Janis Ruokpelnis
* * *
Lakštingala bliauna
dramblota.
Ąžuolų voratinkliai stiebias.
Įeik į rožę kaip į raudoną olą!
Aš prie angos palūkėsiu.
Eik, aš prie angos palauksiu,
Kol lengvai įžiūrėsiu,
nešauksiu.
Dainelė apie romantikos žydrąją gėlę
Eikš arčiau, dailioji ute,
Eikš arčiau, žydroji gėle!
Ilgesys saldus jau dyla.
Josiu greitą krokodilą
Per šiuolaikiškąją upę,
Ja visi beplaukiam mes.
Baik, ant kranto atsitūpus,
Žvelgt į neužmirštuoles.
Kiek čia tupėsi atsitūpus,
Eikš arčiau, dailioji ute.
* * *
kai numirė gėlių pardavėja
ji velionės vardą
pradėvėjo
ir rožės nuo josios kapo
vėlek už prekę tapo
kitai gėlių pardavėjai
per kapus skrieja
neurasteniški vėjai
tai tokia ta mirtelė?
Romansas
Geltas lapas žydrą lapą
Tai pamilo rudeny –
Liepos lapui dangaus lapas
Spinduliavo vandeny.
Bet nukrito geltas lapas,
Žydras lapas liko labas.
Ir ant liepos lapo kapo
Verkė liekas dangaus lapas.
Re, nuo verksmo šito lapo
Mano paltas šlapias tapo.
* * *
toj pily apiplepėtoj
lašas mėnesio princesė
šoka piemenį šokdina
pasibaigus darbo dienai
ilgoje tamsoj nakties
bet iš ryto saulei tekant
princesė tirpsta tartum žvakė
lieka ragana ir šluota
šluoja aslą marginiuotą
ir piemuo motociklu
duodas kioskan kur alaus
iš pat ryto gali gaut
* * *
Seni ritmai ateina ir
aukštyn mane traukia.
Kitkart lyg vogčiom lyg
žalčiai atšliaužia,
Laka popieriaus pieną
Kas mirksnį, kas dieną.
Seni ritmai, išgimę iš beržo.
Seni metrai, nuo maro išmirę.
Kokia nepakeliama sieros
smarvė!
Kaip ošia neužmirštuolių
girios!
* * *
Neaiškiai taip tenusakyta
Vieta, kur bėgantis akmuo
Pro pat duris. Ir nuo pat ryto
Trys žvaigždės, degančios
gaisuos.
Kartą iš sakinio
Viskas bus aišku…
Bet bėga akmenys,
Skiemenin nepataiko.
* * *
Jei smuikas būtų žuvis,
ar tu pasigautum tą smuiką
iš anksto žinodamas,
kad smuikas numirs?
Numirs,
bet vis tiek tavo rankose
mirksnį skambėjęs nerims.
Bet, kaip žinoma, smuikas
nėra žuvis.
Nors vėl – kas jau taip
aiškiai žino.
* * *
Kol gulbės tupi žalioj žolytėj,
Kanalu plaukia baltas lapas.
Kol gulbės dar tupi žalioj
žolytėj,
auginkis sparnus
ir kaklą, lape!
* * *
ai riteri kur tavo devizas?
mano devizas čia po šarvais.
ai riteri bet kur tavo veidas?
ar nematai keleivi – ant skydo.
Pasaka apie žaizdą
Samanotoj lūšnelėj senam
miške
Senis gyveno su savo žaizda.
Žaizda jau sena, jau
nebenauja.
Nebuvo graži, nebuvo pikta.
Žaizda kaip žaizda.
Pypkelę žinda
Senis, gyvena vienas
laimingas.
Žaizda kaip žaizda,
tik naktim geliama.
Kol kartą ant žirgo kilmingo sėdęs
Raitas atjoja ir, jam padėkdie
Nė neprataręs, sako staiga:
– Ei, seni, tavo žaizda man
sielvarta!
Žinau, kad turi tokią žaizdą
senolę,
Bet kaip tyčia tokios aš ir
noriu.
Mat mano jaunystėj žaliojoj
Manęs niekas nesužalojo.
Iškeisiu aš pilį į tavo žaizdą,
Nesu aš koks vargšas, ir
išmaldos man nereikia. –
Užsigalvojo senis… Tuščias
sumanymas,
Klausytojau, sugalvoti
greičiau negu senis.
Ruda mergaitė Rygos senamiesty
jos kojos gotiškai ilgos
jos kojos gotiškai rudos
tarp bokštų žalvario pilkšvo
per grindinio akmenis skuba
it senamiesčio mergaičiukė
gyvenanti kur prie Rundalės
per grindinio drėgnus kupstus
tarp žibintų sviestinių burtų
kur senybės garai kyla
virsta ir murdos
ji atbėga it senamiesčio
atšvaitas rudas
jos kojos gotiškai ilgos
jos kojos gotiškai rudos
jos veidas pavasario šilko
o plaukai rudenio
Pastoralė
Pro langą žiūri vingiorykštės
Troleibusu važiuodamos,
Elektros kaną šakotą
Tramvajus sviedžia kaip uogą,
Laikrodžių gėlės prie
sankryžų
Kvepia raudonom sekundėm,
O bandoje balandžių
Neono žmogelis grumdos –
Apkaušęs piemuo –
Miesto dvasia
Stiklo žaliomis
Naginėlėmis.
* * *
Vėlei tavo odą lyti
Lašelyčių vėsios šlaunys,
Miestas mirga pamirguoja
Vilgų vakarą gegužio.
Dar gali paimti žvaigždę
It rantytą klevo lapą,
Drėgną tartum klevo lapą
Vėlų vakarą gegužio.
Tik balse negreito vėjo
Tarpais ilgesys girdėti,
Na, bet jo gali nejusti
Švelnų vakarą gegužio.
Ir tau švelniai slysta rankom
Lašelyčių vėsios šlaunys,
Dar žvaigždelė blausiai mirga,
Tau nesvilina akių.
* * *
ant tos sienos kuri skiria
mūsų būdrastį nuo sapno
kabo veidrodis
į jį tu
jau senokai bežiūri
kol vienądien atėjo kas
nežinia kas
ir pasakė
bet čia juk langas visai
ne veidrodis
Iš latvių kalbos vertė
VLADAS BRAZIŪNAS
