J.Vosylius: visąlaik jutau, lyg kas vestų
Prieš Kalėdas klaipėdietis tapytojas monumentalistas Juozas Vosylius baigė lig šiol didžiausią savo gyvenimo kūrinį – 13 m aukščio ir 6 m pločio altorinę freską Šventosios Švenčiausios Mergelės Marijos Jūrų Žvaigždės bažnyčioje.
Rita Bočiulytė
r.bociulyte@kl.lt
Nėrė į tą bedugnę
Prieš septynerius metus Šventojoje pastatytos bažnyčios, kurią projektavo Nacionalinės premijos laureatas architektas Ričardas Krištopavičius, statinio forma primena žuvėdrą, kuri dairosi į dangų užvertusi galvą. Bažnyčios viduje šviesu ir erdvu, visur dominuoja trikampės formos.
Prie jų dera dar 2008-aisiais J.Vosyliaus sukurtos Kryžiaus kelio stotys – 14 religinių paveikslų, vaizduojančių Kristaus kančių kelią į Golgotą. Trikampes stacijas įrėmina dar du rombo formos kūriniai, pradedantys ciklą Kristaus kančia Alyvų kalne ir užbaigiantys jį Prisikėlimu.
Dailininko žodžiais, viskas įvyko ne pagal planą. Bet svarbiausia, kad įvyko, ir dar su kaupu. Kai pirmąsyk apsilankęs naujoje Šventosios bažnyčioje jis atkreipė dėmesį į tuščias jos sienas, pirma mintis buvo nutapyti čia freską. Tuomet išeidamas po mišių prie aukų dėžutės paliko savo vizitinę kortelę. Netrukus sulaukė bažnyčios klebono Vidmanto Griciaus skambučio ir pasidalijo su juo savo idėja. Kunigo paskatintas padarė eskizus. „Jam patiko. Bet mes bijojom vyskupo – žinojom jo nuostatą, kad bažnyčiai meno nereikia, užtenka kryžiaus. Tačiau ir jam patiko – mačiau, kaip nušvito akys, kai parodėm projektą“, – prisiminė J.Vosylius.
Anot jo, pirmasis freskos sumanymas buvęs tikras „univermagas“ – visko daugybė – bangų, laivų, žvaigždėtų skliautų… „Žiūriu, kad visa tai kažkaip nelimpa, per marga ir per gausu, – pasakojo dailininkas. – Taip dirbtuvėje besėdint ir besukant galvą, ką ir kaip čia geriau padarius, prieš akis atsivėrė stacijų sprendimas. Taigi teko pradėti nuo jų.“
Tapytojas prisimena ir kaip bažnyčioje atsirado originalus altorius – kapitalus, granitinis, valties / laivo formos – klaipėdiečio skulptoriaus Arūno Sakalausko kūrinys. Klebonas V.Gricius, švęsdamas savo 40-ąjį gimtadienį, prašė nenešti jam jokių dovanų, vietoj to paaukoti kas kiek gali naujam altoriui. „Šis klebonas supranta ir mėgsta meną, suvokia jo reikšmę žmonėms. Ir bažnyčią jis veda maksimaliu keliu, taip, kaip ir reikia, – neria į tą bedugnę, eina, daro, ir yra rezultatas“, – džiaugėsi J.Vosylius.
Liko kelionės atributai
Nutapęs stacijas jis vėl grįžo prie freskos eskizų. Sako dirbęs atmetimo principu, po truputį išgryninęs idėją ir taikęs prie stacijų, visos bažnyčios interjero, vardo ir dvasios. Vien projektą darė kone trejus metus.
„Sunkiai jis ėjosi, – atsiduso tapytojas. – Bet galiausiai viskas išsikristalizavo ir liko pagrindiniai dalykai – kelionės atributai. Kelionės laike, erdvėje, per jūras. Kadangi tai jūrų žvaigždė, norėjau panaudoti laivo motyvą. Jo idėja išsivystė į popierinio laivelio simbolį – gyvenimo trapumo metaforą. Marija čia yra mūsų kelionės dalyvė ir globėja. Jos didelis laivas – irgi popierinis. Ji apsupta mažų popierinių laivelių ir tarsi juda erdvėje ir laike. Jos rankų judesys – globojantis, erdvė tarp delnų primena širdies formą. Didelėje žvaigždėje greta figūros galima įžiūrėti Marijos monogramą. Bet ji nėra dominuojanti, tarsi paslėpta, nekrenta išsyk į akis. Taip ir norėjau. Įsižiūrėkite – dar yra du menami kryžiai – kaip spinduliai. Viršutinis „duoda šviesą“ žvaigždei, o per apatinį tarsi plaukia Marijos laivas. Kai saulė švysteli pro bažnyčios langus, tie spinduliai atgyja. Tuo baigiasi visa logika – ir plastinė, ir idėjinė, ir spalvinė.“
Pasak J.Vosyliaus, visuomet projektas yra tik vizijos ant popieriaus, o darbo metu daug kas keitėsi: „Pats sau netikėtai freskoje atvėriau dar vieną dimensiją – dangaus su žvaigždėmis. Ją pratęsiau kryžiumi centre, apačioje. Žinote, rytais, kai užlipdavau ant stelažo, jau žinodavau, ką ir kaip darysiu. Visąlaik jutau, lyg kas vestų…“
Jis tapė akrilu ant sauso tinko. Dailininkas tikino, kad tokia technika yra patvari, pati tinkamiausia žiemą nešildomoms patalpoms. Spalvas rinkosi atsargiai. Norėjo jų nedaug, beveik monochrominių, subtiliai tonuotų. Dėl interjero stilistikos. „Panašiai ir išėjo. Geltona, oranžinė, samanų žalumo, rusva – nuo šviesiausio iki vidutinio tamsumo tonų. Tik žvaigždė intensyvesnė. Vėlgi norėjau, kad derėtų prie stacijų bažnyčios šonuose. Tokiais atvejais įprastos žydros spalvos nesinorėjo ir neprireikė. Puikiai apsiėjau ir be jos“, – šypsojosi tapytojas.
Nuo Velykų iki Kalėdų
Baigiamasis – tapybinis etapas ant sienos užtruko nuo šiemečių Velykų beveik iki Kalėdų. Dailininkas juokėsi, kad kone aštuonis mėnesius didžiąją savo laiko dalį praleido ant pastolių, kol ištapė 78 kvadratinius metrus. Savo kūrinį jis pavadino „Marija – jūrų žvaigždė (Kelionė)“.
Šventosios bažnyčios klebonas V.Gricius minėjo, kad freska bus pašventinta vasarą, per aštuntąsias Šventosios Švenčiausios Mergelės Marijos Jūrų Žvaigždės bažnyčios pašventinimo metines. Anot jo, lėšų freskai pavyko sukaupti iš parapijiečių ir į Šventąją atvykstančių poilsiautojų aukų. Dosniai aukojo ne tik lietuviai, bet ir užsieniečiai.
„Ji atsirado gerų žmonių supratimo ir pagalbos dėka, – tvirtino V.Gricius. – Menas šiai vietai suteikia daugiau sakralumo. Tai dar vienas žingsnis tobulybės link. Džiaugiuosi, kad bažnyčia gražėja, sakralėja. Šis kūrinys – didelis indėlis į sakralinio meno lobyną.“
„Mano profesija yra tapyti freskas. Šiais laikais retai tenka tokia atgaiva širdžiai ir dar bažnyčioje – man tai didelė laimė“, – teigė J.Vosylius.
Tai jau ketvirtoji ir pati didžiausia jo freska maldos namuose. Yra jų sukūręs Pagėgių, Sovetsko ir Klaipėdos bažnyčiose. Per 37 kūrybos metus J.Vosylius nutapė per dvi dešimtis freskų viešuosiuose interjeruose.
