Įgarsinta fotografija
Daugiau nei tris savaites uostamiesčio Baroti galerijoje veikiančioje Remigijaus Treigio jubiliejinėje fotografijų parodoje „Tamara iš Graco“ – epizodiškai, tačiau retrospektyviai apžvelgiama vieno originaliausių šių dienų Lietuvos fotomenininkų kūryba, nužyminti klaipėdiečio 20 metų kūrybinį tarpsnį.
Danguolė Ruškienė
Iš vieno negatyvo – tik pora atspaudų. Kiekvienam iš jų – atitinkama autoriaus vizijų dozė. Vaizdiniai fotografiniuose lakštuose nesikartoja, kaip nesikartoja ir vizijos. Plikomis rankomis nuglostyti darbai, įmagnetinti slėpiningų brūkių, praranda tiražavimo galimybę, tačiau išsaugo autoriaus inspiracijų autentiškumo momentą. R.Treigio kūryba keičia ne tik įprastą fotografijos sąvoką, bet gerokai pakoreguoja ir pagrindinius jos dėmenis.
Laiko matmenys
Remigijaus fotografijoje laikas praranda bet kokią dimensiją. Jis – neišmatuojamas. Nėra nei istorijos pradžios, anei pabaigos.
Fotografo istorijos, kaip ir jose dalyvaujantys daiktai, – belaikiai. Čia utilitarusis tikrovės matmuo išblunka, išblukindamas ir pačią kasdienybę. Įkyrus rutinos tiksėjimas nuščiūva ir įsivyrauja tyla. Tik tada ant nuo realybės apnašų išvalyto fotografinio atspaudo formuojamas naujas garsinis fonas. Emocijų kaitos ar jausmų antplūdžio vedama ranka nuotraukų paviršių išraižo sąmoningais nekokybės raizgalais, dar labiau didinančiais užfiksuoto vaizdo ir jo suvokimo momento atskirtį. Čia laiko patina nuolat auginama. Falsifikuojamas vaizdinys beveik visiškai atitrūksta nuo pirmavaizdžio ir provokuoja pojūčius, kurie žymiai tampriau susiję su pasąmoniniais srautais nei apčiuopiamu realybės pagrindu. Manipuliacijos laiku, o tiksliau visiškas jo ignoravimas galutinai paklaidina suvokėją, ir jis atsiduria jau kitoje, tik autoriui priklausančioje teritorijoje.
Meditatyvios prigimties
Šioje fotografinėje realybėje specifinis ne tik laiko pojūtis, bet ir autoriaus formuojamas garsų laukas. Kūrybos pradžioje pamėgtas įcentrintas ratilų išspinduliavimas, mezgantis tiesiogines aliuzijas su vandens raibuliais, ilgainiui nuslopsta. Raibuliuojantis fotografijos paviršius kartu su daugiau ar mažiau ekspresyviais fotografiniais trikdžiais – negrabiais įbrėžimais ir grūdu, ilgus metus jaukę ramybę kadre, aprimsta.
Ilgainiui autorius apsistoja prie nuosaikesnės ir atviresnės fotografinių vaizdų konstrukcijos. Tačiau misticizmas, išsaugantis atitinkamą siurrealizmo dozę, mezgasi ir čia. Įsivyrauja migla, pasilieka tirštas rūkas, aptraukiantis akis minkšta mase, maloniai izoliuojančia nuo įkyraus pasaulio realumo. Ore pakibę fotografijos vaizdiniai taip ir nenusileidžia. Kartą atitrūkę nuo realaus pagrindo, taip prie jo ir nesugrįžta. Triukšmai nurimsta. Iš čaižaus jų skambesio lieka jaukus ir malonus šnarėjimas.
Paslaptingas Remigijaus pasaulio įgarsinimas keičiasi, tačiau meditatyvi jo fotografijos prigimtis tik dar labiau išryškėja.
Rezervuota medžiaga
Pamažu iš fotografo kūrybos išnyksta ir tonavimas, pietietiškas rausvų spalvų koloritas. Naujai konstruojamos formos išgrynina mintis ir pojūčius iki aiškios ir nepretenzingos baltai juodos fotografijos skambesio.
Tačiau čia balta nekontrastuoja su juoda. Laipsniškai pereina į pilkos niuansus, kurie – be galo subtilūs, virpantys ir nuolat kintantys. Tiršto oro įspūdis, prisodrintas sunkiai nusakomos masės, neleidžia pernelyg arti priartėti prie tikrovės. Remigijus į realybę remiasi tik tiek, kiek to reikia, kad išgautų naujo pasaulio skambesį.
Šioje fotografijoje nėra gylio. Ji plokščia. Skurdi informacijos, bet talpi vaizdinių. Vyraujančios horizontalės į pakraščius nustumia bereikalingą turinį ir koncentruoja suvokėjo žvilgsnį į pavienius objektus. Tačiau horizonto linija – tik sąlyginis atramos taškas. Kai kur ji išblukinama iki perregimumo, atimant bet kokią galimybę atrasti stabilų pagrindą suvokėjo mintims. Iš raibuliuojančio paviršiaus, miglų ir prietemos aptirpdytų erdvių ištraukiami sunkiai atpažįstami objektai – pastatų ir medžių siluetai, negrabios grindinio plytelės ar buities nuskurdinti daiktai. Visi jie – jau kitokio pasaulio personažai, turintys savas priežastis dalyvauti autoriaus kuriamose istorijose.
Vietos identitetas
Pasirenkamos vietovės tik apytikriai nusako fotografo buvimo vietą: Klaipėda, Venecija, Vilnius, Berlynas, vėl Klaipėda. Dar kažkur. Dar kažkas.
Atsitiktinumo įspūdis ryškus ne tik kūriniuose, bet ir jų pavadinimuose. Atsitiktinės vietos, atsitiktiniai vardai. Dažniau artikuliuojama tuštuma nei turiniu. Dažniau – erdvėmis nei objektais. Tiek vizualiai, tiek verbaliai.
Kiek aiškesni vietovių atrankos kriterijai. Remigijaus nedomina žmogus. Bent jau tiesiogiai jis neprojektuoja žmogaus atvaizdo savo fotografijų lakštuose. Šio autoriaus, kaip ir pirmųjų camera obscura meistrų darbai, be gyvybės. Priežastys kitos, bet rezultatas labai panašus. R.Treigio dėmesio centre – patys nereikšmingiausi objektai. Tai, pro ką paprastai praslysta žvilgsnis. Atrodo, kad fiksuojami daiktai, kaip ir vietovės, pernelyg nedomina ir paties autoriaus.
Žymiai svarbesnis vaidmuo tenka šešėliams ir šviesai, kertiniams fotografijos komponentams. Pastaroji čia – dvejopa. Pirmoji atsargiai atidengia objektą, leisdama jį identifikuoti ir taip pasijusti saugiam. Antroji – klaidinanti, ryškiu pliūpsniu iš tamsos ištraukianti vaizdo fragmentą, taip užaštrinanti esminius momentus ir nukreipianti dėmesį nuo fiksuojamų daiktų elementarumo. Bet kuriuo atveju šviesa čia – ypač jautri, nuolat oponuojanti šešėliams ir visada – neginčytina kūrinio dominantė.
Paskutinė nuoroda
Bet kuriuo atveju Remigijus siekia išvengti tiesioginių sąsajų su realybe, su sociumu. Su tuo vaizdu ir laiku, kuris įkyriai skverbiasi į jo fotoaparato objektyvą.
Jo nuotraukose – sustingdyti objektai, funkcionuojantys lygiomis teisėmis su tuščiomis erdvėmis, – jau kūrybinio proceso rezultatas. Stipriai suobjektyvizuoto, spekuliatyvaus, sunkiai tikėtino, dėl to paslaptingo ir masinančio. Formuojamos statiškos kompozicijos atima ir menkiausią galimybę pajusti sąsajas su dabartimi, atpažinti jose save.
Abejojantiems ar sutrikusiems fotografas palieka galimybę pasitraukti – siaurutę užlandą kairėje kadro pusėje. Tai – paskutinė autoriaus nuoroda. Galbūt į saugesnį pasaulį, kuriame viskas puikiai pažįstama ir atpažįstama. Galbūt į pasaulį, kuriame dar klaidesni Remigijaus ūkai. Vis tiek tai erdvė, kurioje galima atsiriboti. Tai – užkadrio momentas. Savotiškas pasiūlymas išnykti.
