Iš Klaipėdos papūtė gaivūs „Nauji vėjai“

Iš Klaipėdos papūtė gaivūs „Nauji vėjai“

Lietuvos pajūryje gimusi ir šalies jaunuosius akordeonistus suvienijusi idėja virto ambicingu muzikiniu projektu, sėkmingai startavusiu Klaipėdoje.

Laima Sugintienė

Vietoj prologo

Vasario 5-osios popietę uostamiesčio S.Šimkaus konservatorijos salė mažai priminė pasirengimą įprastam koncertui: sceną dengė ekranas, grindis – laidų raizgalynė, buvo rikiuojami kompiuteriai, mikrofonai…

Jaunuoliai įkaitusiais veidais tikrino interneto ryšį su Londono karališkąja muzikos akademija (pamenate šiaulietį Martyną Levickį iš „Lietuvos talentų“? Taigi – pilna salė tokių – susidomėjusių, entuziastingų, visas pusšimtis Lietuvos akordeonistų iš Vilniaus, Šiaulių, Klaipėdos, Kauno ir Mažeikių. Tai jis, šiuo metu ten studijuojantis, koordinavo renginį). Tuoj turėjo prasidėti Lietuvos akordeonistų asociacijos (LAA) jaunimo sekcijos konferencija-forumas, kurio metu ir buvo numatytas tiesiogiai transliuojamas teletiltas. Priminsiu, kad profesionalūs Lietuvos akordeonistai turi vienintelę, daugiau kaip 23 metus veikiančią neformalią, puikiai „suderintą“ organizaciją, o septintus metus gyvuojanti jaunimo sekcija yra kupina idėjų ir inciatyvos. Kaip ir jų vadas, idėjų generatorius, jaunimo sekcijos pirmininkas akordeonistas Raimondas Sviackevičius. Plačiau apie juos galite panaršyti gražaus dizaino, patogioje vartotojui jų interneto svetainėje www.jaunimas.laas.lt.

Apie projektą

Projekto „Nauji vėjai“ idėja LAA jaunimui kilo pernai vasarą tarptautinio akordeono festivalio-seminaro metu Palangoje. Planuojama susitikti ir koncertuoti 3–4 kartus per metus, kiekvieną kartą – kitoje šalies vietoje. Ir ne tik koncertuoti: kas kartą – vis kitas akcentas. Taip bus siekiama įtraukti jaunimą į pagrindinių šalies renginių organizavimą bei sudaryti sąlygas jauniems žmonėms skleisti savo idėjas. Jie turi daug energijos, ją reikia nukreipti tinkama linkme, sudaryti terpę – teigė R.Sviackevičius.

Kodėl startui pasirinkta Klaipėda? „Pirmiausia – tai didelis miestas, čia yra aukštoji mokykla, konservatorija. Siekiame glaudesnio ryšio su uostamiesčiu, norime suaktyvinti bendradarbiavimą. Neapsirikome: kilo didelis susidomėjimas. Klaipėdiečiai prisijungė, važiuosime toliau“, – dėstė pirmininkas.

Manyčiau, šiam projektui dirvą parengė ir klaipėdiečio Roberto Užgalio įdirbis – jo Klaipėdoje kas dveji metai trečią spalio savaitgalį organizuojami tarptautiniai festivaliai „Vivat accordeon“. Pernai vyko jau šeštasis.

Bendravo su Londonu

Pagaliau užmegzti ryšį su Londonu pavyko! Nepaisant techninių problemų, pasikeista muzikiniais sveikinimais. Iš Lietuvos Kurto Schwaeno „Perpetuum mobile” pagrojo akordeonų duetas Regina Kardušaitė ir Simona Šukytė (abi – R.Sviackevičiaus studentės), o Nerijaus Bakulos kompoziciją „Ostinato” su Sauliumi Petreikiu (trimitas) atliko pats autorius.

Londoniečiai teigė muziką gerai girdėję, o Londone studijuojančios Latvijos pilietės Ksenijos Sidorovos ir juokais Baltijos akordeonų trio prisistačiusių atlikėjų (Lenkija, Latvija, Lietuva) muzikavimą prastas ryšys gerokai trikdė… Beje, šiuo metu Londono karališkoje muzikos akademijoje (LKMA) akordeono specialybę studijuoja tik septyni studentai. Tarp jų – nė vieno brito!

Po muzikinių pasisveikinimų tituluotus pašnekovus užgriuvo klausimų lavina: koks akordeono muzikos populiarumas Londone? Ką pašnekovai mano apie šio instrumento ateitį? Jei ansamblyje skirtingų tautybių ir temperamentų atlikėjai, – padeda tai, ar trukdo ir t.t.

Pozicijos stiprėja

LKMA profesorius Owenas Murray’us kalbėjo, kad akordeonas turi geras perspektyvas: šis instrumentas jau toleruojamas ir priimamas į klasikinių instrumentų šeimą, jis integruojasi į didžiąją muziką. Akordeonas skamba su garsiausiais pasaulio simfoniniais orkestrais (minėjo BBC orkestrą) diriguojant žymiausiems dirigentams. Profesorius pasidžiaugė, kad toks entuziazmas sklinda iš Lietuvos, į kurią jis ruošiasi atvykti.

Pokalbyje dalyvavo ir į klausimus atsakinėjo ir Londone besilankantis bei meistriškumo pamokas vedęs, Lietuvoje ne kartą viešėjęs garsiausias pasaulio akordeono pedagogas profesorius iš Rusijos Fridrichas Lipsas, ir Londone gyvenantis atlikėjas, kompozitorius RomanoViazzani, džiazo akordeonistas brazilas Chico Chagas.

„Akordeonistų profesionalų dėka akordeono pozicijos stiprėja, ir seni stereotipai pamažu ištrinami iš žmonių sąmonės“, – pokalbininkams antrino R.Sviackevičius.

Jau vėliau, tęsdamas diskusiją su jaunimu, jis siekė su jos dalyviais megzti neformalų, draugišką ryšį. Į pašnekovus kreipdamasis vardais, nuolat ragino bendradarbiauti. „Nuo kontaktų gali prasidėti karjera. Entuzia-zmas užgęsta gavus diplomą, – juokavo moderatorius. – Reikia siekti, kad kiekvienam rūpėtų ne tik individualūs, egoistiški dalykai.“ Kvietė: „Mąstykime taip: jei aš daug darysiu, mane pastebės ir įvertins“. Kaip tikras vedlys ragino išeiti į mases, profesionaliai groti ne tik akademinę, bet ir populiariąją muziką. Pasak R.Sviackevičiaus, vienintelis kelias pirmyn, akordeono ateitis – groti šiuolaikinę muziką, parašytą šiam instrumentui, inicijuoti naujus kūrinius, formuoti, kaupti „savo“ repertuarą. Tik taip, esą, akordeonas bus traktuojamas kaip rimtas, lygiavertis instrumentas ir pagaliau bus sulaužytas „užstalės“ instrumento stereotipas.

Koncerte – anšlagas

Vakarop visa šauni kompanija rinkosi Klaipėdos universiteto Menų fakulteto salėje. Ji buvo sausakimša, pasigailėjau neatėjusi gerokai anksčiau – vietą beradau paskutinėje balkono eilėje. Daugelis aikčiojo nepameną tokio anšlago: rinkosi ne tik klaipėdiečiai, klausytojų atvažiavo iš Plungės, Gargždų, Mažeikių, Palangos.

Ypač džiugino, kad daugelis akordeono pedagogų atvyko su savo mokiniais.

Didelis dviejų dalių koncertas „Akordeono tiltai – Klaipėda“ pradėjo planuojamą įvairius Lietuvos regionus aprėpsiantį koncertų ciklą. Jame išgirdome talentingiausią – tarptautinių konkursų laureatus keitė Karalienės Mortos premijos laureatai – Lietuvos jaunimą, atliekantį akordeono muziką. Skambėjo įvairių žanrų ir stilistikos kūriniai.

Ne paslaptis, kad akordeono repertuaras nėra labai gausus (jo atsiradimo skatinimas – vienas renginio tikslų). Tad nėra keista, jog nemažą koncerto programos dalį sudarė baroko, klasikos, džiazo kompozicijų transkripcijas. Būdama gana skeptiška šiuo atžvilgiu, vis dėlto turiu pripažinti meistriškas jų aranžuotes ir atlikimą.

Bravo, šiauliečiai!

Įtikino Tado Motiečiaus interpretuojama Gioacchino Rossini’o „Figaro kavatina” (aranž. Aleksanderis Dmitrijevas), šiauliečių trio, kuriame, be minėto Tado, muzikuoja Aurimas Goris ir Liudas Šiukšteris, pagrota Antonio Vivaldi’o „Vasara” iš ciklo „Metų laikai” (aranžuotės autorius nenurodytas) ir Duke’ą Ellingtoną demaskavęs ansamblis „Subtilu-Z“, kuris pagrojo populiarųjį Juano Tizolio – Duke’o Ellingtono „Karavaną“. Birbyne atliekant šį kūrinį girdėti dar neteko…

Visi išvardyti atlikėjai – šiauliečiai. (Ansamblyje „Subtilu-Z“akordeonu grojantis Povilas Velikis – taip pat Šiaulių konservatorijos ugdytinis. Apskritai didžiąją „Akordeono tiltų“ dalyvių dalį sudarė šio miesto atstovai. Taip ir girdžiu diskusijos metu replikuojančias puikias šios ugdymo įstaigos pedagoges Marytę Markevičienę ir Daivą Vasauskienę: „Viskas priklauso nuo mokytojo: jis turi TIKĖTI, tik tuomet juo patikės.“ Šventa tiesa, bravo, kolegės!). Dar viena šiaulietė R.Kardušaitė pagrojo Friedricho Lipso aranžuotą Aramo Chačaturiano „Toccatą“.

Akordeono tiltais

Kitą programos dalį sudarė originalios šiuolaikinės kompozicijos.

Iš šios grupės kūrinių išskirčiau Laimono Salijaus (Kaunas) pagrotą virtuozišką, sudėtingos artikuliacijos, su subtiliai elegantiška viduriniąja dalimi, žymiam gitaristui, flamenko stiliaus virtuozui Paco de Lucia dedikuotą Franko Angeliso „Hommage a Paco“. Taip pat padarė įspūdį daugiasluoksnės faktūros Bogdano Dowlaszo „Postscriptum“, kurį atliko viename prestižiškiausių pasaulio akordeono konkursų „Coupe mondiale–2009“ Naujojoje Zelandijoje, Aucklande, laureatu tapęs Romas Morkūnas (buvęs šiaulietis, šiuo metu LMTA magistrantas. Jo pedagogas – irgi R.Sviackevičius).

Be jau minėtų kūrinių, skambėjo dvi Viktoro Vlasovo kompozicijos: „Man patinka šis ritmas“ (jį atliko bene jauniausia koncerto dalyvė Viktorija Nociūtė iš Ventos muzikos mokyklos) ir „Basso ostinato“, kurį pagrojo S.Šimkaus konservatorijos duetas – Andrius Beržonskis ir Martynas Vaičekauskas. Pastarasis grojo ir solo – skambėjo Isaaco Albenizo „Asturias“. Jų jaunesnis bendramokslis Jonas Stonkus atliko Viktoro Gruševskio Toccatą Nr.2. Šiauliečiai Deividas Jocius grojo Luciano Fancelli’o „10 km iki Finestrino“, o Simona Šukytė – Aleksandro Požarickio „Metamorfozes“.

Ne vien trimitininkas

Antroji įspūdingo koncerto dalis buvo skirta ansambliams. Iškart pasakysiu: visi jie labai išradingi, neordinarinių sudėčių, eksperimentuojantys artikuliacijos, garso išgavimo, netikėtų tembrinių sąskambių, akordeono įgarsinimo srityse.

Itin džiugino, kad jaunieji muzikai grojo ir savas – efektingas, savitas – kompozicijas, tuo užpildydami žiojėjančią repertuaro spragą. Jų autoriai: S.Petreikis, N.Bakula, R.Morkūnas, P.Velikis, Dmitrijus Michailovas – „Subtilu-Z“ legionierius iš Latvijos.

Pirmieji pasirodė N.Bakula (akordeonas) ir S.Petreikis (trimitas). Aha, štai ką salėje veikė trimito pedagogas Virgilijus Nemaniūnas… Laiko ranką ant pulso, stebi ugdytinių pasiekimus… Dar vienas tikintis… Ir nors šįkart – apie akordeonus, kalbėdama apie šį ansamblį negaliu nutylėti apie talentingą, jautrų ir artistišką trimitininką. Imponavo jo sodriai, „mėsingai“, ne visai įprastai „tangiškai“ atliktas žymusis Astoro Piazzolla’os „Oblivion”.

Tačiau didžiausia intriga buvo kiti šio atlikėjo pasirodymai su „Chill out” trio. Na, ne, S.Petreikis jau seniai ne vien trimitininkas. Prieš šešerius metus baigęs minėto trimito guru klasę S.Šimkaus konservatorijoje, šiandien kaip multiinstrumentalistas pristatomas muzikas tą vakarą, atlikdamas savo kūrinį „Malda“, grojo bansuri (indiška) fleita, demonstravo gerklinį (obertoninį) – manau, girdėjusi ketvirtatonius – dainavimą, balsu imitavo mušamuosius instrumentus.

Siautėjo „Subtilu-Z“

Koncerto pabaigoje scenoje tiesiog siautėjo ansamblis „Subtilu-Z“: D.Michailovas ir P.Velikis (akordeonai), Laurynas Vaitkus (tenorinė birbynė) ir Vytautas Švažas (perkusija).

Pirmąkart Z.Kelmickaitės laidoje „Ryto suktinis“ matyti atlikėjai galutinai sutriuškino birbynės ir akordeono kaip liaudies – buitinių instrumentų įvaizdį.

Šis ansamblis taip pat grojo ir savas kompozicijas. Viena jų – P.Velikio „Netikėta erdvė“ . Cituoju autoriaus – skaitovo žodžius: „Buvo netikėta, kad vienas žmogus gali mane taip pakeisti. Pažadinti mano sielą, protą, jausmus.“

Kas tas žmogus? Gal tas žmogus – mokytojas, tikintis, užkrečiantis mokytojas? Toks, kaip LLA jaunimo sekcijos pirmininkas R.Sviackevičius? Tikintis, kad „akordeono muzikos garsai užlies šalies miestų koncertines erdves, namus ir – svarbiausia – žmonių širdis“? Užkrečiantis taip, kad jokio priešnuodžio tam nėra…

Vietoj epilogo

Vasario 5-oji – neabejotinai išskirtinė data muzikų gyvenime. Muzikams, o ir visiems kultūros žmonėms nepalankiame kontekste (neformalaus ugdymo koncepcija, nestabilus meno mokyklų statusas – meno mokyklos ir konservatorijos tarsi kamuolys mėtomos nuo vieno steigėjo prie kito, studentus muzikus diskriminuojanti „krepšelio” metodika, autorinių sutarčių mokesčiai ir t.t.) radosi nuostabos ir susižavėjimo bei visokeriopo palaikymo vertas reiškinys. Dar didesnį džiaugsmą kelia tai, kad jį inicijavo jaunimas. Kaip po renginio sakė LMTA rektorius, profesorius Eduardas Gabnys, „užaugo karta, kuri žino, ko nori“.

O apie Šiaulius tvirtai žinojau du dalykus: kad ten dislokuoti NATO oro policijos naikintuvai ir kad ten labai stipri akordeono mokykla. Manau, tai, kad Pasaulinei akordeono dienai skirti renginiai vyks gegužės 6-ąją Šiauliuose, – geras ženklas.

Palankaus vėjo!

by admin