Iš apsakymų ciklo „Lietuvos psichopatas“

Iš apsakymų ciklo „Lietuvos psichopatas“

Mindaugas Valiukas

Laiko ir vietos klausimu

Prekybos centre pasiėmiau vežimėlį, pats nežinau kam, nes nesiruošiau pirkti kažko daug, tik batoną, ir tas vežimėlis pasitaikė su nesisukančiu ratuku. Nežinau, kodėl nepaėmiau kito vežimėlio, bet nepaėmiau… Viskas buvo gerai tame prekybos centre, bet prie kasos būtinai kažkas turėjo atsitikti. Jaučiau. Ir atsitiko.

Padėjau savo batoną ant bėgimo takelio, turiu omeny tą juodą juostą prekėms. Kasininkės spaudžia pedalą ir uolių vartotojų pasirinkimai atvyksta prie pat kasos. Tai va, aš padėjau savo pasirinkimą – batoną, laukiu savo eilės, o už manęs akiniuota močiutė mane stumia su savo kiaušiais, na kiaušiniais, kuriuos ji ruošiasi pirkti. Mažiukais tokiais. Ji mat būtinai nori juos padėti ant bėgimo takelio, negali palaikyti, bl., rankoj. Sako, aš per daug vietos užimu, galiu pasivilkti į priekį. Bl., dėl kažkokių mažų kiaušių jinai čia, bl., skandalija, pagalvojau. Na aš pasitraukiau, bet buvau toks įniršęs, kad man net pradėjo drebėti kojos. Negi dabar jai teisinsies, kad mano vežimėlis sugedęs, vienas ratas nesisuka, kad aš prisisportavau varinėdamas tą suknistą velnio karutį po visą prekybos centro stadioną pirmyn atgal, pirmyn atgal. Vietos jai bl., mažai. Kiaušiniams, bl! Ir galvoj man toks kalimas: vie-ta, vie-ta, vie-ta-ta-ta-ta… Ta-ta-ta, bl. Pasakiau laikas mintyse. Vieta ir laikas… Ir po mano kūną pasklido beužsimezgančios idėjos nuojautos ratilai. Vieta ir laikas. Kodėl man skamba būtent šie žodžiai? Kokios čia asociacijos? Na vietos aš neturiu, ta su kiaušiais ir vežimėlis mane įrėmina erdvėje. O laiko? Bl., laiko tai aš turiu! Aš kaip tik niekur neskubu. Laisvas paukštis, laisvo oro direktorius, kaip sako dundukai. Kitaip būčiau tą vežimėlį įmetęs pas gyvus karpius ir vėžį žuvies skyriuje. O jinai, matau, skuba. Ta su kiaušais. Mano batonas lyg balta eldija prisišvartuoja prie krantinės ir kasininkės (Liudmila jos vardas) ranka lyg uosto kranas jį paima ir pakiša po raudonais spinduliais. Pypt! O kaip man atkeršyt tai su kiaušiniais? Dabar pasakos visoms akiniuotoms beretėms, kokia ji boba su kiaušais. Paduodu kortelę, kaip niekad greitai išlenda čekis. Boba už manęs turbūt džiaugiasi, triumfuoja, atidarinėja mintyse putojančius pergalės vynus etc., pastatė į vietą jaunuolį, galvoja. Imu į rankas šratinuką parašui. Vieta ir laikas, laikas ir vieta. Ką visa tai reiškia?

Tiksliai! Laikas! Aš imu šratinuką, žiūriu į čekį, čekis į mane… Tada pasikrapštau šratinuku smilkinį. Tas reiškia, kad įtemptai galvoju. Kaip per matematikos kontrolinį mokykloj. Žiūriu į čekį. Tada šratinuką pradedu graužti. Kasininkė nesupranta, kas čia vyksta. Ta su kiaušiais irgi. O aš graužiu šratinuką. O aš šratinuku kasausi smilkinį. Nes laikas yra mano slaptas ginklas. Nes laikas yra namo koziris. O tos dvi prieš mane beginklės dar nesupranta, kas čia vyksta. Kuo vėliau supras, tuo geriau, todėl nereikia išsiduoti, kad čia spektaklis, satyra, farsas. Aš šratinuku rašau, bet ne čekyje, o ant delno. Suraitau parašą, bet lieku juo nepatenkintas. Suraitau antrą parašą. Kitos kasos tik pypsi, tik pypsi, taškos skenerių raudonais lazeriniais zuikučiais, o prie mūsų kasos didmeistriška pauzė, kurią aš bandau pratęsti dar vienu parašu ant delno. Aš pasižiūriu į delną, pasižiūriu į lubas…

– Kas atsitiko? Pasirašinėkit, nelaikykite eilės. – Pagaliau atsitokėja Liudmila. O boba už manęs stovi, nieko nesako. Matyt, jau kažką įtaria.

– Aš neatsimenu savo parašo, – atsakau ir suvaidinu kiek sutrikusį.

– Kaip tai neatsimenate? – pardavėja nesuprasi, ar nustebo, ar pyktelėjo. Bet greičiausiai viskas kartu. Jai tokio atvejo dar nepasitaikė. Gal jai net kažkiek įdomu? Vis nuotykis, galės papasakot bobutei sklerotikei, kad ne vien jai su atmintim blogai, yra ir jaunesnių…

O laikas bėga. O aš nepajudinamas erdvėje. O Liudmila žiūri klausiamai ir, reikia pripažinti, siurbia iš manęs atsakymą kaip Psichas gyvenimo džiaugsmą iš patys žinote kokios knygos. Bet kažkaip atlaikau jos kerus (graži merga ta Liudmila). Farsą forsuoju:

– Va šita moteris mane įžeidė, aš labai susijaudinau ir iš susijaudinimo pamiršau savo parašą. Atsimenu tik, kad gražus, dailus buvo. Vingrus, kaip kažkas kažkada įvertino. Ir jeigu jinai neatsiprašys, aš bijau, kad neatsiminsiu.

Čia, mano laimei, pauzė dar labiau išsitempė. Nei boba, nei kasininkė dar nesumojo, ką daryt. Matyt, psichologija buvo ne jų arkliukas, o jei ir jų, tai labai senas nukaršęs kuinas. Mano laimei už mūsų eilėje niekas nestovėjo, kiti pirkėjai į mus nekreipė dėmesio, dar nesuprato, koks visai šalia vyksta spektaklis, tuo labiau koks jo žanras ir viršuždaviniai. Gražioji Liuda jau žiojosi reikalauti mane mesti tuos vaikiškus pasimaivymus, apeliuoti į mano sąžinę dėl jos sunkaus darbo, bet ją aplenkė boba su kiaušais:

– Čia ne jo kortelė. Pasivogė kortelę ir aišku, kad parašo neatsimena. Matyti, kad banditas. – Ir to paskutinio žodžio vibraciją erdvėje pagavo labai kryptingos prekybos centro lankytojų ausys.

Banditas. Kiek tame žodyje visko! Pavojaus, smalsumo, susižavėjimo ir baimės, pavydo, pasišlykštėjimo, romantikos etc. Žodis, kurstantis vaizduotę ir, deja, nemažos dalies Lietuvos moterų fantazijų ir erogeninių zonų laužus. Kekšės, bl!

– Ką?! Jūs jau antrą kartą mane įžeidžiate! – Jau kuom kuom, bet banditu dar niekad gyvenime nebuvau pavadintas ir palygintas, be to, jais šlykštėjausi ir bijojau ne ką mažiau nei vilkolakių. Boba man smeigė iš pasalų į silpną vietą. Kažkoks Achilo kulnas buvo man banditizmas. Aš kraujavau. O mano kraujo kvapą užuodę sensacijom ir skandalais mintą Lietuvos pesliai bei maitvanagiai jau suko mažėjančius ratus su mėlynais krepšeliais naguose ir girgždančiais vežimėliais aplink mūsų kasą. Gaidžiai, bl…

Ir tada aš supratau, kad pralaimėjau. Jokios moralinės satisfakcijos aš nepatyriau sudeginęs kelias brangias tos bobos minutes. Atvirkščiai. Aš buvau gerokai įžeistas, sutrikęs, lyg prie šachmatų figūros svarbiausiam ėjimui visai nedidmeistriškai palinkęs žaidėjas. Ir joks ėjimas čia netiko. Greit pasirašyt ir pabėgt? Neduos kortelės. Liuda tvirtai ją laikė nuo darbo kasos aparatu atsilaupiusiuose kruvinuose naguose.

Galiu parodyt pasą, įrodyt, kad kortelė mano, atsiprašyt arba pabandyt nuleist viską juokais. Boba gali – tas man būtų labai nemalonu – imt mitinguot su bandito transparantu – garantuotai gripuoti grifai suskristų net iš vaistinės, o apsirūkę maitvanagiai net iš mažosios indijos. Bet boba kažko delsė. Gerai, kad sena, o tai būtų šakės. Kasininkė Liudmila šioje situacijoje irgi turi beveik neribotas galimybes. Jeigu aš savo farsu įžeidžiau jos savigarbą (plius aš vienu metu kažkaip pernelyg atvirai, geidulingai ir iš aukšto savo akių asteroidais įskriejau į jos aukso grandinėmis sukaustytą iškirptės kosmosą), ji gali pakviesti apsaugą. Žinau, kad jie neturi teisės nieko man padaryti, todėl grasins policija. Jei aš vaidinu toliau, atvažiuoja policija. O čia vaidyba pasibaigia. Galiu ginti savo orumą, rašyt pareiškimą dėl įžeidimo, bet laimėt nepavyks, trūks liudininkų, o jei bus koks vienas, tai kaip visada paskęs kokioj baloj iki kelių arba iškris pro viešbučio langą. Užsitampysiu po teismus etc. Neverta.

Viskas baigėsi pagal blogiausią scenarijų. Boba, nusispjovusi į savo brangų laiką, mane apvagino, surinko aplink mus didžiulę auditoriją, grėsmingai mojuojančią kietomis vytintų dešrų lazdomis, žvanginančią dešrelių be E621 grandinėmis; kažkas siūlė man nukapoti pirštus, išrauti liežuvį, kažkas sušuko: jis pedofilas!, kažkas: bėgam į mėsos skyrių atsinešti peilių!, dar kažkas dar kažką, kol viskas susiliejo į gintarinės Baltijos ošimą štormo metu.

Viską išsprendė riešutas. Aršiausiems linčo dalyviams patraukus į mėsos skyrių peilių, į mane velnias (ir stebėjimo kameros) žino iš kur atskriejo kokoso riešutas. Pataikė į smilkinį. Tą patį, kurį krapščiau šratinuku. Prisišaukiau, bl!.. Ir man akimirksniu viskas pasidarė neįdomu. Aš prieš išsijungdamas džiaugiausi tokia baigtimi. Jie (policija, apsauga, Liudmila, grifai etc) viską išsiaiškins be manęs. Kad aš nekaltas, kad kortelė mano, kad Liudai į papus žiūrėjau tik akimirksnį, o gal ir dar trumpiau etc. Man nereikės raudonuoti (tik kraujas plūs) ir stresuoti. Aš auka. Aš sužeitas. Gausiu draudimą. Aš netgi galėsiu paduoti ką nors į teimą! Tą marozą su kokosu. Stebėjimo kameros tikrai bus jį užfiksavusios. Nuo smūgio ir atsiveriančių perspektyvų sukosi galva. Aš išsijungiu. Iki!

Ir daugiau nepabudau. Kraujas išsiliejo į smegenis, įvyko kažkokios komplikacijos, adrenalinas į širdį, elektrošokas… Bet aš to nesužinojau.