Į „Sintetinę pelkę“ nugrimzdusi „Garsų energija“
Šeštuoju šiuolaikinės muzikos festivaliu „Permainų muzika“ prasidėjo Klaipėdos koncertų salės (KKS) septintasis koncertinis sezonas.
Laima Sugintienė
Afišos sezono pradžią skelbė rugsėjo 17-ąją, tačiau jo preambulė įvyko išvakarėse: raudonu kilimu išklotoje, baltų kardelių puokštėmis dekoruotoje fojė skambinant Sauliui Šiaučiuliui kviestinė publika rinkosi į „Istorinės ekspozicijos: nuo Šaulių namų iki Klaipėdos koncertų salės“ (1856–2004) atidarymą. Jame pranešimus skaitė Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus Istorijos skyriaus vedėja Zita Genienė ir profesorė Daiva Kšanienė. Dėmesingas KKS kolektyvas graviūromis su istorinio pastato atvaizdu apdovanojo visus, prisidėjusius prie gražaus ir prasmingo sumanymo realizavimo. Skoninga, elegantiška ir stilinga.
Nuo „Degalų“ iki „Pelkės“
Šiųmečiame festivalyje – aštuonios pozicijos: prasidėjęs „Degalų. Garsų energijos“ fejerverkais, per M.K.Čiurlionio gimtadienį paniręs į transcendentinę meditaciją, balsu papasakojęs legendinės šokėjos istoriją, privertęs patirti įvairias būsenas, lapkritį jis nugrims „Sintetinėje pelkėje“.
Net dvi programas jam parengė Klaipėdos kamerinis orkestras (KKO), o jo meno vadovas Mindaugas Bačkus (būtent su jo stojimu prie KKO vairo įvyko esminiai šio kolektyvo repertuaro pokyčiai) – dar ir solinę – su akordeonistu Raimundu Sviackevičiumi. Solavo jis ir atidarymo koncerte.
Atidarymo dieną šiuolaikinės muzikos mėgėjui teko gerokai pasukti galvą, kurį renginį pasirinkti: Klaipėdos muzikinis teatras kvietė į skambiomis akcijomis išreklamuotą A.Žigaitytės operos-fantasmagorijos „Frank’Einstainas – XXI amžius“ premjerą, „Švyturio menų doke“ vyko net tris renginius tą vakarą siūlęs šiuolaikinių menų festivalis „PLArTFORMA“. Konkurencija nuožmesnė nei tarp LNK ir TV3.
Pasirinkusieji KKS sezono atidarymo koncertą, panašu, nenusivylė. Nors klaipėdiečiai labai mandagūs, bene kiekvienas koncertas – vertas ar ne, jau kitas klausimas, – baigiasi publikos atsistojimu, šįsyk, regis, ir aplodismentai, ir atsistojimu išreikšta pagarba atrodė nuoširdūs.
Per koncertą – dvi premjeros
Festivalio pradžios koncerte skambėjo dažno klaipėdiečių svečio Osvaldo Balakausko (vien „Permainų muzikoje“ jis dalyvavo bene trečią kartą: pernai jo „Requem“ baigėsi šis festivalis, o 2007-aisiais klausėmės jo „Koncerto obojui, klavesinui ir styginiams“) Koncertas elektrinei violončelei ir styginiams „Polimelika“ .
Tai buvo nacionalinės programos „Vilnius – Europos kultūros sostinė 2009“ užsakymu parašyto veikalo klaipėdietiška premjera. Beje, menininko kūrinių sąraše tai jau penktasis opusas elektrinei violončelei. „Kodėl elektrinė? Kad išsiskirtų iš kitų styginių“, – paaiškino kompozitorius.
Sukurtas iš įvairių sudėtingo, dažnai sinkopuoto ritminio piešinio supintų melodijų veikalas pareikalavo iš atlikėjų maksimalios koncentracijos, o orkestrui tapo kietu riešutėliu. Nors kompozitorius gyrė atlikėjus („Kaskart vis geriau“, – šypsojosi jis repeticijoje.), man pasirodė, kad orkestras ekspresyviai „džiazuojančio“, didelį emocinį krūvį teikusio solisto M.Bačkaus neatsvėrė. Suprantama, ne apie dinaminį balansą čia kalbu… Dirigentas Mindaugas Piečaitis gana atsargiai vedė atlikėjus per skirtingų faktūrų, įvairia artikuliacija sukuriamų tembrų epizodus įspūdingos kulminacijos link. Gal kiek per atsargiai, net ir turint omenyje emociškai minimalistinį kompozitoriaus stilių.
Programą pratęsė dar vienas šio žanro kūrinys – Švedijoje gyvenančio vengrų kilmės kompozitoriaus Miklós Maros Koncertas fortepijonui ir styginiams. Opusas buvo sukurtas pernai, pianisto Daumanto Kirilausko iniciatyva ir jam dedikuotas. „Permainų muzikoje“ įvyko, kaip įprasta sakyti, pasaulinė premjera.
Kompozitorius teigė, kad kai kurie žanrai (sonata, styginių kvartetas ir koncertas) „turi tiek daug tradicijos, kad reikia ilgametės patirties norint jiems suteikti ką nors naujo“. (…) Dabar aš jau pasiekiau tokią komponavimo stadiją, kad manau, jog turiu kuo praturtinti šiuos žanrus“. Iš kontrastingų epizodų (greita – lėta – greita, duoklė klasikinei tradicijai) sukomponuotas vienos dalies kūrinys buvo nuoširdžiai atlikėjų (ypač pianisto) atliktas, tačiau minėto praturtinimo, kokių nors atradimų neįžvelgiau. Greičiau priešingai – kūrinys pasirodė kaip reta tradiciškas ir neoriginalus…
Publikos reakcija – mirtina tyla
Bene geriausiai Lietuvoje žinomo estų šiuolaikinės muzikos klasiko Arvo Pärto aštuntajame dešimtmetyje sukurtas „Fratres“ (girdėjome versiją styginiams ir perkusijai) savo „nematerialiu“ charakteriu ryškiai kontrastavo skambėjusiai muzikai. Galbūt tas kontekstas ir leido šiai būsenų, atmosferų muzikai išsiskleisti visu grožiu. Dinaminės arkos principu komponuojamas akordinės faktūros kūrinys, sukonstruotas naudojant minimalias išraiškos priemones, kėlė cerkvinio giedojimo asociacijas. Šiam kūriniui itin tinka muzikologų suformuluotas A.Pärto stiliaus apibūdinimas – „sakralinis minimalizmas“. O pats autorius savo kompozicinę techniką vadina tintinabuli. Kokiais epitetais ar terminais bemanipuliuotume – įvyko. Publikos reakcija – mirtina tyla…
Koncerto pabaigoje ne tik klausėmės, bet ir žiūrėjome amerikiečių kompozitorės Julios Wolfe ir kino režisieriaus Billo Morrisono multimedijinį projektą „Degalai“. Klaipėdiečiams itin artimos tematikos kūrinys, muzikiniais garsais skleidžiantis, imituojantis uosto keliamus triukšmus, tapo efektinga atidarymo koncerto kulminacija.
Niujorke gyvenanti ir kurianti J.Wolfe priskiriama downtown – naujosios muzikos krypčiai. (Downtown – miesto centro muzika. Šis muzikos stilius tradicinės muzikos klausytojų iš pradžių nebuvo laikomas „rimtu“ , o atliekama ji nestandartinėse erdvėse, pvz., apleistuose fabrikuose.)
Nebylaus filmo principu sukurtas kūrinys tapo tiesiog vakaro atrakcija, nuotykiu. „Tai kūrinys, kurio garsai teka kūnu lyg elektros srovė“, – sakė dirigentas M.Piečaitis, šįkart siekęs muzikos ir vaizdo sinchrono.
M.K.Čiurlionio gimtadienį
Prasminga, kad festivalio antrasis koncertas „Čiurlionis. Transcendentinė meditacija“ surengtas rugsėjo 22-ąją – didžio lietuvių menininko gimimo dieną. Prasminga, kad prosenelio muziką, pradedant pirmaisiais jo kompoziciniais bandymais ir baigiant paskutiniu jo kūriniu – monumentaliąja Fuga b-moll, skambino ir komentavo (tikėjausi asmeniškesnio komentaro) kompozitoriaus provaikaitis Rokas Zubovas.
Natūralu, kad pastarojo repertuare M.K.Čiurlioniui tenka išskirtinė vieta, be to, atlikėjas jau yra įrašęs keturias šio kompozitoriaus kompaktines plokšteles.
Tarsi atsakydamas į klausimą, kaip „Permainų muzikoje“ atsirado M.K.Čiurlionis – lietuvių profesionaliosios muzikos pradininkas, čia gi dažniau skamba gerokai vėlyvesni opusai, – atlikėjas teigė, kad paties kompozitoriaus muzikinei kūrybai itin tinka apibūdinimas „permainų muzika“. Ir iš tiesų: chronologiniu principu sudarytos programos pirmojoje dalyje klausėmės dar ne itin originalios stilistikos, įvairių kompozicinių srovių paveiktos muzikos (girdėjome „Miražą“ a-moll, trylika mazurkų, valsą–dedikaciją b–moll, muzikinį momentą Des–dur , populiariąją humoreską g–moll ir lietuvišką dainelę, nuskambėjusią itin subtiliai ir giliai). O antrojoje dalyje tapome sukrečiančios muzikinės kalbos metmorfozės liudininkais. Ryškias permainas išgirdau ir interpretacijose: jos tapo spalvingesnės, tembriškai įvairesnės, (mažų peizažų ciklas „Marios“), prasmingiau perteikta kūrinių dramaturgija (keturi brandaus periodo preliudai a–moll, g–moll, d–moll ir h–moll) iki sukrečiančios kulminacijos „užauginta“ žymioji chrestomatinė fuga. Permaina įvyko.
Violončelės ir akordeono dialogai
Rugsėjo 24-ąją koncerte „Garsų šešėliai“ klausėmės nūdienos kūrinių violončelei, akordeonui ir elektronikai.
Violončelininkas M.Bačkus ir akordeonistas Raimondas Sviackevičius atskirai ir drauge grojo sudėtingą, įdomią, plataus geografinio spektro (Lietuva, Lenkija, Suomija, Australija) programą. Su begaliniu atsidavimu, beatodairiška aistra muzikavę atlikėjai net ir ne itin įdomias, kartais primityvokai iliustratyvias kompozicijas kilstelėjo į tikras meno aukštumas. Tą vakarą abu muzikai tarsi rungėsi, kuris pademonstruos daugiau savo instrumento galimybių. Atrodė, kad nei vienam, nei kitam nėra techniškai neįveikiamų dalykų. Šie savo instrumento fanatikai, na, tokie muzikos kemzūros, tiesiog pavergė, deja, deja, negausią publiką.
Įspūdingai pradėję Broniaus Kutavičiaus „Rhythmus arhythmus“ (originalas violončelei ir fortepijonui) sudėtingu dialogu, pameditavę jiems dedikuotoje Justės Janulytės „Arijoje“ bei Justinos Repečkaitės „Nuodėmių išrišime“ (kūrinio premjera), ne mažiau įdomūs atlikėjai buvo ir soliniuose pasirodymuose (Algirdo Martinaičio „Rojaus paukščiai”, Heikki Valpola’os „Forest“, Carlo Vine’o „Vidinis pasaulis“).
Tačiau didžiausiomis koncerto sėkmėmis pavadinčiau itin stiprios energetikos Jaceko Grudzieńio „Ad Naan“, kur M.Bačkus įnirtingai rungėsi su fonograma, ir nuostabią, ypač jautriai ir subtiliai interpretuotą Anatolijaus Šenderovo „Sulamitos giesmę“, vainikavusią koncertą.
„Permainų muzika“ įsibėgėjo. Iki festivalio pabaigos lapkričio 6-ąją publikos laukia dar penki renginiai.
