Info + estetika = menas? Arba kaip legitimuoti buitį ir būtį
Klaipėdos kultūrų komunikacijų centras nusprendė nustebinti informacijos gausa persisotinusį žiūrovą, jam pateikdamas net keletą poleminių žvilgsnių į informacijos ir meno diskursą.
Goda Giedraitytė
Intriguojantis susitikimas
Tai – praėjusiais metais IV tarptautinėje Maskvos šiuolaikinio meno bienalėje (toliau –MŠMB) pristatytas specialusis projektas „Estetika vs. Informacija. Vol. 2“, Tado Šarūno fotografijų ir judančio vaizdo instaliacija „Tai tik juodas lagaminas“, Jurgos Juodytės paroda „Moteriškos relikvijos“ ir Gyčio Skudžinsko fotoprojektas „Tyla / Silence“.
Intriguojantis ir netikėtas susitikimas. Visi projektai, nors ir buvo kuriami savarankiškai bei pagrįsti konceptualiai individualia raiška, parodinėje erdvėje, veikiami kontekstualaus kitų ekspozicijų-partnerių buvimo šalia, tam tikra prasme vieningai pasidavė estetikos ir informacijos sąlyčio taškų paieškoms. Tokiu būdu paroda „Estetika vs. Informacija. Vol. 2” pasipildė palydoviniais autoriais ir jų kūrybine empirika.
Bando polemizuoti
Kai po projekto „Estetika vs. Informacija. Vol. 2“ pristatymo MŠMB praėjusių metų rudenį kalbėjomės su parodos kuratoriumi Ignu Kazakevičiumi, jis teigė, jog šia paroda norėjo parodyti visą trijų Baltijos šalių paletę. „Šiuo atveju rinkau autorius ar jų ciklus ir bandžiau polemizuoti su Peterio Weibelio (MŠMB kuratorius, vokiečių meno teoretikas ir medijų specialistas, Karlsruės meno ir mediatechnologijų centro direktorius – aut. past.) koncepcija, pagrįsta universalia technologijų kalba, kuri, pasak jo, yra suprantama visiems, neišskiriant lyties, konfesijos, rasės ar tautybės. Ar kūrinys kaip estetinis reiškinys gali prilygti informaciniam pranešimui, kitaip tariant, ar įmanoma taip pat aktyviai, suprantamai, įdomiai, paveikiai perteikti estetinę informaciją, kaip ir menu vadinamą grynąją informaciją?“
Parodoje pristatomi 7 autorių (lietuvių Svajonės ir Pauliaus Stanikų, Bronės Neverdauskienės ir Monikos Žaltauskaitės-Grašienės, Juozo Laivio, latvių Ginto Gabrano, Dacės Džerinės, estų Maarit Murkos, Deneso Farkaso) kūriniai kvestionuoja meno kaip estetikos ir informacijos sąjungos dermę.
Įterpė kasdienybę
Šiuolaikiniame mene informacija yra lemiantis kūrinio sėkmės faktorius. Konceptualizmo įtvirtintas idėjos primatas buvo tiesioginis žingsnis į informacinio lauko būtinybės įteisinimą. Jei nori „perskaityti“ kūrinį, privalai savo erudiciją demonstruoti (ar bent jau prilygti „Lūšnynų milijonieriaus“ gyvenimiškajai patirčiai), nes kitaip teks atsisėsti ant atsarginių suolelio pasaulio aktualizavimo menu varžybose.
Tačiau, ar iš tiesų galime sugretinti informacinį perteklių (susijusį su kasdienybe) ir estetinį badą (nes jo vis mažiau regime ir, svarbiausia, vartojame savo aplinkoje)? O gal ši iškreipta sąveikavimo forma turi realių galimybių, kai kalbame apie meną?
Žvilgtelėkime į J.Laivio instaliaciją „Baidyklė“ – trys ant medinių stulpelių pamauti plastikiniai „bambaliai“ estetine raiškos prasme anaiptol neprimena visuomenės sąmonėje įtvirtinto meno kūrinio įvaizdžio. Greičiau priešingai – asociatyviai atliepia buitinę realybę. Štai čia ir „įsijungia“ informacijos poreikis: kas, kaip ir kodėl? Į pagalbą ateina ant sienos kabanti kūrinio eksplikacija – minėtas erudicijos šaltinis, leidžiantis žiūrovui suvokti objekto paskirtį. Estetinis laukas vis dėlto lieka užvertas – pristatomi kurmių gaudymo įnagiai vizualiai visai nepatrauklūs. Ir tik šios kasdienybės įterpimas į parodinės (estetinės) erdvės kontekstą leidžia ant lyginamųjų svarstyklių dėti abu kuratoriaus siūlomus segmentus. Vadinasi, meno kūrinio etiketė tampa priemone, palaikančia buities estetinę savivertę.
Balansuoja ant ribos
Tą patį teigia ir parodos kuratorius: „Vis labiau auganti visuomenės priklausomybė nuo informacijos iškreipia įprastas estetines kategorijas. Estetika ir informacija projekte tėra lygiaverčiai suvokimo ekvivalentai ir meno vertinimo kriterijai. Paroda konceptualizuoja vieno išraiškos formato virtimą kitu“.
Balansas ant estetinio ir informacinio lauko ribos akivaizdus ir kitų autorių kūriniuose. Kaip antai latvių menininko G.Gabrano paveikslai, kurie savo prigimtimi absoliučiai informaciniai (technologiniai), o rezultatais – estetiniai. Tamsioje patalpoje per vandens lašą perleisto balto lazerio spindulio fotografija išsiskleidžia vaivorykštine spalvų gama, neleidžiančia net abejoti vizualia kūrinio įtaiga.
P. ir S.Stanikų kompozicija (fotografija ir du didelio formato įstiklinti piešiniai) iš pirmo žvilgsnio aktyviau virpina estetines jusles: menininkams būdinga kūniškumo egzaltacija šįkart pateikiama per klasikinę piešinio estetiką, menančią didžiųjų epochų meistrų eskizines variacijas. Tačiau asociatyvus pavadinimas „Skaistybės diržas“ suponuoja darbuose ieškoti to, kas, anot autorių, „leistina ir draudžiama, prievartos ir ištikimybės, apsimetinėjimo ir melo“ – žodžiu, informatyvaus kūrinio pagrindimo.
Socialinė kritika
Pavadinimo neigtį galime įžiūrėti B.Neverdauskienės ir M.Žaltaus-kaitės-Grašienės projekte „Absoliuti lygybė“.
Instaliaciją sudaro it mėsos sandėlyje viena šalia kitos sukabintos kūdikių šliaužtinukus primenančios erdvinės formos. Žakardinio audimo kūnų imitacija iš tolo kuria unifikuoto ansamblio įspūdį, bene vienintelis jį trikdantis elementas – etiketės vidinėje, anot menotyrininkės Laimos Kreivytės, išnarų pusėje. Nedidelis, vos pastebimas „kostiumo“ elementas tampa esmine šio kūrinio koncepcijos detale. Vos trys statistiniai asmens duomenys („Dorothy. 2,5 mėnesio. Namų šeimininkė“; „Cindy. 2,5 mėnesio. Nusikaltėlė, nuteista mirties bausme“; „Victor. 7 mėnesiai. Pakvaišęs genijus, ginklo išradėjas“) ištrina lygiavinį principą, atverdami žiūrovui visai kitą kūrinio žiūros ir suvokimo tašką.
Socialinę kritiką nepriekaištingų popieriaus lankstinių formomis siūlo ir estas D.Farkas. Jo kuriamos geometrinės struktūros (mediciniškai baltos baldų figūros ir patalpų erdvės) – tai biurokratiškai schematizuoto gyvenimo modeliai. Estetizuota informacinės visuomenės „idilė“. Deja, dvelkianti robotine vienatve ir emociniu šalčiu.
Į naują erdvę
Priešingą nuotaiką regime latvių menininkės D.Džerinės videoprojekcijoje, kur gundantis tekstilės raštų artumas tampa priemone pažadinti informacinius atminties klodus moters įvaizdžio kaitos analizei.
Iliuzorinės kino pramonės „perkėlimas“ į naują – tapybos – erdvę vyksta estų tapytojos M.Murkos veik hyperrealistinėse monochrominėse drobėse. Fotografiškai tiksliai sustabdyti garsių filmų (Andrejaus Tarkovskio „Stalkerio“, Larso von Triero „Antikristo“ ir Veiko Ounpuu „Šv. Antano gundymai“) kadrai gretinami su įvairiomis kalbomis šuns amsėjimą (!) subtitruojančiomis juodomis drobėmis. Menininkė klausia, ar verbalinė informacija netrukdo estetiniam meno kūrinio suvokimui ir kvestionuoja egzistencines kino (televizijos) ribas mūsų pasąmonėje.
Pasijusk stebimas
I.Kazakevičiaus mintį, kad „meno šiuolaikiškumas šiandien matuojamas jo sugebėjimu pristatyti esamojo laiko dinamiką ir visuomeninio gyvenimo aktualijas“, tęsia ir T.Šarūno instaliacija „Juodas lagaminas“.
Menininkas „ima“ kasdieninį keliautojų gyvenimo reiškinį – oro uostuose, geležinkelių ar autobusų stotyse nuolat eskaluojamą įtartinų daiktų grėsmę – ir suteikia jam realų pavidalą. Taip gimsta spalvotose fotografijose fiksuojama juodo lagamino kelionės istorija. Netikėtai pasirodydamas tai miško takelyje, tai ant namo stogo ar tiesiog gatvėje, jis labiau žadina smalsumą ir intrigą, nei primena grėsmingą daiktą. Ypač, kai išvystame jį parduotuvės lentynoje tarp kitų juodų lagaminų.
Autorius teigia, kad ši instaliacija tai – kūrinys, kritikuojantis manipuliavimą terorizmo baime. Realių ir tariamų grėsmių patikrinimui jis kviečia žiūrovą pažvelgti pro skylutę sienoje ir pasijusti stebimam.
Apie moters statusą
Informacinis krūvis glūdi ir J.Juodytės parodoje „Moteriškos relikvijos“. Autorė pristato du kūrinius – šviesdėžių instaliaciją ir videofilmą, kurie analizuoja moters statuso istorinėje perspektyvoje kaitą ir jos atliekamą vaidmenį šiuolaikinės visuomenės kontekste. Abu kūriniai grindžiami bažnytinio mokymo tiesomis.
Videoperformanse „Balta“ vaizduojama bažnyčios grindis nuotakos apdarais plaunanti moteris. Socialinių vaidmenų sumaišymas sutrikdo. Nuotakos segmentas perkelia į švent(ini)o įvykio – vestuvių – aplinką ir moterį gretina su jai priskiriama motinystės funkcija (nekaltybės praradimu). Tačiau jos atliekamas aktas suponuoja buitinį moters – namų šeimininkės įvaizdžio traktavimą.
Antrajame kūrinyje menininkė vaizduoja šiuolaikinę madoną, praradusią prigimtinį motinystės troškimą ar funkciją, o gal tiesiog įsuktą į visuomenės diktuojamą karjeros ratą, iš kurio negalima ištrūkti, neprarandant darbo vietos, geresnio atlyginimo ir kitų socialinio statuso „privalumų“. Šiandieninės 30-metės tai – madonos be kūdikių. Apsivilkusios ikonografiškai įprasta raudona suknele bei mėlynu apsiaustu moterys pozuoja žydro dangaus fone. Jų aureoles užgožia sintetinė reklaminės šviesdėžės šviesa, užvaldanti mūsų vyzdžius naktį ir anaiptol nebeprimenanti natūralios saulės spindulių dispersijos viduramžių katedros mūruose.
Provokuoja žiūrovą
Įdomu stebėti, kad Madonos įvaizdis nepraranda savo aktualumo (galime prisiminti kad ir prieš keletą metų I.Kazakevičiaus kuruotą respublikinį projektą „www.madona.st“). Įterpiant mariologinę temą į šiame tekste atkoduojamą informacijos ir estetikos žaidimą, jis net siūlo paradoksalią žinojimo ir kūrybinio akto situaciją. Juk vos 15 kartų Naujajame Testamente paminėtam Marijos vardui (dažniausiai kalbant apie Jėzaus gimimą) priešpastatoma itin išplėtota ikonografinė (daugiau nei 20 Marijos tipų, nusistovėjusių dar viduramžiais) švenčiausios Mergelės vaizdavimo sistema.
Akivaizdu, kad informacija ne visada esti pagrindas estetikai, tačiau, cituojant I.Kazakevičių, jei informacijoje nėra estetikos, ji tampa tiesiog dokumentika. Parodų autoriai nepateikia vienareikšmio atsakymo, kas svarbiau meno kūriniui, bet provokuoja žiūrovą, leidžia jam pačiam atrasti tiesą, išdrįsti būti stebimam ir nepaskęsti informacinio lauko kasdienybėje.
