Iškalbingos paraštės

Iškalbingos paraštės

XXI amžiaus „Vilniaus albumas“ – odė tradicijai ir praeičiai su ryškiais šiuolaikinio mąstymo bruožais

Gytis Skudžinskas

Šių metų pabaigoje Vakarų Lietuvą pasiekė itin įdomus ir kokybiškas grafikos meno projektas „Vilniaus albumas (sąsiuvinis Nr.1)“. Paroda jau apkeliavo Telšius, Šilutę, Juodkrantę, o iki 2008-ųjų sausio vidurio bus eksponuojama Palangos Antano Mončio namuose-muziejuje.

Supynė tradicijas ir postmoderną

Parodoje pristatomi dvidešimties žymių Lietuvos kultūros kūrėjų šilkografijos atspaudai. Skirtingus menininkus į vieną projektą sukvietė ir pasirūpino fiziniu parodos įgyvendinimu grafikas Kęstutis Grigaliūnas.

„Vilniaus albume“ galima išvysti A. Andriuškevičiaus, V. Antanavičiaus, R. Antinio, E.A. Cukermano, S. Gedos, L. Katino, A. Kunčiaus, A.J.Kuro, B.Kutavičiaus, A. Petrulio, R.Rakausko, P.Repšio, M.T. Rožanskaitės, A. Savicko,

L. Surgailio, A.Sutkaus, A.Šaltenio, R. P. Vaitiekūno, V. Vildžiūno ir M.P. Vilučio šilko darbus.

Toks meno kūrėjų ansamblis iškart gali garantuoti parodos sėkmę, tačiau ne tik tuo paroda yra intriguojanti ir aktuali. Čia į darnią visumą susipina tradicijos ir postmodernios idėjos.

“Vilniaus albumas“ siekia XIX amžių

Visų pirma aiški projekto kryptis – tęsti grafikos technikomis spausdintų rinkinių tradiciją. O ši tradicija Lietuvoje siekia dar XIX amžių – 1846 m. gydytojas Jonas Vilčinskis inicijavo ir finansavo serijomis leidžiamą litografijų ir vario raižinių rinkinį „Vilniaus albumas“.

Išėjo šešios skirtingos apimties ir formato serijos, apimančios per 350 grafikos kūrinių. Grafikos lakštuose vaizduoti reikšmingiausi krašto architektūros ir dailės paminklai, įžymūs Lietuvos visuomenės veikėjai.

J.Vilčinskis sugebėjo sutelkti šiam projektui geriausius ano meto dailininkus: Kanutą Rusecką, Karolį Ripinskį, Albertą Žemetą, Antaną Zaleckį ir kitus. „Vilniaus albumas“ buvo spausdinamas Paryžiuje, garsioje Lemersjė litografijoje.

Šiuolaikinės šilkografijos iššūkis

XXI amžiaus „Vilniaus albume“ pasitelkiama šiuolaikiškesnė grafikos technika – šilkografija. Kruopštumo ir kantrybės reikalaujantis vaizdų reprodukavimo būdas šiandien atrodo kaip iššūkis masiškai produkuojamai reklaminių skrajučių poligrafijai. Šilkografijos atspaudai ne tik nepasiekia poligrafijos tiražo, bet kartu ir išsaugo kūrinių autentiškumą.

Dar vienas aiškus atspirties taškas – pasirinktų autorių kolektyvas. Visi projekto dalyviai jau įrašyti į Lietuvos kultūros istoriją, jau tapę jos dalimi ir tradicija. Paro-da išskleidžia vyresniosios kartos kūrybos panoramą, tiksliau – pamatinius lietuviškosios kultūros bruožus.

Bendram vaizdui suformuoti pasitelkti ne tik dailininkai, bet ir fotografai, kompozitoriai, poetai, kritikai, dažnas anksčiau net nepraktikavęs grafikos technikos. Ir, kaip pastebi parodos dalyvis Sigitas Geda, „kaulas su mėsa yra daug vertingesnis nei apgraužtas. Platus meninis spektras formuoja kontekstą, atskleidžia vadinamąjį pjūvį, o ne tik tam tikrą siaurą sritį“.

Jam antrina Algimantas Kunčius: „Projekto reikšmė yra jo idėja surinkti amžininkų kūrinius į bendrą parodą, o kartu ir į vieną albumą. „Vilniaus albume“ užfiksuotas tam tikrų kūrėjų „buvimas“ vienu metu. Šioje parodoje akivaizdu, kaip kuratorius remiasi neepizodinėmis vertybėmis, kaip plačiai jis suvokia kultūrą, jaučia paveldą ir vietinio meno pajėgumus“.

Suteikia kūriniams naujas vertes

Tačiau paroda nėra tik odė tradicijai ir praeičiai – joje ryškūs ir šiuolaikinio mąstymo bruožai. Vis dar aktyviai svarstoma ir įvairių diskusijų sulaukianti autoriaus kategorija taip pat labai aktuali ir šioje parodoje.

Nors K. Grigaliūnas save įvardija kaip parodos kuratorių, bet didžioji dalis darbo atlikta būtent jo rankomis. K.Grigaliūnas, šilkografijos technika atspaudęs Antano Sutkaus fotografijas ar Broniaus Kutavičiaus partitūras, ne tik pakartoja jas, bet greičiau suteikia kūriniams naujas vertes ir kokybines slinktis. Tai ne tik perpasakojimas, bet kartu ir interpretacija. Nemanau, kad daugelis iš parodos autorių būtų patys sugalvoję savo darbus perspausdinti ir pateikti būtent tokia forma. Todėl drįsčiau teigti, kad čia reikėtų autorystę dalinti dviem kūrėjams.

Tam pritaria ir fotografas A.Kunčius: „Asmeniškai man smagu matyti savo fotografijas, atspaustas ant „gyvo“ popieriaus. Matau tikrą grafikos – šilkografijos – atspaudą. Būtina pabrėžti, kad kartu tai ir K.Grigaliūno kūriniai. Šios parodos sukūrimo principas toks pat, kaip ir muzikoje, – savaip improvizuojant pagroti jau kažkada sukurtą muzikinį kūrinį“.

Matyti glūdinti meistrystė

Dar vienas aspektas, akivaizdžiai nurodantis, kad paroda surengta būtent šiandien, tai paraštinės informacijos naudojimas. Šilkografijose nespausdinami žinomi menininkų kūriniai, nebereprodukuojamos puikiai pažįstamos Lietuvos kultūros ikonos, bet pateikiami menininkų eskizai, pastabos paraštėse ir fotografijos. Jei ne ši paroda, daugelis jų tikriausiai ir toliau ramiai dūlėtų stalčiuose, asmeniniuose archyvuose ar aptrintų bloknotų puslapiuose.

Šiandienės kultūros strategai jau seniai pastebėjo, kad paraštėse glūdinti informacija gali būti daug iškalbingesnė ir įdomesnė už oficialiąją kūrybą.

Pasak S.Gedos, „Vilniaus albumas“ atskleidžia skirtingus kūrėjus tokius, kokie jie yra – tai ir yra mūsų kultūra. Įvairių menininkų papaišymai, eskizai ir formuoja smulkiąją mūsų kasdienybės kultūrą, kuri giliai įsigėrusi į mūsų gyvenimą, istoriją, praeitį, architektūrą.

Skirtingų menininkų kūriniai, pristatomi „Vilniaus albume“, dar kartą patvirtina faktą, kad tikras meistras yra meistriškas visur – iš parodoje rodomų eskizų ar net juodraščių matyti tikra meistrystė. Nebūtina pamatyti didžiulį išbaigtą meno kūrinį, kad ją pajustum“.

by admin