Įsikibę tamsos, šakos meldžias į geliančią būtį.
Raško juodas natas nuo šaligatvio vėtros ranka.
Gelsvutėliuos žibinto delnuos snaigė supas lengvutė,
Ašarojančiam langui — užuojauta vis tik menka…
Kai diena sutrupėjus suodžiais gula į kamino glėbį,
Nokstant rožinio maldai senolės pūslėtuos delnuos.
Praeitim nejučia takas baltas vėl pėdas apglėbia,
Nusiskint mėginu vaisių saldų, pakąstą šalnos.
Užsiliko (netyčia) oi, ne… viskas žemėj — dėsninga.
Jeigu liko kabot rausvašonis nakčia ant šakos,
Taip jau buvo nulemta pajusti šerdim — šitaip
geliančiai sninga…
Ir sulaukti akimirkos, jogei kažkas jo ieškos.
Kad patekt praeitin, kur senolės skara siuvinėta
Pasverta ant kėdės — kvepia vasaros pieva marga…
Tenka grįžt nenorom vėl į geliantį speigą iš lėto,
Kai užkliudo pusnis pėdas, minančias taką staiga.
Įsikibę tamsos, šakos meldžias į geliančią būtį.
Renata Kuršytė
2012
sermuksnis
