Įtariamasis

Įtariamasis

Algis Kuklys

Jam atrodė, jog tokio vakaro niekada nematė, nes viskas aplinkui dvelkė pavargusios vasaros ramybe, nes vasara – tai moteris, gyvenanti kaime tarp laukų, miškų ir upių, jos šiltos rankos glosto karvių nugaras ir šlaitinius stogus, o kai kada- ir medžių viršūnes, bet žmonėms regisi, jog ten supasi išdykęs vėjas, kartais sukeldamas balsgano vieškelio dulkes. Ir ką reiškė tos nepažįstamos mergaitės žvilgsnis, kuri už metų kitų subręs lyg jaunutė vyšnia tėvų sode, ir kodėl ji nustebo išvydusi miestietį, kuris žingsniavo išsiviepęs basomis kojomis, lyg būtų neblaivas? Bet jis iš tiesų svaigo nuo gaivių kvapų, nuo mirgančių atspalvių ir subtilių garsų, kurių niekur neišgirsi, o tik šičia, senelio gimtinėje, kur prisiliesi prie jo daiktų ir senos namo palangės, prie pakrypusios obels. Tai kodėl šis vakaras toks ypatingas ir neapsakomas, svarstė jaunuolis, kol surado pažįstamą sodybą, kurioje gyveno nusenusi teta – neprigirdinti ir žliba, bet nuolat besišypsanti, lyg pozuotų prieš fotokamerą, o kai išvydo giminaitį, parodė visus kreivus dantukus ir, džiugiai dūsaudama, tuoj sodino prie stalo vakarienės ragauti. Rūgpienis ir bulvių košė su lašinukais, kuriuos vadino „spirgais“, jam labai patiko, paskui ant stalo padėjo saldainių dėžę, nes teta mėgo šokoladą, gardžiavosi saldainiais su arbata, kurios ji siūlė ragauti. „Tikra arbata, iš mano surinktų žolelių“, – tikino vaikaitį, todėl ir jis gėrė arbatą, žvilgsniu lėtai apmetė sienas ir baldus. Čia niekas nepasikeitė, pagalvojo ir tuoj pasiteiravo, kokia jos sveikata. Teta lengvai mostelėjo ranka, suprask tą gestą kaip nori, nes turbūt nenorėjo skųstis savo ligomis, kurias kiekvienas gauna dovanai. „Tai kas tu būsi, vaikeli, daktaras ar koks viršininkas?“ – nuoširdžiai domėjosi primerkusi akis. Kadangi teta neišmanė, kas yra „vadybininkas“, garsiai ištarė, kad būsiąs viršininkas. Ji supratingai palingavo galvą daugiau nieko nesiteiraudama, tarsi vaikaičio žodis būtų iš karto atsakęs į visus klausimus.

Išsitiesęs kvepiančioje lovoje prie atviro lango, prisiminė tėvo pasakojimą apie studentišką jaunystę, kai tekdavo važiuoti į kolūkio talkas. Jam tai atrodė visiškai nesuvokiama, nors, anot tėvo, studentus gerai maitino, o vakare, po darbo, jie krisdavo ant šieno lyg pašauti… Jo ausis pasiekė šuns amsėjimas, tolimas karvės baubimas ir tetulės seniokiškas kosėjimas. Šie garsai regėjosi neįprasti, nes didmiestis iki vidurnakčio ūždavo tarsi gigantiška gamykla. Teta šitą baugų ūžesį turbūt pavadintų „pragaru“. Tačiau ir jis, sugrįžęs į namus, ne iš karto priprasdavo prie tokio įkyraus triukšmo, kuris jautresnį išvestų iš pusiausvyros.

Jaunuolio ausis pasiekė kažkokio paukščio čirškėjimas, obelų šakas truputį pajudino vėjas, kuris atnešė džiūstančio šieno kvapą, ir jam buvo taip gera, kad nenorėjo greitai užmigti, juolab kad rytą nereikės anksti keltis, o paskui skubėti į darbą. Nereikės bijoti, jog pavėluosi ir kad visą dieną būsi įsitempęs kaip styga. Jam atrodė, jog tapo lengvas lyg rūkas, ir šitas rūkas pagaliau užmerkė akis.

Staiga pajuto, kad kažkas purto petį, paskui išgirdo įsakmų vyro balsą, raginantį keltis, o pravėręs akis, išvydo prie lovos kresną policininką. „Kelkis, vyruti“, – paragino ir kitas policininkas, stovintis prie durų. „Ką mano anūkėlis padarė?“ – virpančiu balseliu klausinėjo teta. „Išsiaiškinsime. Rajone jūsų anūkėlis kalbės su prokuroru“, – atsainiai bambėjo vienas iš jų. O gal aš sapnuoju, dingtelėjo mintis nustebusio jaunuolio galvoje, bet greitai įsitikino, jog visa tai buvo baisi tikrovė, nes ant jo rankų policininkas uždėjo antrankius ir nusivedė į mašiną. „Aš būtinai sugrįšiu, teta!“ – šaukė atsisveikindamas išsigandusiai senutei, kuri visa virpėjo, tarsi būtų ne vasara, o speiguota žiema.

Baisus, nesuvokiamas jausmas, kai tau žemė slysta iš po kojų, kai tamsi properša atsiveria staiga, nes šioje šalyje esi nesaugus, niūriai svarstė, kol važiavo automobiliu, o mašina, atrodo, judėjo pernelyg ilgai, kol galop suprato, kad įvyko lemtinga klaida, bet ją padarė kažkas kitas. Tik vėliau iš pagyvenusio prokuroro lūpų išgirs, jog tą patį vakarą, kai atsipalaidavęs žingsniavo pas tetą ir sutiko mergaitę, vėlai vakare ją surado pasmaugtą ir išrengtą už kelių šimtų metrų nuo tetos sodybos. Kažkas iš vietinių tąsyk pastebėjo ir jaunuolį, ir tą mergaitę, vadinasi, nusikaltėlis atvyko iš miesto ieškodamas žiaurių pramogų. Jis atkakliai neigė savo kaltę, tačiau prokuroras kreivai šypsojosi kartodamas, kad patikrins jaunuolio asmenybę, ar anksčiau neteistas, ar nebaustas. Jeigu iš karto prisipažinsi, gausi mažiau, o jeigu spardysies… Šitie žodžiai skambėjo kaip grasinimas, o su prokuroru nekovosi. Tikėjosi, jog teta praneš apie suėmimą jo tėvams, o jie pakels triukšmą. Deja, šioje valstybėje teisiami ir nekalti.

Slinko neramios dienos: kol kas jo nemušė ir nevertė prisipažinti, nes galbūt vylėsi, kad užteks grasinimų, nes ir voras iš pradžių neskuba nugalabyti musės, jam turbūt patinka jos gailus cypimas.

Kai užmigo jo kameros bendras, akyse sumirgėjo šviesūs ir tylūs vasaros vakarai tetos sodyboje. Dabar jie atrodė tokie nerealūs, lyg buvę sapnai, kurių niekada neužmirši. Tetą aplankydavo žilas ir nekalbus vyras, kuris, išgėręs arbatą, įsmeigdavo žvilgsnį į grindis ir iš karto visas sustingdavo, atrodė, net nealsuodavo. Ji sakė, kad šitą sodietį prieš penketą metų taip sumušė policininkai, kad jis greitai pražilo netekęs kalbos. Teta žinojo vyro vardą ir pavardę, ir pas ką yra prisiglaudęs. Nei nukentėjusiojo artimieji, nei neįgalus vyras neieškojo teisybės, todėl nesikreipė į teisėjus, nes policija niekada neklysta, visuomet kalti esą kiti.

Tyliai pasėdėjęs ir nuolankiai linktelėjęs galva, vyriškis iškiūtindavo iš sodybos. Teta giliai atsidusdavo, persižegnodavo ir taip pat išslinkdavo pro duris, tarsi norėtų jį pasivyti. Bet ji nesivijo, o paėmusi laistytuvą kieme palaistydavo gėles, kurias itin mėgo, puoselėjo. Pavargusi atsisėsdavo ant kėdutės ir žvelgdavo, kaip skraido kregždės, ar tik jos nepranašauja orų permainos. Juk dabar gamta pamišo, todėl sulauksi ne vien perkūnijos, bet ir stipraus škvalo. Tokių netikėtų prajovų josios jaunystėje nebūta, nes žmogeliai gyveno ramiau. Kartais ją aplankydavo Barbora Venckienė, buvusi mokytoja, kuri aiškindavo gamtos reiškinius, o ilgiausiai jos porindavo apie vaistažoles. Jis ne kažin ką suprato, bet vis vien būdavo įdomu klausytis, nes mieste šito neišgirsi, ten žmonės bendrauja internetine kalba. Vietinė tarmė, žodžių junginiai ir patarlės sukurdavo įspūdį, kad jaunuolis nejučiomis pateko į XIX a. kaimą. Tačiau tokiame kaime sodiečiai jautėsi kur kas saugiau nei dabar.

Visam laikui palikęs daboklę, pajuto stiprų palengvėjimą, todėl viskas aplinkui viliojo akis, maloniai glostė klausą. Jį apkabino motina, paskui – tėvas. Tą akimirką nereikėjo žodžių, viskas atrodė labai paprasta. Vėliau iš jų išgirs, kad laiku suspėjo išsigelbėti, nes prokuroras jam būtų sukurpęs bylą, o tuomet…

Senovėje vilkduobes spęsdavo žvėrims, o dabar jos spendžiamos žmonėms, ir visa tai daroma neva remiantis Baudžiamuoju kodeksu ir įstatymais, susimąstė jis, kai veidrodyje pastebėjo keletą žilų plaukų smilkiniuose. Tuosyk neskubėdamas nusiskuto barzdą, nusiprausė ir atsisėdo prie virtuvės stalo. Kitą dieną privalėjo pasirodyti savo darbe, bet jau dabar įsivaizdavo, kaip jį sutiks kolegos, nes jiems bus tik įtariamasis, kuriam pavyko išsisukti nuo bausmės. Gal ateityje teks pakeisti darbą, o kol kas jį lydės mįslingi žvilgsniai ir nepasitikėjimas.

Ir jis neapsiriko: nė vienas ir nė viena nesišypsojo išvydę nebuvėlį, o skyriaus vedėjas, ilgai į jį spoksojęs, pagaliau pasiteiravo, kaip jaučiasi, ar galės dirbti. Tarsi būtų koks neįgalus, su kuriuo bus nepatogumų. Tačiau didžiausias nepatogumas jis tapo sau pačiam, nes bjauri savijauta atslėgdavo tuomet, kai sugrįždavo pavargęs į namus. Ėmė svarstyti, ar nereikėtų apsilankyti pas psichologą, bet šį vizitą nukėlė vėlesniam laikui.

Kartą, kai nespėjo laiku užbaigti darbo, vedėjas, girdi, esąs gabus ne tokiems „darbeliams“, o čia netikėtai paslydo… Jis paraudo, bet nieko neatsakė, nes žaibiškai suprato užuominą. Teks palikti šią vietą, nes daugiau neįmanoma taip gyventi. Tėvams apie tai nieko neporino, nors jie klausinėjo, ką jis veikė. Pavalgęs nuslinko į savo kambarį ilsėtis, tačiau dar ilgai neįstengė užmigti, todėl rytą pabudo apsnūdęs. Tą pačią dieną susikivirčijo su vedėju ir jam išklojo viską, kas buvo susikaupę širdyje.

Šaltą žiemą, kai speigas siautėjo miesto gatvėmis, vakarop vienoje sankryžoje troleibusas mirtinai sužalojo jaunuolį. Praeiviai policininkui liudijo, kad troleibusas užlėkė ant jo, tačiau vairuotojas dievagojosi, jog nelaimingasis netikėtai puolė po ratais, tarsi būtų aklas.

by admin