Janina Lapinskaitė: „Man lemta gyventi čia“

– „Dievų miško“ filmavimo aikštelėje dirbote kartu su vyru Algimantu Puipa. Ir tai – ne pirmas kartas. Ar neatklysta darbas ir į namus?

– Mes jau šventėme sidabrines vestuves, jau ir vaikai užaugo, vienas jų nutūpė Klaipėdoje. Tai nori nenori, ar dirbi kartu, ar nedirbi, bet kokiu atveju kalbos yra panašios. Galvojome, kad nė vienas sūnus nepasuks šituo keliu, nes abu buvo persisotinę kino lyg saldainių fabrike. Tačiau vyresnėlis studijuoja kino vadybą. O kai jau ir vaikai įklimpsta, supranti, kad tos temos iš tikrųjų yra labai dažnos pas mus namuose.

– Ar žiūrite tą produkciją, kurią mums pateikia Lietuvos televizijos?

– Pati daug metų dirbau televizijoje. Gal todėl labai pagarbiai žiūriu į žurnalistų profesiją ir žinau, ką reiškia, kai reikia rasti pašnekovą ir kalbinti. Aš visada pagarbiai žiūriu į tai, ką kuria žmonės. O televizija yra kaip laikraštis, ne žurnalas ir ne knyga. Pastaruoju metu įjungiu kelis kanalus – „Discovery“, „History“, na, ir dar „Animal Planet“. Tai rodo, kad kažkas nebelabai gerai… O filmai – žiūrint kokie. Juk ir knygas ne visą laiką tik sudėtingas skaitome. Norisi kartais kažko lengvesnio. Taip ir televizijos produkcija. Nereiškia, kad tik elitui turi būti skirti filmai. Jokiu būdu. Suprantama, norisi, kad jie būtų profesionalūs. Ne iš kažkokio „mandrumo“ skeptiškai žiūriu į serialus. Atsargiai žiūriu ir į kino teatrus. Vilniuje patogu, kad vyksta kino festivaliai, kuriuose būna tikrai daug gerų filmų. Ir pasisotini ta produkcija.

– Jūsų filmas „Venecijaus gyvenimas ir Cezario mirtis“ buvo apdovanotas už darbą su neprofesionaliais aktoriais. Gal galėtumėte palyginti darbą su profesionalais ir paprastais žmonėmis?

– Žinote, „Venecijaus gyvenimas ir Cezario mirtis“ – dokumentinis filmas. Bet visiems irgi ne paslaptis, kad mano dokumentika neturi visų dokumentinio filmo savybių. Iš pradžių mane barė, kad taip negalima, po to įžvelgė, kad tai įdomu. Negali pasakyti, kad Venecijus – aktorius, tiesiog tai yra herojus, kuris turi labai daug aktorinio talento.

Ir dabar, statydami „Dievų mišką“, turėjome didelę „masuotę“ (masinių scenų aktoriai – aut. past.). Pastebėjome, kad yra labai daug žmonių, turinčių aktorinių talentų. Buvo labai graudu atsisveikinti su Klaipėdos žmonėmis. Vilniuje yra žmonių, kurie dažnai pakviečiami į masines scenas. Jie jau pripratę prie filmavimo. Važiuodami čia nerimavome, kad klaipėdiečiai dar neįpratę, nežino, kas yra filmavimas. Ir iš tiesų pirmosiomis dienomis buvo sunkoka, nes jiems norėjosi žvilgčioti į kamerą. O filmavimui įsibėgėjus jie jau elgėsi kaip profesionalai, daugelis dirbo kaip tikri aktoriai. Kai kuriuos įsidėmėjome ir jiems skyrėme net epizodinius vaidmenis.

Venecijus buvo tas, kuris turėjo aktorinį talentą, ir jis šiek tiek mėgavosi kamera. Jis nebijojo jos, jis prieš ją demonstravo savo sugebėjimus.

Filmo kūrimas dažniausiai prasideda nuo nusistatymo, ar žmonės gali žiūrėti į kameras – nes vis tiek nefilmuoji pasislėpęs po stalu. Svarbu, ar žmogus gali nugalėti tokio bjauraus padaro, kaip kamera, baimę. Yra žmonių, kurie taip ir neišmoksta jos nebijoti.

– O Jūs pati ar nebijote kamerų?

– Būtų geriau, kad jų gyvenime nereikėtų. Kai pasižiūriu į savo vaikiškas nuotraukas – aš visada veržiuosi bėgti nuo fotoaparato. Mane visada laiko, o aš kenčiu arba jau bėgu. Aš negalėčiau pasakyti, kad kameros labai malonios. Mano vyresnėlis sūnus, kai jam buvo ketveri, filmavosi juostoje „Moteris ir keturi jos vyrai“, tai po to jis gavo „alergiją“ ir fotografavimuisi, ir filmavimuisi. Tad kamera – bjaurus daiktas.

Pastebėjau, kad atsikėlusi moteris prieina prie veidrodžio ir akimirką tampa ne ta, kas iš tiesų yra. Pasižiūri į veidrodį ir pasipurto, nes nori atrodyti tokia, kokia iš tiesų yra.

– Ar nebūna taip, kad kasdienes situacijas – praeivius ar gatvę imate fiksuoti lyg su filmavimo kamera?

– Taip. Ir, žinote, toji režisieriaus profesija nori nenori nusėda į kraują. Ir kartais pajunti, kad netgi tokiose subtiliose gyvenimiškose aplinkybėse, galbūt net skausmo situacijose pagauni save, kad net tada pradedi dirbti režisieriumi. Aš netgi save bariau, kai per tėvuko laidotuves sėdėjau ir staiga išgirdau, kaip žmonės konstruoja tylą – visi šnabžda, keistai bendrauja, atsiranda savotiškos kaukės… Ir aš staiga pajutau, kad manyje prabudo režisierius.

Labai bjauriai pradedu fiksuoti situacijas, kai žmonės daug valgo. Pavyzdžiui, valgykloje ar kavinėje. Man atrodo, kad valgydami žmonės tampa bejėgiai.

– Gal buvote sulaukusi pasiūlymų padirbėti užsienyje?

– Taip… Ir Rusijoje, ir Vokietijoje. Bet aš žinau viena: aš tikrai nemokėčiau ten dirbti ir nieko negalėčiau sukurti. Visai nebanaliai ir nepatriotiškai sakau. Man atrodo, kad man buvo lemta čia gimti. Man čia yra gera. Net tada, kai būna bloga, kai niurzgu. Bet aš tikrai neįsivaizduoju savęs užsienyje. Ten aš negaliu pajusti visko iki galo. Jaunimas dabar labiau kosmopolitiškas, o mes esame kitos kartos.

– Kartą minėjote, kad turite savo mėgstamą langą, pro kurį stebite pasaulį…

– Man atrodo, kad gyvenime tai prasidėjo nuo laukimo. Pirmiausiai nuo laukimo, kurį sukūrė pati profesija – vyras dirbo režisieriumi. Išvažiuodavo keliems mėnesiams – juk tada ekspedicijos buvo ilgesnės. Ir tas laukimas, kad kažkas turi ateiti, žiūrėjimas pro jį, kai kas nors nutolsta, juda. Tas langas tapo lyg savotišku ekranu. Atsistoji prie lango – gali nieko nedaryti, o tave filmuoja: kažkas atvažiuoja, kažkas išlipa, kažkas verkia. Tikras filmas. Kai grįžtu po pasivaikščiojimo miške, vyras dažnai juokdamasis klausia, kiek filmų sumontavau.

– Ar mokate žiūrėti filmą negalvodama, kokie rakursai, kokios spalvos, dialogai?

– Būna. Prisimenu, kaip kažkada per televiziją žiūrėjau L. Šepitko filmą „Atsisveikinimas su Matiora“. Tokia psichologinė situacija susidarė – aš žinau, kad tai filmas, tačiau išgyvenau visą atsisveikinimą su kaimu, su visais žmonėmis. Aš raudojau raudojau – vyras atidarė duris ir mato mane užtinusią. Aš jo prašau išeiti, o jis: „Tu ką – vaikas esi? Nesupranti, kad filmą žiūri?“ Matyt, kartais norisi, kad ta profesija apleistų bent akimirkai. Tiesa, aš nešūkčioju žiūrėdama siaubo filmą. Tiesiog labai dažnai, ką matai ekrane, tie žmogiški santykiai turi asociacijų su tikru gyvenimu. Galbūt kai kam pasirodys banalu, bet man užgniaužia gerklę tokios laidos kaip „Atleisk“. Vis tiek mes žmonės… Prisimenu, vaikystėje, kai žiūrėdavau indų filmus, tai buvo pakankamai retai. Ir kaip tuomet gera buvo, kad galėjai juos pamatyti, ir kaip išgyvendavai tuos įvykius?.. Dabar atrodo, lyg prarandi kažką. Nors dažnai sakoma, kad tik ateitis gyva, aš manau, kad praeitis irgi yra gyva. Nes, kai tau dvidešimt, įvykiai atrodo vienaip, praeina dar dešimtmetis, ir tie patys dalykai vėl visiškai kitaip atrodo. Aš galvoju, kad filmas baigiasi tada, kai suplyšta paskutinė juosta ir numiršta paskutinis žiūrovas.

– O kokių turite pomėgių?

– Aš labai bijau, kad manęs nepakviestų į kulinarinę laidą, nes nemėgstu virti. Man tai – ne pomėgis, o antipomėgis. Visada galvojau, kai vaikai užaugs, turėsiu daugiau laiko ir galėsiu siūti, megzti. Tačiau yra priešingai, – vaikai užaugo, o laiko trūksta. Juokingiausia, kai žmonės sako: „Sulaukus penkiasdešimties, gyvenimas tampa ramus“. Man viskas atvirkščiai – diena trumpesnė, o darbų daugiau. Kartais atrodo, kad gyvenimo nėra… Jei nereikėtų dirbti kine, tai tikrai gyvenčiau kaime. Ten laikas lėčiau teka.

– Pasibaigus „Dievų miško“ filmavimui turbūt galite truputį atsipūsti?

– Kai tik pasibaigė filmavimas, kibau į naują projektą. Pastebėjau įdomų fenomeną: Juodkrantėje yra lygiai tiek pat našlių, kiek mokykloje mokinių. Tačiau moterys nepalieka to kranto, nors jų vaikai gyvena kituose miestuose, ir jos galėtų išvažiuoti. Lyg kokios pamario pušys – įsikabino tvirtai, nors reumatas jau suka visus sąnarius. Mane sužavėjo visa tai. Noriu jas nufilmuoti.

– Vasaros nelauksit?

– Na, tiesiog vasarą nemėgstu filmuoti, nes ji man neįdomi.

– O kodėl? Juk vasarą tiek spalvų…

– Jei jos atitinka žmogaus nuotaiką, – viskas gerai. Bet dažniausiai mano filmų žmonės gyvena lyg po kokio uragano, tokioje keistoje ramybėje. Man labiau patinka ne tas barnis, o ramybė. Užtat labiau mėgstu rudenį ar žiemą.