuos jis ėmėsi reanimuoti, turėtų tapti ir jo paties kūrybinių svajonių išsipildymo placdarmu, ir viso uostamiesčio meno informacijos bei komunikacijos centru. Juolab kad Klaipėdos, kaip teigia I. Kazakevičius, laukia perspektyvaus kultūros eksporto ir importo uosto ateitis.
– Kodėl Kauną iškeitei į uostamiestį – vis dėlto mažesnį miestą už laikinąją sostinę?..
– Atsakymas veikiausiai būtų – laisvė veikti ir erdvė šiai veiklai. Vieta šiuo atveju nėra labai svarbu. Tiesa, laikinoji sostinė didesnė nei Klaipėda, tačiau Klaipėda greičiau evoliucionuoja visomis prasmėmis, kultūrine – taip pat. Čia greičiau apmiršta ir atsiranda tradicijų užuomazgos, kultūrinė akvatorija čia atvira visų šalių laivams.
Be to, viliojo jūros ir kranto riba. Ir nepasakyčiau, jog vien kurortine prasme. Jau septyneri metai neatostogauju. Jūra man – tarsi nesąmoningas savęs stūmimas į tokią vietą, iš kurios matyti horizontas. O kad jį pasiektum, telieka išmokti vaikščioti vandeniu, kitaip tariant – nutiesti sau kelią. Tas horizontas – tarsi koks masalas prieš akis – kad greičiau bėgtum, nors žinai, kad tai tik iliuzija, horizontas gi neartėja, tačiau įdomūs toliai atsiveria. Dėl jų gi ir gyveni. Ir kuri.
– Ar Klaipėda menui ir menininkams – specifinė erdvė? O gal vis dėlto ne? Juk Kaunas, Vilnius ir visa nedidukė Lietuva – po ta pačia saule?..
– Idėjai realizuoti reikia to, ko būtent jai ir reikia. Gal kitu atveju Šilutės durpynas prasmingesnis už visas Vilniaus galerijas sykiu paėmus. Kaip žinia, provincialumą nulemia ne tiesioginis nuotolis nuo centro. Na, o nuolatiniam kūrybos procesui labai svarbu aplinka ir… nepasiduoti jai. Svarbu asmenybė ir jos išraiška mene. Kūrybai svarbu susikaupti. Čia turi įtakos kūrybingi kolegos, dirbtuvės, informacijos srautas, darbas su kultūros įstaigomis, kuratoriais, fondais. Aišku, kad visa tai sukoncentruota Vilniuje. Įmestas į tokią aplinką, menininkas priverstas greičiau suktis, nes bus nustumtas. Kituose miestuose tempas lėtesnis. Tačiau tik išoriškai, nes minėto proceso greitis nekrenta į akis. Todėl ilgainiui menininkas adaptuojasi periferijoje ir, bandydamas vėliau prasimušti sostinės rinkoje, eina tarsi prieš eismą (blogąja prasme) arba atsisėda greitkelyje, kitaip tariant, neadekvačiai, per lėtai reaguoja į procesą. Iš čia kyla įsižeidimai – et, vilniečiai, kauniečiai pasipūtėliai ir t.t. Be abejo, egzistuoja užkulisinė kova, tačiau, kai susiduri su tuo kasdien, paprasčiau reaguoji, tampi labiau užsigrūdinęs ir sykiu tolerantiškesnis kolegoms.
– Bet čia esanti jūra, uostas, gal kokie kiti specifiniai dalykai meniniam procesui turi reikšmės, suteikia ypatingo „prieskonio“?..
– Klaipėda, jūra veikia gerai. Romantiškai. Čia pat Nida, Palanga, plenerai, skulptūrų simpoziumai. Klaipėda atviresnė, internacionalinė, kosmopolitinė, be gilių meninių tradicijų. Tai nėra blogai. Ir dabartiniai menininkai Klaipėdoje tradicijos nesukūrė, kaip, pvz., Kauno tapytojų „lūžio karta“. Klaipėdiečiai tiesiog tobulino savo nišą. Jaunosios kartos nėra, ir ji nespės atsirasti iki vyresniajai kartai galutinai „paliekant postą“. Evoliucija diktuoja savo realijas. Klaipėda taps perspektyviu meno, kultūros eksporto ir importo uostu. Ir tai išeis į naudą visai Lietuvai. Klaipėda, nebandydama išsaugoti to, ko čia nėra, taps reprezentaciniu Lietuvos kultūros flagmanu, lygiaverčiu sostinei. Kitaip tariant, rezonuos su naujausių tendencijų pulsu, geriausiai jai tinkančiu dažniu.
– Ne paslaptis, Klaipėdos menininkų namų direktoriaus pareigų nesikratei, nereikėjo Tavęs ilgai įkalbinėti į tą kėdę sėsti. Manai, kad nusistovėjusį vandenį galima priversti tekėti? Gal esi naujasis idealistas ar…
– …karjeristas? Nemanau. Šias pareigas kaip laikinasis direktorius einu nuo vasario 2-osios, o kaip tikrasis – nuo kovo pabaigos. Bendradarbiaudamas su „Klaipėdos galerija“ nuolat stebėjau Menininkų namus, jų veiklą. Kaimynai visgi… Buvo įdomu, kam skirta ši įstaiga? Juolab kad, kai gyvenau Kaune, tenykščiuose menininkų namuose aktyviausiai meninis gyvenimas virė ankstyvojo ir brandžiojo atgimimo laikotarpiu, maždaug iki 1994 metų. Jie buvo tiesos ruporas, idėjų švyturys ir savotiškas menininkų kūrybinės pradžios placdarmas. Vėliau nuslopo euforinis menininkų entuziazmas, didėjo privataus sektoriaus konkurencija, ir menininkų namai ėmėsi dubliuoti kitų kultūros įstaigų funkcijas. Klaipėdos menininkų namai jau kuris laikas taip pat buvo įdomūs tik sau. O juk čia palanki infrastruktūra koncentruoto meninio proceso kūrimui, kuris galėtų tapti Klaipėdos meno pulsu. O mano idealizmas čia tik padėtų kantriau iškęsti „tranšėjų kasimo“ laikotarpį, t.y. investavimo (ypač laiko prasme) tarpsnį, kol suformuosime šios biudžetinės miesto kultūros įstaigos kūrybinės veiklos stuburą.
– Ar domitės pačių uostamiesčio menininkų nuomone, kokie turėtų būti, ką veikti Klaipėdos menininkų namai?
– Suprantama, labai svarbi Klaipėdos menininkų nuomonė. Juk jiems visų pirma tie namai ir skirti. Netrukus, sutvarkę administracinius reikalus ir savame kolektyve išsiaiškinę, ką artimiausiu metu galime realizuoti iš nustatytų prioritetų, ruošiamės sukviesti aktyviausius menininkus, kūrybinių sąjungų, organizacijų vadovus bei atstovus diskusijai, išklausyti jų pageidavimus, sužinoti ir aptarti poreikius.
Derindami ilgalaikius strateginius planus ir kasdienę veiklą, tikimės artimiausiu metu apsibrėžti veiklos zonas, kitaip tariant, surasti savo veiklos nišą, kad nedubliuotume kolegų.
– Ką, Tavo galva, reikėtų Menininkų namuose keisti pirmiausia ir kodėl?
– Tualeto spyną. Čia buvo užsitrenkęs ne vienas užsienio svečias. Pakvipę buvo tarptautiniu skandalu… O jei rimtai, reikia keisti veiklos kryptis, tiksliau įvardyti darbuotojų pareigybes – t.y. kas už ką atsakingas, paskirstyti darbo funkcijas ir kiekį, idant nebūtų dubliavimo, pakeisti pasenusius įstatus, kad juose įvardytos funkcijos atitiktų būsimas veiklos sferas.
– Gal jau turi veiklos planą?
– Kadangi pernai nebuvo suformuluotas šių metų renginių planas, tenka jį kurti dabar.
– Kokia finansinė Menininkų namų būklė? Teko girdėti, kad ir papildomomis lėšomis savivaldybė šiemet parems jūsų idėjas?
– Šiuo metu Menininkų namų finansinė būklė nėra džiuginanti. Renginiams ir kultūrinei veiklai mums skirta viso labo dešimt tūkstančių litų. Nėra ko stebėtis, mat miestas iš ankstesnės vadovybės nesulaukė konkrečių pasiūlymų dėl įdomesnių, ilgalaikių veiklos formų, projektų etc.
Džiaugiuosi, kad savivaldybė palaiko naujas idėjas, skatina veikti. Bet nesiruošiame „joti“ tik ant savivaldybės sprando, kiekvienai veiklos sričiai – akcijai, parodai, tarptautiniam projektui – ieškome konkrečių rėmėjų.
– Kuo Menininkų namų veikla bus specifinė, skirsis nuo kitų biudžetinių miesto kultūros įstaigų? Gal atsiras naujų krypčių?
– Pradinė idėja šiek tiek keisis… Menininkų namus įsivaizduoju kaip vienalytį kolektyvą, smegenų centrą, kuriantį įvairaus tipo socialinius bei kultūrinius projektus, mūsų įtakos erdvėje vykstančiam meniniam veiksmui suteikiantį naują formą. Akcentuočiau pateikimo svarbą, aktualumą, šiuolaikinio meno tendencijas ir estetinį patrauklumą, nes kiekviena mintis privalo „kabinti“ vizualiai.
Todėl Menininkų namai ilgainiui taps pilnaverčiu informacijos bei komunikacijos centru. Juk socialiniai, edukaciniai, meniniai, kultūrologiniai aspektai dažnai meniniame procese eina greta. Taip mąstyti verčia siekis, kad Menininkų namai būtų prestižinė vieta, kuri atliktų savo funkciją – skatintų ir padėtų uostamiesčio meno kultūros reiškiniams tapti integruotu, sintezuotu meno procesu. Nepamiršime ir pačių menininkų, siūlydami jiems ieškoti originalių savęs pateikimo būdų, tarpininkausime įvairiais klausimais, susijusiais su jų kūryba, padėsime rasti juos dominančią informaciją, padėsime ieškoti menininkų veiklai papildomų erdvių, o Menininkų namų erdvėse pristatysime tik išskirtinius, joms pritaikytus renginius. Mat parodinė veikla nėra mūsų prioritetas, ir patalpas kiekvienai parodai, akcijai ar kitai veiklai reikia paruošti, sukurti scenografiją. Tai, žinoma, skatina idėjas, tačiau atima begalę laiko. Todėl šioje sferoje orientuosimės į vadinamąjį ekskliuzyvą – tai, ką iš tiesų verta rodyti dėl istorinės ar kontekstinės vertės, kas atvertų naujas erdves pamąstymams. O pagrindinis mūsų tikslas – daugiamečiai projektai, pristatantys miesto meninį potencialą kaip procesą, neišskiriant kurios nors meno šakos.
– Gal patikslintumei prioritetus?
– Pirmiausia – tarptautiniai projektai, kontaktuojant su užsienio fondais, kuriuose dalyvaus vietos ir užsienio menininkai. Juos realizuoti padės kultūrinių mainų programa. Informacinis centras, savaime suprantama, ir tikslingas vienų informavimas apie kitų kūrybą. Be to, kuriame informacijos centrą, kuris pristatys naujausią Klaipėdos kūrėjų ir užsienio menininkų medžiagą, vienus informuos apie kitus, užsiims leidiniais, katalogais, naujų meno adresų paieškomis. Manau, Menininkų namai turi atitikti jų pavadinimą. Būti atviri naujoms idėjoms, tapti jas stiprinančiu veiksniu.
Menininkų namams, jų veiklai reikia gyvybingos erdvės. Todėl projektų inicijavimas, kultūros mainai neturėtų apsiriboti tik uostamiesčiu. Juk projektui ne visada tinka ir prasmingos erdvės, kurios yra po ranka. Ir „šviežias kraujas“ nuolat reikalingas. Kodėl gi klaipėdiečiams nepristačius savo projektų ne tik užsienyje, bet ir Vilniuje, Kaune, Šiauliuose, Palangoje ar Nidoje? Ir kodėl gi nekurti jų drauge su kitų miestų menininkais? Kitaip tariant, manau, kad šios savivaldybės įstaigos įtaka neturėtų baigtis administracinio savivaldybės žemėlapio ribose. Juk idėjoms sienų nėra!
– Ar beturėsi laiko profesijai – meno tyrinėjimui, rašymui apie jį, savo paties tapybai? O gal tai niekur nepabėgs, atidėsi arba suderinsi?
– Kuo didesnės perspektyvos realizacijai atsiveria, tuo daugiau darbų įmanoma sugrupuoti ir toje erdvėje patalpinti. Juolab kad jie nėra stichiški, natūraliai plėtojasi į paralelines sferas, forma gimdo vaizdą, šis – veiksmą, per jį mes keičiamės informacija, mus pasiekia nauji žmonės – menininkai ir partneriai.
Į Menininkų namus atsinešiau ir savo kraitelį – pradėtus projektus, kontaktus ir kontraktus. Štai projektą „www.madona.st“ ruošiamės „mesti“ į tarptautinį lygį. Jau sukurtas filmas, kurį klaipėdiečiai išvys per Klaipėdos menininkų namų organizuojamą „Europos kino savaitę“. Ji vyks gegužės 2 – 8 dienomis „Jūratės ir Kastyčio“ kino teatre. Taip pat esu pagrindinis tarptautinės XII Vilniaus tapybos trienalės kuratorius – šis projektas bus pristatytas Vilniaus ŠMC gegužės 14 dieną. Dar įpusėtas monografinis leidinys apie fotografą Raimundą Urboną. Na, o rudenį sykiu su Remigijumi Treigiu Klaipėdos dailės parodų rūmuose ir Menininkų namuose pristatysime tarptautinį fotografijos projektą „Erozija“. Ir tai – tik keli stambiausi projektai …
Na, o rašymas man tapo daugiau nei recenzija. Mat meno procesas – parodų ciklai, performensai, socialinis jų poveikis, tarptautiniai dialogai ir kita – tai ne tik personalijos. Tapo svarbiau jas atskleisti proceso kontekste. Be to, dabar mane labiau domina tekstas, jo tobulumas ir netobulumas, žargonas kaip menas ir mene, ribinė situacija tekste, kuomet polemika su menu perauga į polemiką su teksto kultūros klodais, suprantama, jei nagrinėjama problema šito reikalauja. Taigi viskas susiję, kas per daug, savaime nubyra…
– Dėkui už pokalbį. Kuo geriausios kloties spėjant viską!
