Į mūšį – ant butaforinio arklio

TEATRAS. PREMJEROS AIDAS

Į mūšį – ant butaforinio arklio

Eglė ZAMARAITĖ

Teatras, kaip ir kiekvienas kūrybinis organizmas, nėra apdraustas nuo nesėkmių ar nepasiteisinusių eksperimentų. Tai puikiai patvirtina ir naujausi Muzikinio teatro pastatymai. Pažiūrėjęs tokius „eksperimentinius“ darbus, žiūrovas netikėtai atsiduria ties rimta dilema: ar galima vienareikšmiškai atmesti didžiulio teatro (vadinasi, didžiulio kolektyvo) darbo vaisių? Kita vertus, ar pats teatras turi teisę žiūrovą pasmerkti vartoti “prastą maistą”?

Panašios mintys ypač apninka prisimenant tokio aukšto lygio Muzikinio teatro spektaklius, kaip Dž.Boko “Smuikininkas ant stogo”, B.Brechto ir K.Vailio “Trijų grašių opera” ar tikras “jausmų okeanas” – Dž.Verdžio “Rigoletas”. Šie darbai patvirtina, kad maloniai nustebinti teatro repertuaru vis dėlto galima. Bet ar dažnai?..

Tokias mintis skatina naujametė teatro premjera – H.Štrekerio operetė-zingšpylis “Taravos Anikė” bei jokia logika man nesuvokiamas ir teatro politika nepateisinamas šiuolaikinio šokio spektakliu įvardintas “Joker. Šešėlių žaismas”. Pastarasis jaunojo choreografo Aleksandro Jankausko “debiutas” (jei neklystu, prieš kurį laiką rodytas Dramos teatre), manyčiau, nedaro garbės nei Muzikinio teatro baleto trupei, nei visam teatrui.

Autoriaus ir siužeto beieškant

Bet grįžkime prie “Taravos Anikės”. Prisipažinsiu, iki šiol nieko nesu girdėjusi apie kompozitorių H.Štrekerį, “pažintine” netapo ir matytoji premjera. Gal todėl, kad originalios muzikos čia ne taip ir gausu, o ilgai trunkančias prozos sceneles paįvairina štrekeriškas a la Kalmano, a la Leharo “kokteiliukas”. Todėl mintys per spektaklį krypsta ne vien į muziką bei vokalo subtilybes.

Kiekvienam klaipėdiečiui, juolab memelenderiui, pati Taravos Anikė yra viena iš nedaugelio miesto simbolių, prie kurio fotografuojamasi, švenčiama, iš kurio pelnosi Teatro aikštėje uždarbiaujantys “akordeonistai-vokalistai”. Nors pastarasis amžius nepasižymi romantizmo pertekliumi, tačiau romantiška meilės istorija, kankinusi Simoną Dachą, gerokai įsirėžė į mūsų šiandieną. Tai patvirtina ir dramatiškas 1912 metais S.Dacho garbei pastatytos Taravos Anikės su rože rankoje paminklo likimas, ko gero, dar labiau išgarsinęs šią poeto meilės istoriją bei jos objektą. Be abejo, galima ginčytis, kiek Taravos Anikė yra Klaipėdos herojė ar simbolis. Tačiau niekas, manau, negalėtų pavadinti jos antiheroje, net ir žinodamas, jog yra įrodymų, kad populiarųjį eilėraštį, kuris ilgainiui virto ne mažiau populiaria liaudies daina, sukūrė visai ne S.Dachas…

Sunkiai suderinama

Vietinė žiniasklaida prieš premjerą informavo, jog “Taravos Anikę” kartu su dirigentu Stasiu Domarku stato austrų komanda – dailininkas Frideris Kleinas ir režisierius, klounados specialistas Markas Kupferblumas. Nors cirko istorijoje klounai dažniausiai kenčia dėl nelaimingos meilės, tačiau romantizmas ir klounada visgi sunkiai suderinami dalykai. Ypač jei klounados triukų heroje tampa ne kokia šiaip blondinė.

Galbūt šiame amžiuje, kai drąsiai cituojame vieni kitus, ironizuojame ar net tyčiojamės, tai reikėtų laikyti “subtilaus” tono ženklu? Nesu iš tų, kurie, pažiūrėję H.Štrekerio “Taravos Anikės” pastatymą, puls dar sykį griauti šią skulptūrą ir galbūt gabenti į Vokietijos pietus. Bet nemanau, kad toks spektaklio sprendimas (kaip ir pats sprendimas jį statyti) yra vykęs. Nors, sugretinus su šiandienos mūsų politinio gyvenimo realijomis, groteskas tampa dominuojančia kalba…

Kaltų nėra, kalti visi

Sunku nuspręsti, kas dėl to kaltas… Galbūt Muzikinio teatro noras sudominti po uostamiestį slampinėjančius senstelėjusius vokiečių turistus? Ar režisieriaus visai kitoks, “vakarietiškas” požiūris į beveik vienintelį mūsų miesto simbolį? (Kas vietiniams “šventa”, užsieniečiui gali atrodyti juokinga). O galbūt „šuo pakastas“ pačiame kūrinio librete, kurio dėmesio centre – dėl meilės ilgakasei Anikei (Kristina Zmailaitė) besivaržantys Simonas Dachas (Vaidas Vyšniauskas), Johanas Partacijus (Mindaugas Gylys) bei Slaptasis patarėjas profesorius Juras (Šarūnas Juškevičius)? Tokioje “kovoje” lyg ir galima komizmo ar cirkui būdingos klounados dozė. Pastarosios “viršūne” šiame spektaklyje, ko gero, tampa Anikės, Simono Dacho ir Johano “piramidė” su papėdėje „prigulusiu“ Deivido Norvilo Šnercleinu. Tai bent klounados viršūnė! Klounada, kaip žinome, susideda iš groteskiškų parodijos elementų. Šioje mizanscenoje jų išties esama, – tereikia pastebėti, kaip “lengvai” Anikė “balansuoja” piramidės viršūnėje ir kaip “grakščiai”, stengdamiesi nesugadinti ansamblio, įsimylėję varžovai ją vos ne vos išlaiko. Akivaizdu, jog režisierius M.Kupferblumas čia siekia įgyvendinti “šokančio dainininko ir dainuojančio akrobato-ekvilibristo viziją” – vieną pagrindinių cirko elementų. Tokios “klounados” spektaklyje apstu. Užtenka prisiminti kad ir tariamai finalinę spektaklio sceną. Sėkminga “atomazga”: pagaliau Anikė pažada Johanui savo ranką, o jiems piršliauja ant butaforinio žirgo sėdintis gardžiai jogurtą, o gal “Baltosios varnelės” ledus valgantis Brandenburgo kurfiursas (Stasys Rezgevičius). Išties “groteskiška, ekscentriška ir paradoksalu”, aukščiausio lygio klounada! O jeigu rimtai kalbėsime apie groteską ar bufonadą, negalima nepaminėti tikrai pavykusių Deivido Norvilo (Deivio) Šnercleino ar Virgio Pupšio Raskompo vaidmenų, ypač jų dueto.

Kaip atrodytų nuoga?

Rimtų abejonių dėl klounados būtinybės “Taravos Anikėje” kelia būtent tai, jog spektaklyje minimos konkrečios istorinės aplinkybės bei asmenybės.

Net jeigu jos iš tikrųjų buvo ir ironiškos, ir šiek tiek groteskiškos, spektaklio režisieriui nederėtų „nurenginėti“ miesto simbolio. Smalsumą „žvilgtelėti“, ką po savo rože slepia Taravos Anikė, galbūt palikime Teatro aikštėje besisukinėjantiems pankėzams.

Abejones dėl meninės spektaklio vertės dar labiau sustiprina ir aiškiai pastebima “Taravos Anikės” eklektika. Klounada – specifinis teatro, o tiksliau cirko žanras, reikalaujantis vientisumo ir tolygumo. Čia reikalinga specifinė, utriruota vaidybos maniera, kur visi aktoriai turi paklusti bendroms klounados taisyklėms. Neįmanoma, tai ir patvirtina šis darbas, sukurti vientisą spektaklį, naudojant visiškai skirtingus elementus. Kažkas gelbstisi grotesku ar klounada, kažkas bando vaidmenį išplukdyti psichologine vaidyba ar savo vokalinėmis galimybėmis… Rezultatas – tikras balaganėlis! Spektaklyje tarsi išnyksta pati Taravos Anikė (nepaisant to, kad Kristina Zmailaitė, kaip ir jos mylimasis, labai nuoširdžiai ir talentingai kuria savo vaidmenis), ji tampa tik viena iš klajojančio cirko “princesių”.

Reikia botago

Nepadeda spektaklio vientisumui ir F.Kleino scenografija bei kostiumai. To meto folkloras ir autentiška kirasyrų uniforma (tiesa, iš dabar populiaraus „militaristinio“ audinio) vargu, ar kam asocijuojasi su bufonada ar klounada. Kaip kad vargu, ar toli galima nujoti ant įspūdingo butaforinio žirgo. (Prasidėjus trečiajam veiksmui ir atsidengus uždangai, žiūrovų plojimai buvo skirti būtent jam.) Juk statikos nepakenčia jokio žanro teatras, juolab klounada.

Ką teigia “Taravos Anikė”, lieka mįslė “ateities tyrinėtojams”. Anikė keletą šimtmečių nedavė ramybės poetams, kunigams, muzikams… Panašu, kad neduos ramybės ir ateityje…

by admin