Indrė Bručkutė
Aš iš Klaipėdos. Esu kino dramaturgijos studentė. Rašyt rašau, kalbėt nemoku. Manau, kad trečią valandą nakties mūsų galvoje iš joje esančio minčių kapinyno prisikelia naujos idėjos. O tada arba išrašai, arba palaidoji.
Pinigais mes tikime
Nojui pasakos visada atrodė atgrasios. Kodėl jų pabaigoje rašoma „ilgai ir laimingai gyveno“? Juk vietoj to galėtume pratinti žmones prie elementaraus „laimingai pasimirė“, ir žmonės būtų dėkingi už nuoširdumą. Bent Nojus būtų buvęs dėkingas, nes prieš jį paliekant jau trečiai žmonai buvo įsitikinęs, kad kažkada anksčiau į jį buvo įdiegta klaidinga sistema. O be to, visas vedybinis gyvenimas atrodė kaip tikrų tikriausia pornografija – iš pradžių pasirašai sutartį, tada dar kelerius metus visi aplinkiniai stebi ir laukia, kada palūši, kada jūs abu palūšit, o vėliau dažnai tenka tiesiog suvaidinti gyvenimišką orgazmą, kad artimieji liktų patenkinti. Baisiausia, jog Nojus net nemėgo žiūrėti televizoriaus ir gerti alaus – tai darydavo žmona, todėl net ir visaverčiu vyru negalėjo jaustis.
Užtat viską išgelbėjo tai, kokioje dabartyje jis atsidūrė. Košmarai niekada nekamuodavo, nes už dvidešimt litų galėjai nusipirkti pigų butelį degtinės ir dar pigiai sukonstruotą, bet puikiai veikiantį sapną. Jame tu tikras vyras, jame tu eržilas, jame tu karalius, valdovas, vadas, jėga, galia, stiprybė. Todėl Nojus miegodavo beveik pusę dienos – tokie sapnai realybę darė tik dar labiau apgailėtiną. Dėl praeities niekada nesijaudindavo. Hirošimos, Černobylio, okupacijos problemos – tai buvo viena didelė košė, kurią išsprogdinti gali su viena nedidele piliule, kurią visiems maloniai dalija ponios prie gatvės. Ponios visada paslėpusios savo akis, bet šypsena šviečia iš toli. Dabar visiems gimusiems kūdikiams nuo pat pradžių įkiša metalinius kabliukus į burną, kad įprastų būti patenkinti. O štai ateitis – ši sąvoka buvo panaikinta nuo žemės paviršiaus. Kam reikia ateities, jeigu gali pramiegoti ją ir dar pačiame maloniausiame socialiniame vaidmenyje?
Žinoma, žmogaus kūnas nefunkcionuoja taip, kad jis galėtų pramiegoti visą gyvenimą, kad ir kaip gundančiai tai skamba. Galbūt todėl šis nuostabus amžius sukūrė multifunkcinį pultelį. Tai vienintelis prietaisas, kurio nereikėjo reklamuoti. Kiekvienas apie jį girdėjo, kiekvienas jį matė, kiek-
vienas jį lietė, visi bent kartą panaudojo. O ir naudojimas labai paprastas. „Pirmiausia nusitaikykite tiesiai į savo žmoną. Ką joje norėtumėte pakeisti? Viršuje yra mygtukai su spalvomis – jeigu jums rūpi žmonos plaukai. Be abejo, mes nepamiršome ir sudėjimo – galite įvesti tikslų moters ūgį ir svorį, kurio ieškote, ir mes ją pataisysime akimirksniu. Ar prisimenate tas akimirkas, kai jūs grįžtate po darbo namo velniškai pavargęs ir jūsų moteris negali nustoti šnekėjusi? Jūs išgelbėtas, nes mygtukas „užsičiaupk“ nutildys ją kuriam laikui, o jeigu labai norite, gali išvis atimti balsą. Pastebėjote raukšles ant savo senyvos žmonos? Norėtumėte grąžinti laiką atgal? Tai taip pat ne bėda, nes su „prasukti“ ir „atsukti“ mygtukais galite vėl išvysti savo žmoną tokią, kokią tikėjotės visą gyvenimą išlaikyti, arba greitai susendinti ją, kad nereikėtų stebėti skausmingo senėjimo proceso.“
Kur dingo tikėjimas? Kur dingo moralė? Kur dingo vertybės, pasakyste? Viskas yra savo vietose, gerbiamieji. Kiekviename padoraus žmogaus name, kaip ir Nojaus, be abejo, buvo altorius. Virš altoriaus – paveikslas. Dažniausiai fotografuotas fotoateljė arba per laptop’ą. Dažnai kiek padailintas fotošopu, bet ne tai svarbiausia. Štai paveiksle – Dievas. Toks, kokį jį mato vidutinis pilietis. Savo paties atvaizdas su pulteliu rankoje. Na, dar, žinoma, ant kryžiaus. Vis dėlto juk reikia šiokio tokio heroizmo.
Nojus gulėjo karste niūria mina. Nuo tų kabliukų, prikabintų vaikystėje, nusviro lūpos. Pasirodo, šiais laikais ir žmonos gali įsigyti pultelius. Pasirodo, per didelė miego dozė gali išvesti iš proto. Pasirodo, piliulės padaro tave tokį laimingą, kad nieko nebelieka – tik mirti iš laimės. Nojus mirė žiūrėdamas į savo paveikslą prie altoriaus. Laimingas veidas jame nerūpestingai mirktelėjo ir paspaudė „išėjimo“ mygtuką.
Žodynėlis
Nepažįstu gėdos, ji
Palėpėje slėpdavosi, kai eidavau žaisti,
Nepažįstu tos moters, kuri
Mano tėvo lovoje rėkė,
Nepažįstu tų medžių,
Ir tos balkono atbrailos,
Prie kurios stovėjau tris kartus
Vieną – dar nežinodama, kur eisiu,
Antrą- dar nežinodama, ar ten noriu eiti,
Trečią – velniop. Trečią buvau tiesiog apsvaigusi.
Nepažįstu nei skaičių
Nei formų, kurias jaučiu ant savęs,
Nepažįstu laiko, visada vėluoju,
Net gimti vėlavau,
Todėl dabar skaičiuoju minutes
Iki pažinimo.
Nepažįstu tų nuotraukų, kurios kabo
Mano galvoje,
Nepažįstu tų pirštų, kuriais rašau,
Ir tų žodžių, kuriais kalbu.
Bet užtat puikiai žinau, ką reiškia
Mano klaviatūroje
Mygtukas „escape“.
Dekartui
Sakė vienas žmogus –
Mes skirti galvoti,
Tada nusičiurškė prie altoriaus
Ir pasišalino.
Sakė vienas žmogus –
Kas iš tos galvos, jei tokia sunki,
Tada paliko ją komise
Ir dingo.
Sakė vienas žmogus –
Mąstau, vadinasi, esu.
Ir po sekundės jo jau nebebuvo.
Mylintis ant betono
Jie sėdėjo ant betoninių plytelių
Užsidengę tik violončelėmis
Ir keliais kilogramais parako.
Pats laikas sprogti, – sakydavo vyras,
Kai dar nebūdavo girtas.
Jie talžydavosi naktimis,
Palikdavo dėmes ant asfalto,
Nušlitiniuodavo iki pirmojo baro,
Palikdavo kelis pirštus –
Nė skatiko neturėjo,
Tik kelis žvirblius kišenėje.
Palei stotį ieškodavo pamišusių
Dėl rašymo,
Dėl mylėjimosi,
Dėl kalbėjimosi,
Dėl ginčų paryčiais, kai taip bloga nuo minčių,
O jos vis lenda į vidų, tarsi musės
Prie supuvusios bulvės,
Dauginasi, pasisklaido po visą kūną ir neleidžia prisėsti.
Jie stovi prie teismo rūmų,
Musytės skraido aplink,
Jei šią dieną parsiduosim, – girta rėkia moteris,
Tik tam,
Kad jos nustotų zvimbti.
Parako nebeliko.
Tik keli pirštai ant baro padėti
Ir per jų betonines plyteles
Pradedančios dygti granatos.
Paieška
Neieškokit manyje ūžesio, sąskambio
Ir metų senumo pelėsių,
Neieškokit tinklainėje įstrigusio vėjo
Ir besitrankančių kaulų naktimis,
Neieškokit ašakų gerklėse, nespjaukit
Į mažumas ir strėlėmis nebadykit taikinio,
O Vidurys išdegęs išsiveržusių vulkanų.
Neieškokit atsiveriančių teroristų,
Bombomis išpuošusių kalėdines eglutes,
Ir apsirengusių prostitučių laukuose,
Besiganančių drugelių,
Mygtuko atgal,
Neieškokit kompaso, rodančio į šiaurę –
Ten nepalikom nieko.
Nieko nepratarė sukritikuotas poetas
Grubiais aplaižytais pirštais
Vartantis savo rinktinę,
Neieškokit galo, nes nerasit pradžios,
Ir sodų vidury neišgirsit mašinos
Isteriško signalo bei stabdžių.
Nestabdykit lošimų iš tų naktų,
Gėrimo,
Svaidymosi,
Mėtymosi,
Pagavimo,
Perdavimo,
Atsidavimo.
Neieškokit perėjose kursuojančių laivų,
Pilnų ar visaverčių keleivių,
Besimaudančių parduotuvės vitrinoje,
Nesimaudykit tuštumoje, jei nėra joje
Laikrodžio, besisukančio atgal,
Neieškokit gaivalų, galvijų ir gyvulių,
Keliaujančių ritmiškai į balsavimo būdelę
Ir atgal, krentančių ant stogo.
Kriskit ant medžių, lapų, prisisunkusių smogo,
Padengusio stiklą, plastiką, popierių,
Ant kurio, pasiruošusi rašyti, atveriu savo venas
Ir ieškau indėnų, aborigenų genčių,
Dar kruopščiai tatuiruojančių savo vaikus.
Iš hierarchijos neišlipom,
Įlipkit į pilną statinę medaus,
Vis tiek sulipę – neatkrapštysit
Nuo manęs tyškančių tepalų,
Kad negirgždėtų variklis.
Ir verda
Verda
Verda
Vis saldesnę uogienę iš mūsų
Kaip auką tam, kuris atrado neieškojęs.
Ir jūs neieškot.
Juk liepiau minti dviratį į niekur,
Sumindžioti bet kokią galimybę išsirengti
Ir dingti už 0.99 centus, nes lito dar
Neatradom.
Žiurkių lenktynės
Šimtas žiurkių, veriančių galvas ant smilgos,
Pakabinančių jas vidury Rotušės aikštės
Vardan mūsų grožio,
Vardan modernaus meno
Paaukoti kūdikiai ir nekaltumas.
Žiurkių lenktynės – kuri greičiau
Nuridens galvą.
Viena jau visai arti finišo
Tik užduso, krito ir pasikabino
Ant kryžiaus
Už visų likusių žiurkių laisvę.
