Iš tamsos, iš laiko smilčių
Kristina Jokubavičienė
Balandžio 15-ąją, kaip tik per šviesaus atminimo grafikės Evos Labutytės gimtadienį, Prano Domšaičio galerijoje atidaryta jos kūrybos paroda „Palikimas“.
Parodos pavadinimas simboliškas keliais aspektais: jis nusako ir svarbiausią grafikės estampų temą, ir įvairiu metu sukurtų darbų visumą, nes E.Labutytės (1938–2003) kūryba –dvasingas palikimas tiems, kurie šiais sujauktais laikais ilgisi tikrumo ir pastovumo. Iki gegužės 24-osios dailininkės „Palikimas“ atviras visiems Lietuvos dailės muziejaus P.Domšaičio galerijoje Klaipėdoje.
Puoselėjo Mažosios Lietuvos dvasią
E.Labutytė gimė 1938 m. Begėdžiuose, Šilutės apskrityje. 1946–1953 m. mokėsi Plikių mokykloje, vėliau Klaipėdoje, dirbo Saugų vaikų namuose. 1967 m. baigusi grafikos studijas Vilniaus valstybiniame dailės institute (dabar Vilniaus dailės akademija), gyveno ir kūrė Vilniuje. Parodose Lietuvoje ir užsienyje dailininkė pradėjo dalyvauti 1968-aisiais, per 35 kūrybos metus surengė apie dvi dešimtis autorinių ekspozicijų Lietuvoje, Vokietijoje, Norvegijoje, Lenkijoje, JAV. Mirė E.Labutytė 2003 m. rugsėjo 18 d. Vilniuje, palaidota Plikių kapinėse. 2008 m. ant Plikių pagrindinės mokyklos sienos atidengta memorialinė lenta įamžino žinomos dailininkės atminimą.
E.Labutytė buvo viena iš M.Jankaus memorialinio muziejaus Bitėnuose ir lietuvininkų bendrijos „Mažoji Lietuva“ įkūrėjų (1989), Vilniaus evangelikų liuteronų bažnyčios atkūrimo signatarė, Vydūno draugijos garbės narė. Nuo pat pirmojo Mažosios Lietuvos enciklopedijos tomo ji buvo nepailstanti leidinio darbininkė, dailės skyriaus vedėja, ir pati parengusi daugybę tekstų apie krašto dailę bei dailininkus, ir kitus skatinusi tai daryti.
Už aktyvią ir kryptingą veiklą, puoselėjant Mažosios Lietuvos paveldą ir dvasią, 1994 m. E.Labutytei buvo įteikta Šilutės rajono „Sidabrinės nendrės“, 1998 m. – tarptautinės prūsų ir prūsų bičiulių draugijos „Tolkemita“ (Vokietija) premijos. 2000-aisiais grafikė tapo rašytojos Ievos Simonaitytės premijos laureate, 2001-aisiais apdovanota dr. Genovaitės Kazokienės vaizduojamojo meno fondo premija.
Su gilia meile gimtinei
Jauki šypsena ir šiltas žvilgsnis labiausiai papirkdavo pašnekovą pirmojo susitikimo su dailininke metu. Tie, kas artimiau ją pažinojo, randa pačius gražiausius žodžius dvasios bendrystei apibūdinti, yra dėkingi už kūrybą, nuoširdumą, nesumeluotą meilę savam kraštui, kurio palikuone, skalve, menininkė išdidžiai jautėsi.
Grafikė dirbo estampo, ekslibriso, miniatiūrų, akvarelės ir knygų iliustravimo srityse. Kūryboje naudojo įvairias technikas – anglį, ofortą, akvatintą, linoraižinį, dažnai kūrė estampus mišria technika, liejo akvareles. Svarbiausios E.Labutytės kūrinių temos – senoji baltų praeitis, unikalaus lietuvių liaudies meno ištakos, Mažosios Lietuvos istorija, mitologija, dramatiškas krašto likimas, pajūrio gamta. Dailininkei jos buvo tiesiog neišsemiamos, vėrė tokius neliestus klodus, kad neišvengiamai klostėsi į ištisus ciklus („Runų raštas“, „Krikštai – baltų ženklai“, „Praeities fragmentai“, „Vakarų žemėj“ „Jūros ritmai“, „Palikimas“ ir kt.).
Vieno iš sėkmingiausio E.Labutytės kuruoto tarptautinio projekto „Krikštai mene” (2002) parodos katalogo pratarmėje dailininkė rašė: „Prieini prie samanoto, pilkai žalsvo paminklo ir pajunti tylia malda plūstančią protėvių dvasią. Daugelį kartų pieši pieši. Kažkur toli lieka triukšmingas daugiaspalvis pasaulis – tu esi vienas, vienas su savimi šioje žemėje… Ar ne tokiomis akimirkomis gimsta troškimas šiuos krikštus įamžinti, sureikšminti, pakylėti iki apibendrinimo kalbos? Ateinančios kartoms perduoti savo krikštų viziją, savo mąstymą – širdimi pajaustą, naujų laikų įprasmintą…”
Viltimi sušvito grafikos lakštuose
Baltų ir prūsų tema E.Labutytės estampuose atskleidžiama ženklais, simboliais, daiktiškais palikimo fragmentais (giesmyno puslapio skiautė, žemėlapio atplaiša, molio šukė, krikšto dalelė) ar kraštovaizdžio apybraižomis. Tarsi rūpestinga archeologė dailininkė valė užmaršties dulkes nuo simbolių, ženklų ir realių praeities likučių, su gilia dvasine pajauta juos skaitė ir, prikeldama gyvenimui, klojo į grafikos lakštus.
E.Labutytės grafika santūri, refleksuojanti, tamsi. Tamsi tiek, kiek tamsi yra pati žemė, savo gelmėse sauganti atminties sluoksnius. Jos grafikos tamsuma nėra nei tragiška, nei beviltiška – ji šiek tiek liūdna. Bet tik lengvas menininko rankos prisilietimas, ir motyvai pradeda švytėti: šviesa kyla iš jų vidaus, srūva kaip smiltys tarp pirštų, sklinda formų paviršiumi. Šviesos salelės tampa vilties, tikėjimo ženklais.
Visiškai nesvarbu, ar jūs taip pat gerai, kaip žinojo kūrinių autorė, žinote baltų, prūsų ženklus, simbolius, svarbius dvasinio ir materialinio paveldo objektus. Tie nuostabūs nušvitimai, subtiliai niuansuotos šviesos ir šešėlių dermės E.Labutytės grafikos darbuose atrodo patys savaime audžia drobulę atminties atgaivinimo apeigoms – užtenka tiesiog pasiduoti jų šnekai ir ritmui.
