Iš didelio debesies…

Iš didelio debesies…

Teatrinės misterijos „Pranašas ar atstumtieji“ kūrėjai pasitelkė žinomus menininkus ir bandė scenoje sujungti įvairius meno žanrus. Vytauto Liaudanskio nuotrauka

Gitana Gugevičiūtė

Lapkričio 23-iąją dalis klaipėdiečių, suskubusių pasinaudoti galimybe „pamatyti iki šiol neregėto žanro teatrinį pastatymą“, pusantros valandos galėjo snūduriuoti vėsioje Muzikinio teatro salėje, viena akimi stebėdami monotonišką choreografiją, chaotišką veiksmą ir maloniai klausydamiesi kompozitoriaus R.Radzevičiaus (daugelio miuziklų, gerai žinomos roko operos „Jūratė ir Kastytis“ autoriaus) sukurtos ir tikrai profesionalių instrumentalistų bei vokalistų atliekamos muzikos.

Nieko nauja

Ką tik Kaune užgimusios muzikinės teatrinės misterijos „Pranašas ar atstumtieji“ (rež. A.Katkauskas) kūrėjai nuo pat pirmo premjerinio spektaklio Kauno valstybiniame dramos teatre gali pradėti kaupti rimtų priekaištų ir pastabų archyvą. Jau dabar aišku, kad duotas žodis „parodyti tai, ko Lietuvoje dar nebuvo“, nebus ištesėtas – tokio lygio projektų, kaip kad parodytasis, Lietuvoje nestinga. Be to, nei šokis, nei pantomima, nei plastika šiuolaikiniame teatre nėra nauji reiškiniai, greičiau atvirkščiai – pastaraisiais metais judesys ir šokis yra tapę natūraliu spektaklio elementu (pakanka prisiminti C.Graužinio, O.Koršunovo, B.Marcinkevičiūtės ar A.Cholinos darbus). Videoprojekcijos – irgi. Nors aptariamuoju atveju vaizdo instaliacijos autorius – teatro ir kino režisierius A. Lebeliūnas – sėdi skęstančios valtelės kyšančiame iš vandens gale…

Jungtinis meno centras, į projektą sugebėjęs suburti įvairiausių sričių profesionalus, scenos įžymybes, nesugebėjo profesionaliai organizuoti ir realizuoti sumanymo. Vis dar galima atpažinti pirminį projekto šaltinį (K.Gibrano pasakojimą apie dvasinės pilnatvės paieškas „Pranašas“), nors veiksmas nukeltas į psichiatrijos kliniką. Čia Pranašo vaidmuo tenka gydytojui (akt. G. Storpirštis), o ligoniai – tiesiog įvairaus plauko ir likimo žmonės, įkūnijantys amžinąjį žmogaus dvasios konfliktą tarp dieviškumo ir nuodėmės, proto ir aistros. Pagrindiniai dramos personažai, veiksmo ašis – Jis (M.Staniulėnas) ir Ji (R.Butrimavičiūtė), sceniniame laike bandantys suvaidinti žmogaus gyvenimą, kupiną pakilimų ir nuopuolių bei vilties ir meilės.

Nevengė kičo

Misterijoje tarsi atkartojamas pasaulio sutvėrimo, žmogaus užgimimo aktas, sugundymas ir išvarymas iš rojaus (scena, kai gydytojas į rankas Jai duoda obuolį – vienas subtiliausių perėjimų iš vieno epizodo į kitą), bet kūrybinga ir tikslinga menine transformacija to pavadinti neįmanoma. Medžiaga nesuvaldyta: epizodai chaotiškai suversti vienas ant kito; personažai, nepaisant įnirtingo blaškymosi po sceną, statiški, neindividualūs, nuobodūs; nuolat balansuojama ant pseudofilosofiškumo ar net kičo ribos (jogo (V.Rumšas) pasirodymas renginio pabaigoje – ezoterika pačia nykiausia prasme, kičo vainikavimas).

Neprofesionalo akimi žvelgiant, choreografija neišradinga, šokio kalba sudėliota iš riboto skaičiaus informacinių ženklų, o matant „kas sau“ dirbančius šokėjus apima jausmas, kad sceninio proceso vyksmas paliktas savieigai, nurodžius tik tam tikrus štrichus, kurių toli gražu negalima pavadinti rimtu libretu, juolab – rimta režisūra.

Priminė juodraštį

Skelbta, kad projekto, dedikuoto pantomimos žanro Lietuvoje pradininko rygiečio M.Tenisono 60-mečiui, kūrėjus konsultuos pats maestro, tačiau jau dabar sklinda kalbos, kad bendradarbiauta nebuvo. Todėl ieškoti bendrų bruožų tarp projekto ir M.Tenisono kūrybos principų beprasmiška. Antisintetiškas, antitikslus, antitenisoniškas projektas, nors reikia pripažinti, kad atskirų vaizdų estetikos atrastume…

Iš didžiulio reklamos sukelto triukšmo, skambių formuluočių ir dosniai dalijamų pažadų lieka šnipštas, geriausiu atveju primenantis būsimo projekto juodraštį, apmatus spektakliui, ir muzika, kurios kokybei įrodyti nebūtini net garsiai tariami kūrėjų vardai (be kompozitoriaus R. Radzevičiaus, šiame projekte dalyvavo A.Smilgevičiūtė, N.Malunavičiūtė, D.Mickus ir kiti). Komplimentų „liūto dalis“ tenka būtent muzikai, o visai kitai projekto daliai, matyt, reikėtų palinkėti augti. Nors vargu ar ji dar bus auginama… Atrodo, kad čia ta laurų krūva, ant kurios užmiegama.

by admin