Individualisto monologas apie kartų dialogą
Pranešimas, skaitytas Lietuvos studentų sąjungos asamblėjoje
Gintaras Grajauskas
Visada turėjau šiokių tokių abejonių dėl savosios priklausomybės kartai ir net dėl pačios kartos sąvokos: mano skeptiškoji pusė atsisako pripažinti tokį mechaninį bendrumą, paremtą vien chronologiniu požymiu. Nors, žinoma, panašios egzistencinės patirtys gal ir suteikia vilčių tokią galimybę bent jau svarstyti.
Kai galvoju apie kartas, kažkodėl pirmoji mintis, iš pasąmonės atklystanti į galvą, yra tokio dainininko, aktoriaus, dainų kūrėjo ir, sakyčiau, puikaus poeto Tomo Waitso frazė: „visi, kurie man patinka, yra arba mirę, arba blogai jaučiasi“. Tiesiogiai lyg ir nieko bendra su kartomis – tačiau tas veitsiškas bendrumo pojūtis man priimtinas ir gerai atpažįstamas: dažnai jaučiuosi daug artimesnis kokiam seniai ar neseniai mirusiam rašytojui nei daugumai savo bendraamžių. Ką gi, matyt, savosios kartos simboliu man tapti nelemta.
Kartais mano bendraamžius pavadina „prarastąja karta“. Labai abejotinas terminas – taip ir neaišku, kas čia ką vis dėlto prarado, o kas atrado. Nors, regis, suprantu, kas turima omenyje. Mano bendraamžiai, regėję ne tik Nepriklausomybės priešaušrį, bet ir pompastišką Sovietų imperijos agoniją, labai įtariai žiūri į bet kokias ideologijas. Jie nepatiklūs ir kupini skepsio. Nieko nuostabaus – jie iš arti matė, kaip nuostabiai nekomplikuotai marksizmas – leninizmas transformavosi į rinkos ekonomiką. Iš esmės nieko net keisti nereikėjo – tiesiog buvę komunistų partijos lyderiai tapo klestinčiais kapitalistais, o esmė liko ta pati: visada valdžioje bus apsukrūs sukčiai. Tik jei anksčiau mes žodį „karjeristas“ tarėme su pašaipa ir ironija, tai dabar šis žodis ištariamas su pagarba ir susižavėjimu.
Štai šiuo požiūriu mūsų kartą iš tiesų galima vadinti „prarastąja“. Ar gal tiksliau – sėkmingai pasprukusia. Anuomet patylom šaipęsi iš gelžbetoninės komunizmo ideologijos, jie lygiai taip pat nepatikėjo ir nerašytu ankstyvojo kapitalizmo šūkiu – kad kiekvienas, nepriklausomai nuo lyties, amžiaus ir sugebėjimų būtinai privalo tapti verslininku. Kai vyresnieji „prichvatizavo“ įmones, o kiek jaunesni būriais plūdo į Gariūnus ugdyti savyje verslininką, manoji karta vis dar tebežaidė savo maištingus žaidimus ir kreivai šypsojosi. Kasdien, tiesa, vis kreiviau – nes darėsi vis aiškiau, kad šito „sėkmingo pasprukimo“ kaina bus milžiniška, gal net dramatiška.
Labai aiškiai atsimenu tokį epizodą, nutikusį prieš gerą dešimtį metų. Varčiau kažkurį ano meto dienraštį. Akis kažkodėl užkliuvo už skelbimų „siūlo darbą“. Ėmiausi studijuoti atidžiau, smalsu tiesiog pasidarė, kokie gi tie naujosios visuomenės poreikiai. Ir išsiaiškinau labai iškalbingą faktą: pasirodo, mūsų šalyje didžiausią paklausą turi dvi specialybės. Beveik be konkurencijos: du trečdaliai visų skelbimų siūlė darbą vadybininkams ir, mandagiai tariant, laisvo elgesio merginoms. Ką gi. Beliko pripažinti realybę: jei nejauti savyje pašaukimo bet kuriai iš minėtų profesijų, esi kaip ir nereikalingas. Marksistai pasakytų – tarpsluoksnis, jei ne liaudies priešas. Gali drąsiai vadinti save prarastosios kartos atstovu. O jei dar ir gyveni šiek tiek kitaip, nei priimta daugumos – kitaip linksminiesi, klausaisi kitokios muzikos, skaitai kitokią lektūrą – verčiau jau iškart pačiam apsisiausti drobule ir pamažėle žingsniuoti į kapines.
Ir ta maištinga kartos dvasia, atsiradusi dar sovietmečiu, iškerojo dar labiau – tiesiog pasidarė aišku, kad kito kelio nėra. Žinoma, nebūtinai triukšmingas maištas, nebūtinai barikados – veikiau jau tyli, asmeninė rezistencija. Mažytės domestifikuotos revoliucijos, vykstančios daugiaaukščių virtuvėse, ironija ir skepsis. Atsisakymas dalyvauti šitose džiugiose ir spalvingose lenktynėse. Ir šiek tiek komiškas, tačiau šlovingas buvimas pogrindyje – ne egzotiškame undergrounde, bet būtent pogrindyje, ta senąja, klasikine, vagių ir revoliucionierių priimtąja prasme. Ir, žinoma, neišvengiamas atributas – liūdnai nukarusi nevykėlio vėliava ant peties.
O prasidėjo manieji pogrindžio žaidimai tada, kada ir turėjo prasidėti – vaikystėje. Brandžiame socializme. Visa ta, dabartine akimi žiūrint, kiek makabriška žaidimų aikštelė buvo gausiai išpuošta agitacine atributika, keistai rezonuojančia su nuolat pro tinką prasimušančiais senais vokiškais užrašais: didžiuliais plakatais, vaizduojančiais geruosius milžinus – darbininkus ir kolūkietes, optimistiniais šūkiais, išrašytais ant raudono audeklo, ir pabrėžtinai kukliais nespalvotais politbiuro narių portretais. Artėjant XXV komunistų partijos suvažiavimui, kažkuris sąjunginės reikšmės agitpropo menininkas suprojektavo tūrinę figūrą, dabar sakytumėm – objektą ar gal instaliaciją, akimirksniu pasidauginusią visų bent kiek svarbesnių Sovietų šalies miesteliokų gatvėse bei aikštėse. Objektas buvo sumontuotas iš didžiulio medinio karkaso, apkalto fanera – žinoma, nudažyta maloniai įprasta raudona spalva. Objektas vaizdavo milžinišką romėnišką skaičių – XXV. Be abejo, smalsūs jaunieji sovietų šalies piliečiai kaipmat aptiko, jog pirmojo „ikso“ dugne pagal projektą nežinomais sumetimais palikta anga – gal remontininkams, gal paprasčiausiai ventiliacijai, o skaičių viduje driekiasi tamsus ir paslaptingas kabalistinis labirintas. Pirmeiviai keliavo juo sulaikę kvapą, pasišviesdami degtukais ir žibintuvėliais; tačiau gan greitai labirinto paslaptys buvo perkąstos ir netrukus visas „XXV suvažiavimas“ prisipildė mažų kojų bildesio ir susižavėjimo kupino spiegimo – garsų, paprastai lydinčių bet kurias vaikiškas gaudynes ar slėpynes. Kadangi reiškinys tapo grėsmingai masiškas – įprastinės vaikų susibūrimo vietos, kiemai ir stadionai staiga pradėjo akivaizdžiai tuštėti, nelyg mieste būtų apsilankęs legendinis žiurkiagaudys – vietinė valdžia, veikiausiai paakinta kokio paprasto ir uolaus šventų simbolių garbintojo, ėmėsi priemonių: pasiuntė į kovą milicijos patrulius. Įdomu, kaip skambėjo tas rašytinis įsakymas: išvyti vaikus iš XXV komunistų partijos suvažiavimo?
Įsiminiau šią agitpropo instaliaciją, milicininkų dėka anuomet tapusią performansu, nes lindėjau labirinto viduriuose kaip tik tuo metu, kai į veiksmą įsitraukė uniformuoti pareigūnai. Buvau itin nepatogioje strateginėje pozicijoje – kažkur apatinėje „ikso“ dalyje, kai iš šūksnių supratau, kad į žaidimą įsijungė papildomos pajėgos. Dauguma sėkmingai išsigelbėjo, iššokę pro viršutinį „suvažiavimo“ kraštą ir išsilakstę kas sau; kelis bliaunančius ir besispardančius rezistentus milicininkams pavyko išlupti per „ikso“ dugną. O aš likau labirinte – sulaikęs kvapą, besiklausydamas, kaip kažkuris pareigūnų, tyčia pastorinęs balsą, šaukia pro angą: „Žinau, kad ten esat; greitai išlįskit, nes paleisiu tarnybinį šunį!“ pratūnojau nejudėdamas gal porą valandų, kol ėmė temti; tik tuomet išdrįsau išsmukti ir, prisidengdamas prietema, parbėgti namo.
Tuomet ir pradėjau miglotai nujausti, jog pasaulyje egzistuoja tik dvi nuolat konfrontuojančios stovyklos – tie, kurie dėvi uniformines kepures, ir antrieji, turintys greitas kojas, – aš, neturintis nei viena, nei kita, esu pasmerktas pogrindžiui.
Bent jau kol sutems ir pagaliau galėsiu pareiti namo.
Tą pačią pogrindžio simboliką dabar nesunkiai aptinku ir kitame, daug pavojingesniame, žaidime: nusileisti po geležinkelio tilto per Danę atramomis ir laukti – ilgai, kartais beveik pusdienį, kol virš galvos bėgiais pravažiuos tikras garvežys, demoniškai juodas ir švirkščiantis garų kamuolius. Pamatyti pro pabėgius sušmėžuojančią Leviatano papilvę.
Dabar mus primygtinai moko kitokio gyvenimo. Demonstratyvaus. Be apsimestinio drovumo skelbiančio laimėtojų ideologijos triumfą. Gyvenimo su pigiu prašmatnumu tvaskančiais prekybos centrais, tokiais jaukiai nedidukais dangoraižiais – karikatūriškai sumažintomis amerikietiškųjų kopijomis – ir stebuklingu būdu atsivertusiais valdančiųjų klasės primityvais, kaip ir anksčiau, visą pasaulį tebeaiškinančiais dviem žodžiais; tik anksčiau jie tardavo „marksizmas-leninizmas“, o dabar – „rinkos ekonomika“. Tas pats „Sezamai, atsiverk“ – ir ola su pasakiškais lobiais atsiveria, jei tik žinai teisingą slaptažodį. Ir jie teisūs: pagrindinis dėsnis išliko – jis permanentinis, pergyvenantis visas santvarkas, režimus ir okupacijas. Tas pats, ne per seniausiai minėtas: jei neturi nei greitų kojų, nei uniforminės kepurės, tavo žaidimas pralaimėtas. Nebent įsigudrintum žaisti pogrindyje. Savo vienišus žaidimus, nereikalingus niekam, išskyrus tokius pat pogrindininkus.
Apskritai – jei norite būti laimėtojai, ugdykite save. Ruoškite save sėkmei. Formuokite savyje nugalėtojo pasaulėžiūrą. Kokia ji? Manyčiau, viskas buvo pasakyta tuose anų laikų skelbimuose: vadybininko ir laisvo elgesio merginos. Nepriklausomai nuo lyties.
Ar iš tiesų manoji karta taip beviltiškai pralaimėjo? Viskas priklauso nuo požiūrio taško.
Kadaise teko stebėti tokią keistą žvilgančių puodų pardavėjų sektą. Sakau – sektą, nes tų jų kasdienių ritualų, tų sustojimų magiškais ratais ir pamaldžiai kartojamų užkeikimų, turinčių pakrauti psichologinį prekijo fundamentalisto užtaisą, kitaip ir nepavadinsi. Vienas svarbiausiųjų šventų ritualų ten – „mėnesio geriausiojo“ rinkimai. Neabejotinai religinė šventė. „Tai kas gi išrinktas šio mėnesio geriausiu pardavėju? Šio mėnesio geriausias pardavėjas yra… Taip, tai Petras Petraitis, pardavęs tiesiog nesuskaičiuojamą galybę žvilgančių puodų! Paplokime jam visi ir sušukime „bravo“ – jis pasiekė karjeros viršūnę! Jo gyvenimas išsipildė! Lygiuokimės į jį ir mokykimės iš jo! Jis didis žmogus – tas žvilgančių puodų pardavimo genijus Petras Petraitis!“ Tad paplokime jam – kad kitą mėnesį plotumėm ir šauktumėm jau kitam mėnesio geriausiajam – Jonui Jonaičiui, šiandien stovinčiam bendrame rate ir susižavėjimo žvilgsniu lydinčiam Petrą Petraitį. Juk ir jis svajoja susilaukti visuotinio puodų pardavėjų pripažinimo, savųjų penkių minučių šlovės ir plojimų.
Štai taip ir vyksta šita žavinga idiotų rotacija – greitai ir smagiai, niekam net ir nespėjant susimąstyti: o kur vis dėlto pradingo, sakykim, praėjusių metų vasario mėnesio geriausiasis? O jo, pasirodo, visai ir nebėr jau – senų seniausiai išsunktas kaip citrina ir išmestas laukan. Jo vietoje jau dirba kitas idiotas, šviežias ir entuziastingas.
Kodėl tai prisiminiau, kalbėdamas apie pralaimėtojus? Nagi kaip tik tie, kurie švenčia savo pergales, tapę „mėnesio geriausiais“, iš tiesų juk ir yra tikrieji pralaimėtojai. Būtent tuo metu, kai triumfuodami šypsosi ir linkčioja, klausydami plojimų ir liaupsių, jie ir pralaimi – galutinai ir neapskundžiamai: juos mulkina, o jie dar ir džiūgauja dėl to. Liūdniau ir nesugalvosi.
Niekas net neužsimena, jog viso šito žaidimo, trunkančio lygiai tiek, kiek žmogus gyvena, neįmanoma laimėti. Laimėti galima vien keletą trumpučių epizodų, mažyčių etapų. Ir tai – ne laimėti, o tik pasijusti nugalėtoju, trumpam apsigauti. Didžiajame žaidime vienintelis galimas laimėjimas – kuo ilgiau išvengti nokauto, kuris būtinai nutiks. Išmokti klaidinamų judesių, išsisukinėjimo meno ir teatrališkų apgavysčių – gal kartais ims ir padės mėginant sugraudinti nepermaldaujamą teisėją.
Baigdamas tik pridursiu: ratas sukasi, ir tie jauni žmonės, kurie ateina dabar, bene labiausiai panašūs į mūsų kartą. Bent jau man asmeniškai labai lengva su jais susikalbėti, o užmetęs žvilgsnį kartais tariuosi išvydęs jų akyse ironišką maišto dvasią. Tik jiems, reikia pripažinti, bus dar sunkiau: mūsų gundymai anuomet buvo daug mažesni nei dabar, kai į kovą metamos ištisos žvilgančių puodų armijos. Linkiu jiems stiprybės – kuo rimčiausiai.
Klaipėda
2008 m. rugpjūčio 29 d
.
