Iš investicijų į kūrybą Donis dividendų nesitiki

Iš investicijų į kūrybą Donis dividendų nesitiki

ARNOLDAS REMEIKA

Baltų giesmių ir elektroninės muzikos derinys nekelia nuostabos tik neofolkloro žinovams. Daugeliui kitų šiuolaikiškai aranžuotos archajinės dainos gali pasirodyti slegiančios. Tačiau ilgametis šios muzikos kūrėjas Donatas BIELKAUSKAS, dažnai vadinamas tiesiog Doniu, net nesiruošia pasiduoti – jis kuria popkultūros nesugadintiems, mąstantiems žmonėms.

Naująjį albumą „Bite lingo“ Donis Klaipėdos kultūrų komunikacijų centre pristatė neatsitiktinai – jo nuomone, čia iš letargo miego bandoma prikelti meninį pogrindį. Dariaus GERULAIČIO nuotraukos

Savo naująjį savo albumą „Bite lingo“, kurį jam padėjo įrašyti klaipėdietė dainininkė Rasa Serra ir Etnokultūros centro folkloro ansamblis „Kuršių ainiai“, vaikinas gerbėjams pirmiausia pristatė Kultūrų komunikacijų centre, o po to jau ir Vilniuje, klube „Mulen ružas“. „Klaipėdai“ Donatas neaimanavo, kad alternatyvios muzikos gerbėjų nėra daug. „Kiek yra, tiek ir užtenka. Albumų tiražai taip pat nedideli. Bet gal dėl to jie ir įgauna papildomo savitumo“, – svarstė grupės „Donis“ iniciatorius ir neseniai į pogrindžio sceną sugrįžusio projekto „Wejdas“ narys.

– Ką manai apie alternatyvios muzikos ir netradicinių menų situaciją Klaipėdoje? Kodėl albumo „Bite lingo“ pristatymas vyko būtent uostamiestyje?

– Taip, situacija mūsų mieste liūdnoka. Sunku pasakyti, kodėl taip yra. Tai, žinoma, keista, juk Klaipėdoje turime Menų fakultetą, Vizualinio dizaino katedrą, S.Šimkaus konservatoriją, E.Balsio menų gimnaziją… Tai kodėl gi niekas nieko nedaro, o jei ir daro, tai pasislėpę kažkur rūsiuose ar savo auditorijose? Iš dalies, matyt, kalti ir apsnūdę dėstytojai, nerodantys auklėtiniams tinkamo pavyzdžio. Visa meninė alternatyva prasideda ir baigiasi ties keliais veteranais. Jau reikia naujos pamainos, gaivių idėjų pliūpsnio.

Nuoširdžiai tikiuosi, kad aktyviau palaikomas jaunimas pradės vis drąsiau reikštis. Manau, labai teisinga linkme eina Klaipėdos kultūrų komunikacijų centras. Aplankau daugelį jų renginių. Labai svarbią švietėjišką veiklą atlieka renginių ciklas „Garsų galerija“. Juose sudaroma puiki galimybė susipažinti su naujosios netradicinės muzikos kūrėjais. Būtent todėl savo naujo albumo pristatymą ir norėjau surengti čia.

– Ilgai buvai projekto „Wejdas“ dalis. Kodėl nusprendei pasukti individualiu keliu? Ar nepasiilgsti anų laikų?

Nuo 1994-ųjų gyvuojančio projekto „Wejdas“ narys D.Bielkauskas jau kelerius metus kuria muziką Donio pseudonimu. „Šis žodis senąja prūsų kalba reiškė duoklę“, – iššifravo kūrėjas.

– Neseniai „Wejdas“ atnaujino savo veiklą. Anie laikai niekur nedingo. Tiesiog vieni įvykiai nulemia kitus, ir viskas dėsningai ritasi pirmyn. Noras ieškoti kitokių, naujų muzikavimo galimybių pastūmėjo sukurti solinį projektą „Donis“. „Bite lingo“ – jau penktasis mano albumas. Šiuo metu, plečiantis projekto muzikos stilistiniam spektrui, kuriama muzika jau nebetelpa po vienu pseudonimu. Todėl visą eksperimentinę muziką publikuoju su „d.n.s.“ logotipu.

– Nuėjai išties netrumpą kūrybinį kelią – Tavo diskografijoje priskaičiavau per 20 albumų. Kaip viskas prasidėjo?

– Taip, albumų nuo 1994-ųjų išleidome nemažai, ir jie gana skirtingi. Žinoma, skiriasi ir jų „svoris“. Vieni labiau nusisekę, kiti – mažiau, bet visi nuoširdūs. Viskas prasidėjo Jurbarke, kai mokiausi gal dešimtoje klasėje. Aparatūrą duodavo tėtis. Nutiko taip, kad netradicinę muziką pradėjau kurti anksčiau, nei sužinojau, kad yra ir daugiau ja besidominčių žmonių. Tada su bendraklasiu sukūrėme projektą „Wejdas“.

– Mokeisi Klaipėdos universiteto Menų fakulteto Liaudies muzikos katedroje. Kokiais instrumentais groji?

– Penkeri studijų meteliai prabėgo labai greitai. Šiek tiek prisiliečiau prie senųjų folkloro lobynų ir pramokau groti liaudiškais instrumentais – pučiamaisiais, dumpliniais, perkusiniais, styginiais. Manau, kad kone kiekvienas daiktas, sumaniai naudojant, gali tapti instrumentu. Savo muzikoje eksperimentuodamas neapsiriboju tik instrumentų garsais, naudoju ir aplinkos garsus, tad galima sakyti, kad mano instrumentarijus – begalinis.

– Tavo kūryba neatsiejama nuo kompiuterio. Ar ne keistas derinys – folkloras ir pažangios technologijos?

– Derinys tikrai nekeistas, nes kitaip tiesiog neįmanoma. Nesureikšminu, kur gyvas garsas, o kur – elektroninis. Dirbdamas su folkloru ar etnomuzika, visada siekiu garsų harmoningumo, gilaus skambesio, įdomių tembrų. Pradžioje kompiuterio neturėjau, įrašinėdavome nedidelėse studijose. Dabar viską galiu daryti namuose, kūrybai skirti daug daugiau laiko, todėl „įkandami“ įvairesni muzikos stiliai.

– Tavo projektuose būna nemažai kviestinių vokalistų. Kodėl?

– Pats galiu dainuoti tik kaip folkloro ansamblio dalyvis. Solinių vokalo gabumų neturiu. Praeityje keletą folklorinių dainų esu įrašęs duetu, vieną – solo. Dabar pasiklausęs suprantu, kad to daryti nereikėjo. Manau, kad vokalines partijas geriau patikėti profesionaliems dainininkams.

– Albume „Bite lingo“ – klaipėdietės Rasos Serra balsas. Kodėl pasirinkai būtent šią dainininkę?

– Rasos balsas man pažįstamas dar nuo studijų. Jis labai savitas, stiprus ir įtaigus. Nežinau nė vienos dainininkės, kuri „Bite lingo“ albume galėtų geriau perteikti karines istorines dainas. Kol kas atsiliepimai apie jos dainavimą ir patį albumą – labai palankūs.

– Akivaizdu, kad iš nekomercinės muzikos daug neuždirbsi. Ar turi vilties, kad kada nors atsigręšime į savo šaknis, ir neofolkloras išpopuliarės?

– Kuriu ne tik neofolk muziką. Pavadinkime ją tiesiog nekomercine. Tą dieną, kai pradėsiu už savo muziką gauti realius pinigus, ji taps komercine. Dabar jau vis sunkiau atskirti, kur pogrindinės ir komercinės muzikos ribos. Sunku pasakyti, ar vis dar tebesu menininkas iš pogrindžio. Žinoma, sunkoka vis investuoti savo asmenines lėšas į techninės bazės gerinimą, kai kuriama muzika to negali atpirkti. Mano šeima nukenčia dėl mano veiklos. Gerai, kad kol kas neprotestuoja prieš mano investicijas, kurios niekada negrįš.

Būtų puiku, jei galėčiau užsiimti tik kūryba. Tačiau situacija pas mus apgailėtina. Lietuvoje net profesionalūs kompozitoriai nepragyvena iš savo kūrybos. Dirba begales darbų, kad tik galą su galu sudurtų. Tuo tarpu paprastas darbininkas statybose, kaldamas lentas, gali kelis kartus daugiau uždirbti. Paradoksalu ir liūdna.

– Dirbi su vaikais. Ar mokiniams bandai įdiegti simpatijas baltų folklorui?

– Darbuojuosi Dovilų etninės kultūros centre meno vadovu ir Klaipėdos moksleivių saviraiškos centre muzikos būrelio vadovu. Būrelyje vaikai turi visiškai laisvą kūrybinę erdvę. Neprimetu jiems savo požiūrio į popmuziką. Kiekvienas lai atranda sau priimtinas muzikos erdves.

– Paprastam paaugliui Tavo kuriama muzika gali atrodyti slegianti. Kaip ją pats apibūdintum?

– Statistiniam piliečiui, sistemingai vartojančiam popkultūros „produktus”, gali atrodyti, kad mano muzika tiesiog nesąmoninga. Nematau prasmės tai neigti. Savo muziką skiriu atviriems ir inteligentiškiems, kitaip tariant, nesugadintiems žmonėms – nesvarbu, ar tai paauglys, ar senelis. Ji gana toli nuo popscenai būdingos arogancijos ir imitacijų, neužmuša, suteikia erdvės mintims.

– Ką norėtum pasakyti bendraminčiams?

– Dėkoju visiems, kas kuria ar palaiko teisingus menus. Ačiū.

Kompozitorius Giedrius Kuprevičius:

Pažintis su Donio (Donato Bielkausko) muzika yra tam tikra atsvara iš visur ir visą laiką skambančiai „apmušalinei“ garsodarai. Jau seniai muzikos gelmė užleido vietą muzikos paviršiams, kurie įkyriai persekioja ir slopina kitokios muzikos sklaidą. Donio kompozicijos yra išbandymas tiems, kurie nedrįsta atitrūkti nuo stereotipų, ir dvasios pagava tiems, kurie jau surado kitokios muzikos erdves. Prigimtinis autoriaus akustinis subtilumas ir meninis skonis įaudrina vaizduotę, o šiai padeda ir dažnai Donio muziką lydintys vaizdai, neapibrėžti ir pabrėžtinai lėti, kaip ir jo muzika. Laikas šioje meno dimensijoje yra aptingęs ir belaikis. Jis veda iš vieno laukimo į kitą, iš vieno neįvykio į kitą. Čia niekas negąsdina, čia nėra agresijos ir nepadorių nešvankybių, be kurių net didieji meno žmonės šiandien jaučiasi lyg apvogti. Dvasia čia skaidri, gera, linkinti. Donio darbai yra prisiminimai apie mūsų ateities ketinimus, kuriems dažnai nebeturime drąsos.

Šiais neramiais kultūros virsmo metais yra žmonių, siekiančių išsaugoti pamatinių jausmų ir pojūčių ląsteles. Donio ėjimas pirmyn, sugrįžtant į prieštvaninio kultūrinio mentaliteto pjūvį, yra pasisekęs bandymas pateikti mums to pjūvio garsyną. Jo sugebėjimas žaisti modernia ir archajiška išraiška žavi ir guodžia: jo plokštelėse – šių sugebėjimų liudijimas.

Dainininkė Rasa Serra:

Su Donatu kartu studijavome Klaipėdos universiteto Menų fakultete, kartu dalyvavome folkloro ansamblyje. Esu ir anksčiau su juo koncertavusi, tačiau įrašuose mano balsas nuskambėjo pirmąkart. Jo kvietimą prisidėti prie albumo „Bite lingo“ įrašų priėmiau tik dėl entuziazmo – jokių pinigų iš tokios muzikos neuždirbsi.

Kodėl jos apskritai reikia? Manau, visi esame skirtingi – vieniems patinka džiazas, kitiems – folkloras. Tai, kad Kultūrų komunikacijų centro salė buvo pilnutėlė, ir yra įrodymas, jog ir tokia muzika turi savų gerbėjų. Aš pati esu uoli liaudies muzikos šalininkė, o Donį gerbiu už tai, kad jis šią muziką nenuleisdamas rankų propaguoja.