Iš „Pasakų apie narsųjį riterį Tenksalotą ir drakoną misterį Kaindlį”

Iš „Pasakų apie narsųjį riterį Tenksalotą ir drakoną misterį Kaindlį”

 

Septintosios galvos pasakojimas, kuriame misteris Kaindlis aptaria kai kurių nykstančių rūšių dauginimosi ypatumus, o riteris Tenksalotas ima šnekėti keistai

Gintaras Grajauskas

Riteris Tenksalotas nubudo staiga – viduryje kažkokio itin nemalonaus sapno, visiškai nesigaudydamas, kur esąs. Kurį laiką žvalgėsi aplinkui – prietemoje spragsėjo židinys, krėsle, atkraginęs galvas, taikiai snaudė misteris Kaindlis, rankoje vis dar tebespausdamas apytuštę viskio taurę. Tenksalotas atsiduso. Jam neįmanomai skaudėjo smilkinius, klaikiai troškino ir švelniai pykino. Ne, neturiu jėgų epitetams, pagalvojo Tenksalotas. Tiesiog – skauda – troškina – pykina. Tikriausiai mirsiu.

Tuomet kažkas tyliai, bet aiškiai pasakė – „cha“. Kažkur ten, viršuje.

Tenksalotas susigūžė ir lėtai pakėlė galvą. Iš aukštybių į jį pašaipiai žvelgė didžiulė akis.

– Labas rytas, garbusis Tenksalotai, – tarė misteris Kaindlis; nes čia ir buvo jis, o jei dar tiksliau – septintoji jo galva. – Kaip jaučiatės?

Riteris Tenksalotas nejučia sudejavo.

– Sunku? – užjaučiamai pasiteiravo misteris Kaindlis. – Nebijokite, tai paprasčiausios pagirios. Jūs nepatyręs, bet taip jau būna, kai padaugini viskio. Mes, drakonai, tokią būseną vadiname „Nors-Imk-Ir-Nusikąsk-Galvą“.

– Tai jau taip. Kur jau ne, – subalbatavo Tenksalotas, jausdamas, kaip burnoje keistai makaluojasi tarsi vata aplipęs liežuvis.

Misteris Kaindlis sukrizeno.

– Šįryt jūs ne itin iškalbingas, mano mielas bičiuli. Laimė, turiu jums vaistų nuo šios ligos – mano šeštoji galva šiek tiek pernelyg įjunkusi į šitą gėralą, tad tenka ir man išmanyti tuos girtuoklių reikalus. Štai, išgerkit šią taurę. Įpilsiu jums nei daugiau, nei mažiau, lygiai per du pirštus. Būtent tiek, kiek reikia.

Tenksalotas raukydamasis paėmė taurę. Vien nuo minties apie viskį jį pykino.

– Aha, bjauroka procedūra. Bet šeštajai galvai puikiausiai padeda – tad manau, jog padės ir jums.

Tenksalotas iškvėpė orą, užsimerkė ir išgėrė. Ūūūch.

– Iš tiesų ne pats skaniausias gėrimas – net man, drakonui, – tarė misteris Kaindlis. – Mano giliu įsitikinimu, už škotišką viskį bjauresnis pasaulyje yra tik airiškas viskis.

– Tai kodėl jūs jį geriate? – nusistebėjo Tenksalotas.

– Aš? – savo ruožtu nusistebėjo misteris Kaindlis. – Aš apskritai jau daugybę metų nė lašo į burną. Ir jums primygtinai rekomenduočiau. Gal nepastebėjote, bet aš kaskart pakeldamas taurę tik suvilgau lūpas, iš mandagumo. Palaikau kompaniją, ir tiek. Užtat lieku blaivaus proto, ir manęs niekada nekankina jokios pagirios. Tiesa, truputėlį graužia rėmuo – skrandis tai juk vienas visiems, ir geriantiems, ir negeriantiems.

Tenksalotas vėl atsiduso. Šįryt jam labai dūsavosi – bet po taurės viskio jau lyg ir kiek mažiau nei anksčiau. Ir galva jau mažiau skaudėjosi. Ir liežuvis linksmiau makalavosi. Tenksalotas atsikrenkštė ir garsiai ištarė – „brrrum!“

– Prašau?.. – pakėlė antakius misteris Kaindlis.

– Nieko tokio, atleiskite, – sumišo Tenksalotas. Tiesiog maniausi beprarararara… beprararandąs kalbos dovaną. Bet ji berods grįžinėjasi. Ta dovana va. Ir todėl labai labai norisi norisi kalbėtis. Gal net plepėtis. Labai knietisi. Kaip vaikystėje, kai išmokau tarti „R“. – Tenksalotas nervingai sukikeno.

– Puiku, taip ir turi būti – vadinasi, sveikstate, – linktelėjo misteris

Kaindlis. Dabar jūs esate stadijoje, kurią mes vadiname „Nuoširdūs-Ir-Atviri-Pasikalbėjimai-Po-Kurių-Būna-Truputį-Gėda“. Kitas etapas bus „Prakaitavimas-Smirdėjimas-Ir-Sąžinės-Priekaištai“, bet apie tai vėliau. O kol kas kalbėkite, pirmyn, juk tam ir yra bičiuliai. Būkite malonus, papasakokite apie save ką nors intymaus ir asmeniško, ko paskui gailėsitės.

– Na… Turiu jums prisipažinti: tikriausiai visgi esu ne kažin koks riteris, – tarė Tenksalotas. – Geriau pagalvojus, aš…

– O jūs mažiau galvokite, – linksmai pasiūlė misteris Kaindlis. – Jei viskas, kas susiję su galvomis ir galvojimu, būtų gerai, aš turėčiau būti už jus devynis kartus laimingesnis, o taip tikrai nėra… Pabandykite kitaip – negalvodamas.

Tenksalotas patylėjo ir papurtė galvą.

– Negaliu. Kai tik pabandau negalvoti, iškart nutylu. Dar ir pykinti pradeda. O taip knieti ką nors pasakyti.

– Pabandykite ką nors negudraus, apie ką kalbasi susitikę net ir visiški begalviai. Hm, ką čia tokio pasiūlius? Na, tarkim – papasakokite, kaip jums sekasi su moterimis. Ar buvote vedęs?

– Sisekasi, – tarė Tenksalotas, – net labai. Bet vedęs nebuvau. Matote, kol dar nebuvau įsitikinęs, jog esu tikras riteris, niekas nenorėjo už manęs tekėti, nė į tą pusę netekėjo. O paskui jau nebebuvo kaip vestis – mat mes, riteriai, neturime žmonų, su kuriomis gyvename. Mes neturime net meilužių, su kuriomis negyvename. Tarnybinė padėtis neleidžia. Juk, riteris – šiandien čia, rytoj ten, amžina komandiruotė. Mes turime tik Širdies Damas – va tas tai tiesiog privalu turėti kiekvienam riteriui.

– Ir ką gi jūs tuomet su jomis veikiate, su tomis Širdies Damomis? – susidomėjęs paklausė misteris Kaindlis.

– Su jomis – nieko. Atvirai kalbant, mes tiesiog nuobodžiaujame – ir patylomis svajojame apie kvapą gniaužiančius nuotykius. O va kai be jų, kai esame toli nuo savųjų Širdies Damų, tuomet jų baisiausiai ilgimės, kankinamės, siunčiame ilgiausius meilės laiškus ir jas visaip garbiname. Bet tik iš tolo.

– Ne kažin kas, – susimąstęs tarė misteris Kaindlis.

– Nieko nepadarysi, toks jau amatas, – skėstelėjo rankomis Tenksalotas. Kai ką gyvenime tenka aukoti, jei jautiesi turįs Pašaukimą.

– Pašaukimą?..

– Na taip. Na ne. Tai yra – niekas niekur tavęs nešaukia: „Ei, ateik čia, ką parodysiu“. Tiesiog jauti, kad esi sutvertas kažkam daugiau, nei būti paprastu šeimos tėvu. Visąlaik neramu – tarsi iš tikrųjų girdėtum kažkokį tolimą kviečiantį šauksmą.

Abu nutilo, dūmodami savo dūmas, įsmeigę akis į židinį. Tenksalotas pajuto, kad jo kojos keistai ir smagiai minkštėja, lyg būtų guminės – o nesulaikomas noras plepėti kažikur dingsta, užleisdamas vietą maloniam snauduliui.

Misteris Kaindlis atsiduso.

– Kartais pavydžiu žmonėms. Ypač tiems aniems, kurie visai ne riteriai. Jiems viskas taip paprasta.

– Tataigi, – susimąstęs palingavo galva Tenksalotas. – Drakonams turbūt nelengva susirasti savo antrąją pusę. Juk jūs tokie reti.

– Tas retumas – labiau pasekmė, o ne priežastis, – tarė misteris Kaindlis. – Mes tokie reti, nes mums sunku susirasti gyvenimo draugę. Matote, tos drakonaitės… Esu jau gerokai pagyvenęs drakonas, bet vis dar kraustausi iš galvos dėl jų – neslėpsiu. Jaunystėje apskritai garsėjau meilės nuotykiais… Tačiau jaučiu, kad nesu sutvertas šeimai.

– Lygiai kaip ir aš, – palingavo galva Tenksalotas.

– Vedęs, kaip minėjote, nebuvot, tačiau neabejotinai turėjote – kaip čia pasakius – artimą draugę?

– Taip, dukart, – droviai prisipažino Tenksalotas.

– Puiku, tuomet suprantate, apie ką aš kalbu. Jos… Jos tiesiog nuostabios. Kas be ko. Reikia pripažinti.

– Visiškai sutinku, – tarė Tenksalotas.

– Taigi, – tarė misteris Kaindlis, – bet yra visokiausių „bet“. Kiek žinau, net žmogui sutikti savo išrinktąją nėra taip paprasta. O dabar pabandykite įsivaizduoti, ką reiškia sutikti drakonaitę – kurios visos devynios galvos patiktų visoms devynioms tavo galvoms. Tai beveik neįmanoma.

– Apie tai nepagalvojau, – prisipažino Tenksalotas.

– Ir dar ne viskas: kaip jau tikriausiai pastebėjote, visos devynios mano galvos gerokai skirtingos, turinčios skirtingus skonius ir poreikius. Ir – prisipažinkim tiesiai: kitos galvos dėl tų drakonaičių iš galvų visai nesikrausto, aš vienintelis toks. Dar daugiau: jei jau visai atvirai, aš kartais visiškai rimtai suabejoju dėl aštuntosios galvos seksualinės orientacijos. Ji pernelyg daug laiko praleidžia prieš veidrodį.

– Visai kebli situacija, – tarė Tenksalotas.

– Ir tai dar ne viskas, – tarė misteris Kaindlis. – Dabar pamėginkime įsivaizduoti, jog mums visgi ėmė ir pasisekė, mes sutikome tokią drakonaitę, kurios visos devynios galvos patinka mūsų devynioms galvoms, ir atvirkščiai. Kas toliau, kaip manote?

– Metafizinės drakonų vestuvės? – pabandė spėti Tenksalotas.

– Na taip – vestuvės, – tarė misteris Kaindlis. – O po vestuvių, ir po medaus mėnesio – mes jį vadiname Žerplėjančių Žarijų mėnesiu – gyvenimas kartu, po vienu stogu. Įsivaizduojate, ką reiškia, kai vietoje devynių galvų, kurių ir taip jau nemažai, staiga atsiranda aštuoniolika? Tai maždaug tas pats, lyg visa jūsų giminė, mielas Tenksalotai, imtų ir vestų visų jūsų nuotakos giminę, urmu – ir apsigyventų kartu.

– Siaubas – nuoširdžiai pasibaisėjo Tenksalotas.

– Ir dar ir čia anaiptol ne pabaiga! – įsiaudrinęs pakėlė balsą misteris Kain-

dlis. – Savaime suprantama – ten, kur po vienu stogu gyvena drakonas ir drakonaitė, anksčiau ar vėliau atsiras ir drakoniukas. O tai reiškia – dar devynios galvos iš karto. Kurios visos vienu metu valgo, ir visos vienu metu bliauna. O ką, jei dar dvynukai! Tuomet jau sudie, ramybe, sudie, Palestrina su Monteverdžiu. Tuomet jau belieka tylomis senti, kęsti ir laukti, kol galų gale išleisi paskutinį garą ir išsivaduosi iš žemiškųjų kančių. Ir jokių daugiau kvailysčių, jokių pašaukimų, jokio ten tolimo kviečiančio šauksmo. Baigta.

– Mums, riteriams, kiek lengviau nei drakonams. Bet iš esmės viskas be galo panašu, – tarė Tenksalotas. – Geriau pagalvojus, mes, kaip ir drakonai, irgi esame nykstanti rūšis, ir tikriausiai dėl panašių priežasčių.

– O liūdniausia, – tarė misteris Kain-

dlis, – kad mes, drakonai, nors ir puikiai žinom, kuo viskas baigsis, vis tiek niekaip negalime apsieiti be drakonaičių. Aš gi ne aklas – puikiai matau ne tik jų žaviąsias puses, bet ir visus trūkumus. Atidžiau įsižiūrėjus, visos tos drakonaitės apskritai tiesiog nuaustos iš trūkumų – bet tie trūkumai tokie žavūs, tokie mieli, kad tiesiog neįmanoma atsispirti. Spardaisi, spardaisi, o kai jau visai nebeatsispiri, tuomet lieki vienišas ir įskaudintas. Taip jau yra gyvenime – patikėkit, jaunasis bičiuli, žinau, ką sakau.

– Visiškai sutinku su jumis, – tarė Tenksalotas. – Bet teisybės dėlei reikia pastebėti, kad ir mes patys ne be trūkumų.

– Žinoma, kur jau ten, – tarė misteris Kaindlis. Mes irgi esame trūkumų kamuoliai – tik ne tokie žavingi. Bet įsižiūrėkit aplinkui – visi geri dalykai neįmanomi be trūkumų. Dar daugiau – visi mūsų ypatingi gebėjimai, visi talentai yra atsiradę iš trūkumų – ne iš didelio turėjimo, o iš didelio neturėjimo. Visai ne iš to, kad ką nors stebuklingo sugebame, o kaip tik iš to, kad nesugebame ko nors paprasto. Jei žmogus mikčioja kalbėdamas – jis išmoks nuostabiai dainuoti, kad paslėptų savo trūkumą. Jei nemoki maloniai šypsotis ir paistyti mandagius niekus, o vien tik alsuoji liepsnomis – vadinasi, rinksiesi drakono gyvenimą, pamėgsi vienatvę, poeziją ir senovinę muziką. Nes kas gi daugiau belieka, pobūvių siela su tokiu talentu tikrai netapsi. Nors, tiesa, pažįstu vieną drakoną, sėkmingai dirbantį garvežiu, bet jis ne visai grynakraujis, drakono ir kuliamosios mašinos sūnus. Jei nesugebi gyventi vienoje vietoje su vienu ir tuo pačiu žmogumi, jei girdi tolimą kviečiantį šauksmą – vadinasi, tapsi riteriu klajūnu, ir gal net nuveiksi didžių žygdarbių, apie kuriuos bus sudėtos dainos. Štai taip. Viskas – iš trūkumų, jaunasis bičiuli, visi mūsų talentai. Iš niekingų ydų iškeroja gražiausios rožės.

– Ko gero, jūs teisus, misteri Kaindli, – susimąstęs pratarė Tenksalotas, sukinėdamas rankoje tuščią taurę. – Kartais pagalvoju, kad visai norėčiau būti moterimi – jų trūkumai bent jau žavūs.

– Moterys beveik tokios pat žavios, kaip ir drakonaitės, – mandagiai pritarė misteris Kaindlis. – Beje, dar apie trūkumus ir talentus: kadaise artimai pažinojau vieną moterį, kuri neapsakomai mėgo kramtyti nagus. Viskas baigėsi tuo, kad ji pabėgo su klajojančiu cirku, tapo garsia cirko gimnaste ir visą likusį gyvenimą vaidino moterį-vorą ir moterį-gyvatę.

– Atsiprašau, bet niekaip nerandu jokio ryšio tarp cirko gimnastikos ir nagų kramtymo, – tarė Tenksalotas.

– Matote, jaunuoli, – tarė misteris Kaindlis, – ji kramtydavo KOJŲ nagus!

by admin