Istorija
Agnė Rimkutė
Be galo mėgstu istorijas. Užrašytas žmonių veiduose raukšlėmis – aplink lūpas, akis ir vos vos įžiūrimomis – aplink smilkinius. Galbūt dar randais. Tokias, kurios pakeičia šypseną visam likusiam laikui. Todėl ir dirbu darbą, kuriame šių istorijų daugiausia. Laikau smuklę, pats joje ir patarnauju. Vakarais čia istorijų – ohoho! Jei būčiau sena ragana, galėčiau krauti jas į puodą, virti, maišyti, gaminti visokius eliksyrus ir duoti jaunutei padavėjai kruopščiai užrašyti etiketes. Galėčiau duoti dešinę ranką nukirsti – tie eliksyrai turėtų daug gydomosios galios. O gal net įgyvendintų tai, ko nepavyko įgyvendinti alchemikams. Kartais šluostydamas bokalus mąstau, kad jie ne su ta medžiaga dirbo.
 |
| Ričardo Šileikos nuotrauka |
Dar turėčiau paminėti, kad mano smuklė vadinasi „Pas senį“ ir stovi sename mieste, kurį aplenkė karas. Todėl dabar neaplenkia turistų minios. Tai tūkstantmetis miestas, kuris gimsta ir miršta kasmet, bent jau paskutinius keturiasdešimt metų tai tikrai – mano akys – liudininkės. Bet manau, kad taip buvo visada. Miestai, kurie stovi ant aukštų kalvų, iš kurių toli matyti ir ant kurių kuorų atsistojęs jautiesi tarsi pasaulio valdovas, visuomet gyvena tokiu ritmu. Nežinau kodėl.
Štai kiekvieną pavasarį pro senus miesto vartus vienas po kito ima rinktis visokio plauko neramieji – gatvės dailininkai, muzikantai, keliaujantys prekeiviai. Jie tempia gatvėmis savo visokiausių niekų – molinių plunksnomis apkaišytų švilpynių, cukrinių saldainių, porcelianinių lėlių šilko apdarais, butelių, kvepiančių pievų medumi ir vyšniomis, ir kitko – prikimštus maišus, krepšius ant ratukų ir beldžia į kiekvienas dar žiemos miege paskendusias miesto duris, -„Ar turite nakvynės mėnesiui ar trims? Ar rastumėte mums laisvą kambarį?“ Ir miestas paklūsta tam žadinimui – jie apsigyvena senuose namuose, palėpėse ir mansardose, dulka apipeliję čiužiniai, atsiveria langinės ir skrenda lauk voratinklių tumulai. Gyvenimas prasideda. O po poros savaičių pasirodo svečiai iš didžiųjų miestų, atkeliavę čia kaip į muziejų, susimokėję pinigais iš kontorų ir biurų, atsivežę plastikinių banko kortelių – kuriomis čia beveik niekur negalima atsiskaityti. Toks jau slaptas mūsų susitarimas.
O atėjus rudeniui… Visi išvyksta. Ir labai retai kas sugrįžta kitą pavasarį. O pasilikusiųjų taip mažai, jog juos būtinai reikia paminėti.
Taigi. Vieną kartą vienas keleivis pasiliko šitame mieste.
Kovo 21
Stovėjau užsikėlęs koją ant neaukšto suoliuko, šluosčiau bokalus ir blizginau taures. Ankstyvo ryto šviesa sunkėsi pro dulkinus langus. Tyčia jų nevalydavau. „Kaip ir kiekvieną pavasarį“, – pagalvojau žiūrėdamas į gatve traukiančius pirmuosius prekiautojus. Lėtai ir nedrąsiai kaip pirmosios pavasarinės musės eina jie akmeniniu grindiniu ir nedrąsiai kaišioja vidun galvas, teiraudamiesi nakvynės. Nuolat varstosi ir mano durys. Aš niekada nieko nepriimu apsistoti savo smuklėje. Visiems sakau, kad neturiu vietos, nors tai – melas. Yra antrame aukšte pora kambarėlių, visai tinkamų gyventi. Bet nemėgstu trintis šonais savuose namuose su svetimaisiais. Greitai įsipyksta. Kas kita, kai jie vakarais ateina išgerti ir atsineša istorijų. Tokie mainai vasaromis vyksta „Pas senį“. Alus – istorija, istorija – alus. Todėl kai į vidų įėjo jaunas vyras, atrodantis lyg iš padūmavusio romantinio paveikslo, aš tuoj pat ėmiau plačiai šypsodamasis purtyti galvą – ne, nakvynės neturiu. O jis kvatoja, sako, man ir nereikia, aš jau apsistojau priešingoje gatvės pusėje. Bet reikėtų alaus. Pildamas galvojau, kad jaunieji retai žino vertų dėmesio istorijų. Tačiau bent jau šis aiškiai turėjo be galo daug pasakyti.
Jis tiesiog džiūgavo – koks puikus jūsų miestas, aš čia pirmą kartą, grosiu fleita, kartais – gitara, taip užsidirbsiu. Pasitrankęs šen bei ten, bet tokį miestą matau pirmą kartą. Sako, įsimylėjau. Kiekvieną tamsaus medžio balkį, ištrupėjusių raudonų plytų sieną ir lakuotą, ornamentais išraižytą palangę. Sako, galėčiau valandų valandas vaikščioti po jį ir grožėtis, mėgautis, alsuoti juo, jo mįsle. Dievui dėkingas, kad atvedė jį čia. Noriu susipažinti su miesto žmonėmis. Žodžiu, sproginėjo visas entuziazmu, o alų išgėrė tik jau visiškai nusėdus putai. Pastatė bokalą ant stalo ir paklausė, ar galės kartais priešais mano smuklę pagroti. Tegu, muzika pritraukia žmones. O prieš išeidamas dar pasakė, kad liks čia visam laikui. Durys užsidarė.
Užsikėliau ant suoliuko kitą koją.
Kaip ir kiekvieną pavasarį, pagalvojau.
Birželio 21
Tikras pasiutimas. Vasaros saulėgrįža. Gatvės pilnos persirengusių saulių ir mėnulių, šiąnakt – kiekvienas gali viską, kiekvienas yra burtininkas ir visažinis, ore sklaidos dūmai – kažkur deginamos pievų žolės. Praeiviai laistosi vandeniu, skveruose kūrenasi ugnis. Smuklė pilna žmonių. Istorijos, istorijos… Jų daug šią naktį. Šios nakties istorijos – ne gyvenimo istorijos. Gyvenimų. Besijuokiantys, linksmi veidai keičiasi, įeina ir išeina, pilna kvatojimo. Tik vienas vyras iš smuklės nesitraukia, jo vėjų nugairintas veidas sako, kad jis – šiaurietis. Pasakoja istorijas, o kas nori – prisėda ir klauso. Prie smuklės durų sėdi jaunasis vyras iš migla aptraukto romantikų paveikslo, groja fleita, kartais linksmą šimį, kartais ką nors savo. Sako, šis miestas įkvepia jį, niekur dar nesijautė toks gyvas ir turtingas. Viena ausim girdžiu šiaurės vyro pasakojimą…
…O tuo metu, pačiame šokio įkarštyje atėjo moteriškė. Jūs žinote, kaip ji atrodo. Tamsiu rūbu, apkibusi samanom ir kerpėm. Tyliai ir nepastebėta šokančių vestuvininkų ji prislinko prie jaunosios vyno taurės ir, ištraukusi iš užančio mažą buteliuką, įlašino skaidraus kaip ašara skysčio lašą. Jis įsiliejo į vyną. O moteriškė nepastebėta praslinko pro besiplaikstančius margaspalvius sijonus, kvatojančius, išraudusius veidus ir greitos muzikos garsus laukan, sau vienai žinomais keliais. Ir kai po šokio jaunoji norėjo atsigaivinti vynu – užmigo. Jos vyras tylėdamas paguldė savo jauną žmoną kedro lovon, išklausinėjo visus svečius ir paaiškėjo, kad bešokant kažkas lyg matė, lyg ir ne, seną, mažą, tamsiai apsirengusią moterytę. Tokią lyg pažįstamą, lyg ne. Jaunasis suprato, kad privalo ją surasti, jei nori savo mylimąją susigrąžinti…
Žiūrėjau į jaunąjį vyrą, linksmai grojantį savo fleita.
Po šios nakties dienos ima trumpėti.
Rugsėjo 23
Fleitininkas groja prie mano smuklės durų.
Miestas jau miręs. Kaip ir kiekvienais metais, pirmiausia jo gatvėmis perbėga maža, tamsiais drabužiais apsirengusi moterytė. Neįtikėtinai greitai, kaip jos amžiui. Pakeliui ji numeta kažkokią maršką ant miesto, išsineša gyvybę iš žolės tarp grindinio akmenų, nubraukia tylų alsavimą sklidusį, rodos, iš kiekvieno skersgatvio ir namo. Sugriebia į saują ir kvatodama neria lauk.
Pirmiausiai tai pajunta turistai. Jie susikrauna lagaminus ir grįžta į savo biurus dideliuose miestuose, kur galima atsiskaityti banko kortelėmis. Paskui juos išsinešdina neramieji. Ne vieną kartą stebėjau išeinančius pro senuosius miesto vartus. Jų veiduose – vien nusistebėjimas, kaip taip gali būti, jog vasara baigėsi ir miestas taip neatpažįstamai pasikeitė, nurimo ir nutilo. Tarsi nustojo alsuoti. Šis pasikeitimas daugeliui toks keistas ir slegiantis, jog jie niekuomet į šį miestą nebesugrįžta. Aš nežinau, kaip jiems sekasi kituose miestuose.
O fleitininkas niekur neina. Sėdi prie durų ir kuo linksmiausiai groja mirusioje gatvėje, bandydamas perdrėksti stojusią tylą, tačiau tik jaučia, kaip pats yra jos tildomas ir dusinamas, kaip fleitos garsai išnyksta tarsi kokioje baltų pūkų prikimštoje pagalvėje.
Bet jis vis groja groja groja kuo linksmiausias melodijas.
Žiūriu pro dulkėtą langą į jį. Galiausiai iškišu galvą lauk.
– Ką po velnių stengiesi apgauti?
Jaunasis vyras sėdi priešais mane ir sukioja alaus bokalą. Žinau tą judesį. Sukioja gėrimą į vieną pusę, į kitą, staiga atsistoja ir išeina nepratarę nė pusės žodžio. Laukiu, kol ir jis padarys ką nors panašaus. Atsistos, susikraus ką atsivežęs ir išeis pro senuosius miesto vartus ten, kur šviečia saulė, kur grindinys alsuoja ir žmonės šypsosi. Bet jis neina. Gal pavasarį duotas pažadas jį laiko.
– Nereikia nakvynės? – paklausiu.
Gruodžio 21
Jis išsikraustė iš priešingos gatvės pusės į mano smuklę. Gyvena pas mane. Visą laiką tylus ir susimąstęs, mažai kalba ir niekad apie tai, ką galvoja ar jaučia. Bet klauso manęs atidžiai. O aš, velnio vaikas, pasakoju jam apie juodąjį alų, atkeliavusį čia iš slaviškų kraštų, pasakoju apie ispanišką vyną, Riochos, Ribera del Duero, La Manča, atkeliavusius iš saulės ir tamsių akių kraštų. Apie Sicilijos vynuogynus, įkurtus dar senovėje, antikiniais laikais. Apie tai, kad jaunuolis, prašantis tėvo leisti už jo savo dukrą, žodžiais atsakymo negaudavo. Vynas reikšdavo teigiamą atsakymą. Svarstau, kaip jo fleita skambėtų ten, kur aplinkui jūra ir dangus? Jis klauso. O aš galvoju: kada gi tu apsigręši? Taigi tau sunku. Tau labai labai sunku. Kiek tu pajėgsi kankintis abejonėse? Ko tu lauki? Negi tikiesi rasti mažąją moterytę?
Tikriausiai jis galvoja tą patį. Bet kažkodėl vis delsia. Gal iš paprasčiausio neryžtingumo.
Kalėdas sutikome drauge. Dvie-se. Kai pyliau jam kalėdinio vyno taurę, pakėliau akis ir pamačiau: jaunojo vyro skruostais keliavo ašaros. Jis tiesiog žiūrėjo priešais save ir verkė. Be jokio skausmo. Skaidrios, palengvėjimo ašaros.
Paskui jis nieko nepasakęs atsistojo. Išėjo į miestą. Pasivaikščioti mirusio miesto gatvėmis.
Aš nežinau, ką jis darys toliau, ar liks čia ir ateinančią žiemą.
Bet vieno pavasario jis jau sulaukė.
