Rašau aš žodį,
Ir galvoju,
Prasmę jam.
Nevisi ją vėl supras,
Nes nevisiems gi lemta.
Ir teikiu aš mūzoms,
Vėl malonę,
Kad įkvėpė mane,
Kad davė mintį man.
Šnabždesių klausau,
Ką matysiu-išsakysiu.
Bet palauk, pasauli mielas !
Juk ne mūzoms aš turiu dėkot,
Ir taip savanaudiškai šaukiu.
Ateities žmogaus mintis aš keisiu,
Ir dėkos ne mūzoms jau,
O man vienam.
Įkvėpimas apėmė mane,
ir supratau,
tai tiktai atspindys.
egisrasiukas
