Jaunųjų kūrybos konkursas
Emilija Daknevičiūtė
Melodijomis
plasta snaigių trikampėliai,
apsunksta,
prigula į lopšį
ir supas šakose.
Nebyliai auga rievės.
Pavasariai
šnarėjimo įlieja.
Ir iš minčių auginti
danguje ištrykšta
vaivorykštės vitražai.
O atšvaitai sugrįžta
apipilti žemę minkštą.
Kas pagodota –
samanose rašosi.
Neišskaitysi –
stiklainėlyje mažai
vaikystės meno.
Išsenka atsargos.
Sunkiau išgirsti ar įsižiūrėti,
kaip tiksi ciklai –
tarsi penklinėje dera.
Vos nujauti – viršūnėje kažkas –
esi žemai, tiktai pavėsy
nesuvaržyta takto
simfonija beveik išblėsusi.
II. Valdovė. Auginimas
Naktis išpylė žemėn savo gėlą
ir nevaisingoj tamsoje šviesa suspurdo –
pakėlė galvas pakalnutės vėsios,
mažais varpeliais skambino išpurtusios,
nuskausmino, nubalino – išsklaidė burtus.
Skaidra subėgo žemėn.
Ir syvai aušrą užaugino įsčiose.
O ši pasklido virpančiais taškeliais,
pasaulį spindesiu suvystė
ir krištolu sustingo
net ydingoje žmogystoje.
III. Deivė. Pažinimas
Dievybės viską išsiaiškina per palydovą
arba iš kaligrafijos,
o aš stebiu pasaulį saugiai
iš kokono:
išsupa lapai visatos paslaptis,
o šilkverpiai išaudžia pokalbius
kometų.
Dar sužinosiu, apie ką jos ginčijas,
Išgirsiu jas visas – nukritusias
Ir mirusias…
Bet blogiui atspari, nes dar neišsiritusi.
Su juo vienintelis kontaktas –
intuicija.
IX. Atsiskyrėlis. Ieškoma
Išsiskleidė šviestuvai pienėm –
pavasaris išsiveržė į laisvę.
Storai apsnigusius jam užkampius atvėriau –
likau viena tarp ledo kaladėlių,
nes po pusnynus nenorėjo saulė žaisti.
Nelaukia nei pavasariai, nei žemė pažadėta –
asfalto plynėj viskas pamažu nublanksta.
Aš klaikiai spindulių ir džiaugsmo alkstu.
Vienintelė gyvybė – auga mėtų šaltis.
VII. Vežimas. Po pergalės
Pastelinės dulkelės –
žaluma
nedrąsiai sėsta ant šakų
su virpuliu.
Aklos gegutės negalia –
Tik dešimt poterių trumpų
gyvenimą papildė.
Į dangų veržias atskirai
pasiuntiniai iš žemės –
kaštonų iškelti didžiuliai pumpurai –
saugu, kol dar tik veriasi.
Norėčiau taip ir likti,
nors nepasiekus pergalės,
negu nuo jos pavargusi.
VIII. Galia
Miškas. Prieblanda. Neaiškios formos.
Beveik nusekiau klaidinančią liepsnelę.
Tarp driadžių besiskleidžiančio aksomo
klosčių ir žievės prasmuko dūzgianti kamanė.
Taip viliojo į svečius, į tankumyną.
Rato vidury lyg laužas vis dar šildo lizdas,
vis dar šnekučiuojas medžiai, taip maloniai tyliai,
kad ramybę atrandi į samanas nugrimzdusią.
Žiežirba nedegina, netvilko,
o beveik bučiuoja – trokšti įvaldyti,
kol pati tampi jos dalimi – susmilkusi,
klaidini kitus – šviesus taškelis – bitė.
Nerami esi – negali globoti
Šilumos lyg vaidilutė aukuro.
Taigi sugrįžti, kur grindys motinos iššluotos –
tavo kelias vis naujai išbraukomas.
XXI. Pasaulis. Pabaiga
Traškėjimai – kankorėžiai po kojom
ir šakos lūžta.
Akmuo šalia nupuolęs –
tik pilvelis voro,
o voratinklyje tuščia.
Balti mažūniai, sausabudės ant kamienų –
vaiduoklių trobos.
Be žiburių – lyg miega,
tačiau pumpotaukšliai į dangų meta sporas
debesimis – mane klaidinti ir apdovanoti –
koraluose šakočio
nemirtingumas iškristalizuotas.
Jį kaspinais raudonais
turėjau gluosny prisirišus.
Iš kapsulės ar embriono,
kad kosmoso sujudintų paviršius,
išlaisvinu, ir pajuda žvaigždynai,
ir liejasi, ir persipildau – varva.
O patirtį, kad išsiristų kaip kiaušinis,
nešu įspraust kažkam kitam į delną.
—
Išvedęs juodas, bet pūkuotas vikšras –
keista grįžti.
Dar girdisi, nuo eglių žemėn tyška –
naujom kelionėm, pranašystėm.
Baigtis su stipinais pasisuka ir dūzgesį
lyg bičių išneštą iš avilių –
pralekiant dviračiams, pasiekus užmiestį,
surasiu dar fragmentais pakeliui.
IV. Valdovas
Tu savinies per drąsiai, nors be imuniteto,
geriau, nei tavo smėlio dėžę kas pavergs,
nusavins tave patį ir neliks tau vietos.
Drąsa nulydi į agresiją – tampi tironas.
Bet nieko – mes savų nepleškinam,
pagerbdami nelankstom urnos iš dėžės kartono,
mes ne tokie malonūs.
Mes tik gentis – priklausom nuo karūnos,
valdžia tik antspauduotas formalumas.
Tačiau aukštumose vienatvė nusibosta
ir net džiugu, kai girdisi:
„Nuženk nuo sosto. Laikas. Jau nukirsdinsim.“
XVI. Bokštas. Griūtis
Saulė vėl stogą kaitina, nuraibuliavus pelkėms.
Mano fasadas plonas, besitęsiantis į viršų –
ant arogantiškos Jupiterio kolonos
tirpstu kaip varveklis,
švariai išnyksiu, o ne sutrinta tarp pirštų.
Ir leidžiantis, peizažui kintant
įžiūrimos salelės vandenynuos –
pažliugę trauklapiai, kur mūsų brista.
Dugne dalelėm gelsvo gintaro
dūlo neatrakintos spynos,
bet sugriuvus karalystė.
—
Sparnams sutrupėjus į smulkią mozaiką,
Įstrigo musė, kuri trankėsi į stiklą.
Tarsi atbudusi iš sapno vaiko
vėl atpažįstu aplinkoj, kas paprasta, bet tikra.
Dirviniame vijoklyje pritvinko.
O mėlynąją erdvę rezervuosiu prijaukinus,
ateityje nebus ten nei šventovių, nei paminklų,
tik atspindžiai kaip realybės priminimas –
žvaigždėm pro besistiebiančius meldynus.
