Ieškokite panašumų ir skirtumų – Geniušai
Danguolė Vilidaitė
„LT projekto“ „Muzikuojame drauge“ sumanymas pristatyti žymiuosius Lietuvos atlikėjus ir jų vaikus, taip pat pasirinkusius muziko kelią, vasario 22-ąją pakvietė į vieną įdomiausių šio ciklo koncertų, kuriame muzikavo tėvas ir sūnus – pianistai Petras ir Lukas Geniušai.
 |
| Klaipėdos koncertų salės scenoje charizmatiškasis pianistas Petras Geniušas pirmąkart koncertavo kartu su šešiolikmečiu sūnumi Luku. Darijos Vasiliauskienės nuotrauka |
Ambicingi užmojai
Lietuvos spaudoje apie Luką Geniušą, nors jis dar nėra pakankamai žinomas mūsų klausytojams, jau buvo parašyta nemažai gražių žodžių. Esmė – tai jaunas ir perspektyvus, jau turintis individualų braižą pianistas, tarptautinių festivalių laureatas, Maskvos F.Šopeno muzikos kolegijos studentas. Bet didžiausią įspūdį daro kūriniai, kuriuos jis atlieka, šiuo metu beveik kas mėnesį atvažiuodamas koncertuoti: gruodžio pradžioje rečitalis Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje – F.Listo sonata ir P.Hindemito „Ludus tonalis“, dabar – sudėtingiausias duetas, o kovo pabaigoje kartu su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru žadama atlikti P.Čaikovskio pirmąjį koncertą b-moll. Tai geras būdas užkariauti publikos simpatijas, taip pat ir ne mažiau geras „apšilimas“, ruošiantis dalyvauti tarptautiniame P.Čaikovskio pianistų konkurse.
Vakare išgirdome tris Edvardo Grygo „Norvegų šokius“, Sergejaus Rachmaninovo koncertą fortepijonui su orkestru Nr.2 c-moll (autoriaus versija dviem fortepijonams), Moriso Ravelio fortepijoninį ciklą „Mano motulė žąsis“ ir Igorio Stravinskio baleto „Šventasis pavasaris“ versiją dviem fortepijonams – sudėtinga ir gana ambicinga programa (prisimenant, kad vienam iš atlikėjų – tik šešiolika metų).
Įdomu buvo stebėti šių dviejų muzikų – patyrusio ir dar labai jauno, besiformuojančios ir veržlios asmenybės – derėjimą tarpusavyje, ieškoti skirtumų ir panašumų. Vienuose kūriniuose svarbesnis buvo tėvo „žodis“, kituose „vadovavo“ sūnus.
Nors trūko sutarimo…
Dėl įsimintino melodijų grožio, atviros žmogaus jausmų išraiškos, užburiančio muzikos didingumo ir jėgos S.Rachmaninovo koncertas fortepijonui c-moll – vienas populiariausių koncertinėje praktikoje.
Petro Geniušo meistriškumas čia galėjo pasireikšti įvairiausiomis spalvomis: preciziškai buvo pagroti virtuoziški fragmentai, itin išraiškinga ir subtili temų frazuotė, atskleisti net mažiausi tempo ir dinamikos pasikeitimai, taip svarbūs šiame kūrinyje. Žavėjo lyrinė antroji dalis, jos garso „ištirpimai“, nustebino pasirinktas nepaprastai, tiesiog neįmanomai greitas trečiosios dalies tempas.
Nors pianistų duete trūko nepriekaištingo sutarimo, o antrasis fortepijonas (Lukas Geniušas) tiesiog fiziškai negalėjo atstoti viso orkestro (versija su orkestru vis dėlto daug gražesnė ir spalvingesnė) – įspūdis, manyčiau, buvo geras.
„Pasekė“ pasaką
Kiek nuobodžiau suskambo M.Ravelio fortepijoninis ciklas, parašytas populiarių Šarlio Pero pasakų motyvais.
Įdomu, kad pavadinimas „Mano motulė žąsis“ („Ma Mère l‘Oye“) kilo iš XVII amžiaus Prancūzijos ir reiškė liaudies pasaką, nes jos pasakotoja kaime dažniausiai būdavo senyva žąsis gananti moteriškė. Ciklą sudaro penkios dalys: „Pavana miegančiai gražuolei“, „Berniukas nykščiukas“, „Kvailutė, pagodų imperatorienė“, „Gražuolės ir pabaisos pokalbis“, „Stebuklingas sodas“.
Šias pjeses-paveikslėlius kompozitorius siekė pateikti paprastai, vaikams suprantama kalba, todėl neapkrovė ypatingu virtuoziškumu ir puošmenomis. Ciklo akcentas – žaismingi vaizdai, harmoninės kalbos poezija ir melodinių linijų iškėlimas, pastarųjų šiek tiek pritrūko.
Grodamas net atsistojo
Vitališka ir net grubi motorinė energija nuo pat pirmųjų akordų pratrūko I.Stravinskio balete „Šventasis pavasaris“ (kompozitorius dar jį vadino „pagoniškosios Rusijos paveikslais“). Šis kūrinys dėl naujoviškos muzikos ir šokio kalbos (choreografija Vaclavo Nižinskio) anuomet sukėlė skandalą.
Daug sudėtingų techninių uždavinių, pavyzdžiui, nuolat kintančius ritmo akcentus, poliritmiją, atlikėjai išsprendė sėkmingai.
Ir tai, kad P.Geniušas vienu metu grodamas net atsistojo, neturėjo publikos labai nustebinti – toks šios muzikos charakteris. „Šventojo pavasario“ interpretacija, manyčiau, buvo sėkmingiausia šio koncerto dalis.
