Iš kitos „barikadų“ pusės

Iš kitos „barikadų“ pusės

Klaipėdos kultūros skyriui beveik metus vadovavęs Valdemaras Puodžiūnas rytoj palieka šį darbą ir jau rugsėjį jo laukia kiti iššūkiai. Kalbėjomės, kaip jam atrodo Klaipėdos kultūra iš kitos „barikadų“ pusės. Juk prieš tai, kai dirbo „Klaipėdos“ laikraščio vyriausiuoju redaktoriumi, jis buvo aktyvių kultūros ir meno vartotojų bei rėmėjų gretose.

Suvokiant kontekstą

– Įdomu, kokią tuomet buvote susidaręs nuomonę apie Klaipėdos kultūrą ir čia kuriamą meną?

– Santykiai su kultūra ir menu reikalauja tam tikros pozicijos. Manyčiau, laimi tie, kurių santykis yra aktyvus, pagrįstas troškimu pamatyti, išgirsti, sužinoti ir jausti kultūros pulsą, meninės kūrybos procesus, naujoves. Nepasakyčiau, kad buvau itin aktyvus kultūros ir meno vartotojas, tačiau darbas laikraščio redakcijoje šiuo atžvilgiu buvo geras tuo, kad galėjau tiesiogiai sekti informaciją apie kultūrinį gyvenimą. Tad nors ir netekdavo dalyvauti visuose renginiuose, kultūrinis gyvenimas, žinant ir suvokiant kontekstą, mane tenkino. Aišku, palyginti su sostine, kultūrinės veiklos intensyvumas čia pastebimai žemesnis, galbūt veikia ir tam tikras antro-trečio miesto sindromas, tačiau kūrybingų, išradingų ir originalaus polėkio kultūros ir meno kūrėjų Klaipėdoje yra ne vienas. O tai ir džiugina. Suprantama, kai kas – kaip ir daugeliui vartotojų, nesigilinančių į kūrybos užkulisius – ir stebindavo, ir keldavo kritiškas nuostatas. Bet, manyčiau, tai yra taip pat normalus požiūris: aš dirbu savo darbą, atlieku man skirtas funkcijas, todėl kaip vartotojas noriu gauti kuo geresnį produktą ir man neturi rūpėti, kiek bemiegių naktų ar nervų kainavo vienas ar kitas kultūrinis projektas ar meno kūrinys. Todėl maniau, net buvau įsitikinęs, kad klaipėdiečių menininkų ir kultūrininkų potencialas nėra visapusiškai ir tikslingai realizuojamas bei atskleidžiamas.

Skęsta popierių liūne

– Ar pasikeitė jūsų požiūris, kai teko paragauti valdininko duonos, vadovaujant Klaipėdos miesto savivaldybės Kultūros skyriui? Kaip jums atrodo Klaipėdos kultūra dabar? Geriau? Prasčiau? Ar manote ją giliau pažinęs? Ir kas iš to?

– Kiekviena nauja patirtis yra neįkainojamas dalykas. Tik pabuvęs kito kailyje, gali geriau suprasti daugybę niuansų, aplinkybių, suvokti tam tikrų reiškinių ir sprendimų prigimtį. Valdininko darbas nėra jau toks paprastas ir dažnokai nenusipelno tų paviršutiniškų vertinimų ir išvadų, kurias pateikia žurnalistai. Deja, ne kiekvienas plunksnos brolis „įkąstų“ valstybės tarnybos duonos. Ir tai ne vien dėl gebėjimų ar kvalifikacijos. Mūsų valdininkija yra skandinama daugybės taisyklių, tvarkų, direktyvų, kitaip sakant – popierinių srautų liūne.

Galbūt aš kiek ir perdedu, nežinodamas kitų sričių specifikos, bet kultūros srityje, kur įkvėpimo, kūrybinio polėkio, originalių koncepcijų realizacija yra labai stipriai lemiama laiko faktoriaus, įvairiausių atsakymų, sprendimų, procedūrinių formalumų gausa yra pražūtinga.

Darbas Savivaldybės administracijos Kultūros skyriuje leido akivaizdžiai pamatyti ir įsitikinti, kiek daug kūrybingų žmonių ir organizacijų veikia mūsų mieste. Deja, menkas kultūros finansavimas neleidžia realizuoti visų sumanymų ir projektų. O bandymas pagrįsti savo kūrybines intencijas ir ambicijas dažnai atsimuša į formalių reikalavimų sieną.

Savivaldybės biudžete kasmet yra numatytos lėšos iš dalies finansuoti kultūros projektus. Tačiau po ekspertų vertinimo ne visi sumanymai sulaukia palaikymo, nes tai – projektų konkursas, kurio rezultatus lemia gan formalūs dalykai. Paraiškų rašymo ir pristatymo tvarka yra griežtai reglamentuota, jokio kito objektyvesnio būdo atrinkti finansavimo vertus projektus neįmanoma sugalvoti, tačiau paraiškos teksto išsamumas, įmantrumas, įtaigumas yra neatmestintini vertinimo komponentai. Todėl galimi atvejai, kai laimėti gali ne geriausias, bet efektingiau pristatytas projektas.

Yra ir tam tikrų akivaizdžių, fundamentalių, per laiką sukūrusių tam tikros kokybės aukštumas ir tampančių neatsiejamais bendruomenės vertybėmis kultūros reiškinių. Klaipėdos politikai yra priėmę sprendimą dėl tokių renginių tikslinio dalinio finansavimo. Ir tai užtikrina jų tęstinumą bei kokybę. Tačiau ir pavieniai profesionalaus meno kūrėjai yra nusipelnę jautresnio politikų požiūrio. Tikėtina, kad savivaldybės taryba pritars vicemero Vytauto Čepo inicijuotai idėjai įsteigti stipendijas kultūros ir meno kūrėjams. Jos būtų ir pagarbos, ir įvertinimo, ir skatinimo priemonė, kelianti visuomeninį menininko statusą.

Kebli paskirtis

– Dabar žinote, ką gali ir ko negali miesto Kultūros skyriaus vedėjas? Ką jums pavyko nuveikti, kuo galite džiaugtis ir didžiuotis? Kas nepasisekė ir kodėl?

– Kultūros skyriaus vedėjo darbas iškėlė daugybę klausimų, į kuriuos atsakymų radau palyginti mažai.

Manyčiau, kad kultūros politikos esmė ir tikslas – aiškintis ir išsiaiškinti, kaip dera tarpusavyje menai ir kultūros apraiškos, bei sudaryti tinkamas sąlygas kultūrai vystytis, tiksliau tariant, netrukdyti, neslopinti ir netgi ne aklai, dirbtinai skatinti. Nes bet koks dirbtinis, neorganiškas, valingas sprendimas iš šalies sujaukia bet kokį kūrybinį procesą. Tad kultūros politika yra itin subtili. Kultūros skyrius iš esmės atlieka labiau techninį ir politikų sprendimų rengimo bei realizavimo darbą, jis yra savotiškas tarpininkas tarp meno bei kultūros žmonių ir politikų. Tokia paskirtis ir įdomi, ir savotiškai kebli. Kultūros žmonės, kultūros darbuotojai bei menininkai jautriausiai reaguoja į laiką, visuomenės pokyčius, patys būdami kaitos katalizatoriai. Tad nepaisyti, nematyti, ignoruoti jų idėjas, nuoskaudas, pastabas yra nedovanotina. Tačiau, kai mėginu aprėpti ir apibrėžti bendrą miesto kultūros vaizdą, pastebiu nerimą keliantį dalyką – kultūrinė ir meninė visuomenė Klaipėdoje pernelyg išsisklaidžiusi. Kūrybinės sąjungos užsisklendusios. Taip pat akivaizdžiai trūksta menininkų balso, sprendžiant miesto gyvenimo aktualijas. O aktyviai elgsenai kontekstas dabar itin palankus: Klaipėdos politinės valdžios viršūnėje – net trys humanitarai, taigi kultūros ir meno žmonės, – turiu galvoje merą ir jo pavaduotojus.

Jei interesai – bendri

– Ko mūsų miesto kultūrai trūksta? Gal ko per daug? Apskritai, kokia ji – kaip apibūdintumėte? Ar mes kuo nors šioje srityje unikalūs bent Lietuvos mastu?

– Klaipėda yra unikali kaip uostamiestis, kaip daugybės tautinių kultūrų, religinių konfesijų, kūrybos filosofijų ir stilių sąveikos erdvė. Mūsų miestas išties liberalus, čia gali rasti vietos ir prigyti bet kokia, net pati netikėčiausia kūrybinė idėja. Nepaneigtina, kad Klaipėda turi išskirtinių, specifinių kultūros židinių. Ir jei ne prastoka komunikacija, tiek susisiekimo, tiek informavimo prasme, Klaipėda, kaip savitos kultūros arealas, būtų žinoma kur kas plačiau ir susilauktų didesnio kultūros vartotojų dėmesio. Yra Klaipėdoje kūrėjų, tik vis trūksta dar vieno civilizacijos, taigi ir kultūros produkto – pinigų.

– Gerai ar blogai, kad pas mus kultūra priklauso nuo politikų? Gal vertėtų jai duoti visišką laisvę, kaip yra kad ir Jungtinėse Amerikos Valstijose?

– Absoliučios laisvės nebūna. Juolab kad ją labai stipriai lemia finansiniai resursai. Juk visiškai akivaizdu, kad kultūra ir menas niekada patys savęs neišmaitino ir neišmaitins, o šnekos apie tai, kad ši veikla nesukuria pridėtinės vertės, negali negluminti. Kultūros veikla juk ir remtina dėl jos savaiminės vertės. Todėl manyčiau, kad ir politikų noras skaičiuoti bei reikalauti kuo didesnių kultūros įstaigų pajamų nėra korektiškas ir supratingas. Biudžeto lėšų kultūros poreikiams tenkinti tikrai nepakaks, kad ir kaip būtų siekiama didinti šias pajamas, nebent muziejuose ir bibliotekose atidarytume tam tikras pelningas parduotuves… Tačiau ratas vėl užsidarytų – nebeliktų erdvių tos pačios kultūros ir meno puoselėjimui bei pristatymui. Kitas dalykas – mecenavimas. Deja, verslo galimybės mūsų šalyje nėra itin palankios milžiniškiems pelnams. Todėl visavertis kultūros ir meno mecenavimas nėra tikėtinas. Šiaip verslo parama dažnai esti surišta ir su specifiniais to paties verslo interesais. Jeigu jie galiausiai atliepia ir visuomenės bei kultūros kūrėjų interesus, nauda būna visapusiška.

Bendruomenės būties visuma

– Ko reikia, kad Klaipėdoje kultūra suklestėtų kaip, tarkime, Vilniuje ar Paryžiuje? Ar tai realu?

– Jau minėjau, kad savitų kultūros pasireiškimų mieste turime. Tačiau, kai kalbame apie miesto kultūrą apskritai, aš visada tai suvokiu kaip bendruomenės būties visumą. Valdžios prievolė yra rasti būdų pademonstruoti pagarbą kuriančiam žmogui, iškelti jo privalumus ir nuopelnus. Šalia yra miesto bendruomenės požiūris, jos noras ir gebėjimai pamatyti, vertinti, džiaugtis kūrėjo veikla. Žmogus kuria kultūrą – didesniu ar mažesniu mastu, o kultūra formuoja žmogų, – visi esame šio nesibaigiančio ciklo dalyviai. Iš esmės mes, žmonės, esame sukultūrintas gamtos produktas, o miestas – tai absoliutus kultūros darinys. Todėl ne vien tik kultūros ir meno kūrėjai turėtų būti miesto kultūros puoselėtojai.

Štai turime gana įdomų Skulptūrų parką. Jo radimosi istorija iš pirmo žvilgsnio gal ir nėra labai teisinga. Tačiau aršiausiems kritikams galėčiau pasakyti, kad labai dar neaišku, į ką būtų pavirtusios šios senosios miesto kapinės, jei ne sumanymas skulptūromis išsaugoti šią ypatingą vietą. Ir šiandien šią erdvę galima pateikti kaip puikų objektą tiek miestelėnams, tiek turistams. Tik reikia šiek tiek finansų ir žmogiškųjų kūrybinių pastangų. Net ir tam tikrų prievartos veiksmų prieš tuos, kurie nepaiso elementarių tvarkos reikalavimų. O tai juk irgi kultūros dalykas. Absurdiškiausia yra tai, kad prie įėjimų į parko teritoriją pastatyti ženklai, draudžiantys rūkyti, šiukšlinti ir vedžioti šunis, yra įžūliai ignoruojami. Nieko nėra blogiau, kaip statyti ženklus ir leisti jų nepaisyti. Galiausiai tokie dalykai simboliškai atsispindi ir kultūros politikoje. Gražios kalbos, išsakomas rūpestis ir palaikymas dažnokai lieka pakibęs ore, kaip tie ženklai prie Skulptūrų parko.

Finansinių resursų niekada nebūna pakankamai. Tačiau, kai kalbame apie kultūros objektus viešose miesto erdvėse, man yra nesuprantama, kaip galima taupyti neiššlavus nukritusių lapų, šiukšlių, purvo tose vietose? Ką sako augančiai kartai nevaloma teritorija prie paminklo Kristijonui Donelaičiui? Galbūt tai – šiandieninės kartos ženklas, bylojantis apie jos santykį su istorija, kultūra, pagarba dvasinėms vertybėms?

– Ką veiksite dabar?.. Ar naujas darbas bus labai toli nuo kultūros?

– Kaip žmogus, šiame pasaulyje pabuvęs pusę amžiaus, esu kai ką pamatęs ir nuveikęs, todėl kai kuria patirtimi galiu dalintis ir su kitais. Turiu galvoje jaunimą. Todėl dėstysiu būsimiems žurnalistams, komunikacijos specialybių studentams. Šiandien komunikacija yra ta sritis, nuo kurios galiausiai priklauso ir konkretaus žmogaus, ir bet kurios organizacijos, taip pat ir bendruomenės, miesto ir šalies normalus funkcionavimas. Kas nespėja ir nepatenka į informacinio bendravimo lauką, tas pasmerktas visada pralaimėti, nerealizuoti, nepanaudoti savo galimybių, prarasti laiką. Kultūros ir meno sferai tai ypač svarbu.

Kalbino Rita Bočiulytė

by admin