Jaunas meno vadybininkas turi vakciną nuo kultūrinio gripo

NAUJI VĖJAI

Jaunas meno vadybininkas turi vakciną nuo kultūrinio gripo

Arnoldas REMEIKA

Paprastam klaipėdiečiui įsimenančių meno renginių trūkumas ir akivaizdus šio proceso tendencingumas galbūt į akis per daug ir nekrenta. Tačiau aktyviai kultūriniu gyvenimu besidomintys ir jo paįvairinimu suinteresuoti žmonės, o ypač jaunieji menininkai, yra ne tokios pacifistinės nuomonės. Dažnas jų pripažįsta, kad Klaipėdoje jaučiamas ryškus naujų idėjų stygius, parodų sales iki šiol okupuoja senosios bohemos karta, kuri nėra linkusi dalintis metų metais atkakliai šildyta vietele su nežinia iš kur atsiradusiais rimtą grėsmę keliančiais „pienburniais“.

Su vėjo malūnais kovoti nori ne visi. Kūrybinis jaunimas kelia sparnus į sostinę, užsienius. Ir be reikalo, – sako naujosios kartos kultūros vadybininkas Darius VAIČEKAUSKAS, jau pusę metų besistengiantis “įpūsti ugnį” Klaipėdos dailės parodų rūmuose. Jis tvirtina, kad kompromisą su finansuotojais, juolab su vyresniąja menininkų karta surasti galima.

Naujasis Parodų rūmų vadybininkas ne tik kuruoja “svetimas” parodas, bet ir pats nevengia eksponuoti asmeninių fotografijos ir mozaikos darbų. Jis yra prieš dvejus metus Klaipėdoje susibūrusios jaunųjų menininkų grupės “Žuvies akis” narys.

– Kokie vėjai Tave atnešė į Parodų rūmus? Kodėl manai, kad esi būtent tas mesijas, kuris gali kažką pakeisti?

– Nuoširdžiai norėjau išjudinti šią įstaigą, išlaisvinant ją nuo praeities stereotipų, kurie iki šiol atbaido daugelį jaunosios kartos klaipėdiečių. Jų akyse šis įvairiai kultūrinei veiklai tinkantis pastatas vis dar yra nykus, baugus namas Klaipėdos senamiestyje.

Vilniaus dailės akademijos neseniai įsteigtoje UNESCO katedroje studijavau Lietuvoje visiškai naują specialybę – kultūros vadybą ir kultūros politiką. Atstovauju antrajai šios specialybės magistrantų kartai. Man dar besiruošiant magistrinio darbo apsigynimui, Klaipėdos dailės parodų rūmų atstovai kažkokiais būdais surado mano telefono numerį ir paskambinę pasiūlė renginių koordinatoriaus darbą. Ypatingos atrankos į minėtą vietą tikrai nebuvo, nes paprasčiausiai nebuvo konkurentų. Tiesiog daugelis akademijoje besimokančių klaipėdiečių nenoriai grįžta į uostamiestį. Mat Vilniuje daugiau galimybių saviraiškai, o ir šansas būti pastebėtam kur kas didesnis.

Nenorėčiau savęs girti ar būti apkaltintas subjektyvumu, tačiau manau, kad šiam darbui esu tinkamas vien dėl savo išsilavinimo specifikos. Anksčiau meniniams projektams vadovavo savamoksliai kuratoriai ir menotyrininkai, tačiau UNESCO dėka pagaliau buvo susirūpinta ir renginių kokybe, įvairove bei profesionaliu europietišku pasiruošimu. Be to, jau turiu šiokios tokios patirties – dvejus metus rengiau asmenines parodas. Su draugu Vilniuje buvome įkūrę „underground“ stiliaus galeriją rėksmingu pavadinimu „Padvalas“, kuri buvo sulaukusi nemenko pasisekimo ne tik tarp studentų.

– Tavo santykiai su menu yra pakankamai intymūs. Koks buvo Tavo kelias dabartinės padėties link?

– Esu gargždiškis, tačiau Klaipėdoje teko mokytis dailės mokykloje. Tai nebuvo atsitiktinis pasirinkimas, nes menas traukė nuo mažens. Vėliau Dailės akademijoje studijavau intriguojančią freskos ir mozaikos specialybę, o tuo pačiu metu Vilniaus lengvosios pramonės ir buitinių paslaugų mokykloje baigiau fotografijos mokslus. Man meno nebuvo per daug, todėl, galvodamas apie ateities perspektyvas, nuėjau man iki šiol mažai pažįstamu keliu. Magistrantūros studijos tikrai pravertė. Kai kurie kursiokai, įgiję kultūros vadybos žinių, patraukė į muziką, teatrą ar net į šou verslą. Aš pasilikau gimtojoje stichijoje – vaizduojamuose menuose. Tad su menu mano santykiai išties yra seni ir glaudūs.

– Esi įspraustas į tvarkos, viešpatavusios iki Tavo atėjimo, rėmus. Ar tau geranoriškai duota visiška laisvė užsiimti savo tiesioginėmis pareigomis? Ar nebijai už inovacines idėjas užmokėti savo paties darbo vieta?

– Tokio „įvertinimo“ nebijau, nes tai reikštų, kad einu teisingu keliu. Visiškai identiška situacija yra Vilniaus šiuolaikinio meno centre, kur jauni organizatoriai kuria galingus projektus, kviečia svečius iš užsienio, inicijuoja pasaulinio masto renginius, o senoji menininkų karta pyksta ir tyliai nekenčia, nes niekas jų dešimtmečiais eksponuotų darbų nebenori rodyti. Jiems tai reiškia, kad reikia pasitempti ir sustabdyti pačių savęs garbinimo kultą. Tačiau kultūriniame gyvenime kaita yra gyvybiškai reikalinga. Senajai kartai tai yra stimulas tobulėti, o ne džiaugtis prieš šimtą metų praėjusia šlove.

Klaipėdos dailės parodų rūmuose turiu pakankamai laisvės, nes miesto savivaldybės atstovai ir pačių rūmų vadovybė suinteresuoti, kad čia lankytųsi kuo daugiau žmonių. Man yra pavesta atsikratyti rūmus persekiojančių stereotipų. Prieš pradėdamas darbą turėjau pristatyti trejų metų planuojamų nuveikti darbų strategiją, kurioje prioritetais nurodžiau būtent jaunųjų menininkų paiešką bei visuomenei patrauklių projektų vykdymą.

– Kaip įvertintum dabartinę rūmų būklę? Gal nutuoki, kur ieškoti panacėjos?

– Parodų rūmai – tai unikali erdvė ir gera bazė kultūros vystymuisi. Galbūt šiuo momentu jiems ir trūksta techninio aprūpinimo, tačiau su prašymu dėl naujų meno projektų finansavimo kreipėmės į Kultūros ir sporto rėmimo fondą.

Mano galva, čia tikrai reikia profesionalaus vadybininko rankos. Šiuo metu rinkodaros, ryšių su visuomene bei vadybos principai yra taip pat sėkmingai pritaikomi ir kultūros srityje. Juk kuo geriau renginį pateiksi ir išreklamuosi, tuo didesnio ažiotažo sulauksi.

Naujieji vadybos modeliai jau seniai gyvuoja šou versle, tai kodėl jų negali būti ir mene? Klaipėdoje, be Jūros šventės ir Pilies džiazo festivalio, nėra į ką žiūrėti, o ji dar pretenduoja į Lietuvos vakarų regiono kultūrinio centro vardą!..

– Šiuo metu Parodų rūmai ne tik jaunajai kartai atrodo nuobodžiai ir nepatraukliai. Ar jie dar turi vilties bei potencialo sudominti paprastą klaipėdietį?

– Mes planuojame kiek galima daugiau renginių jaunimui. Inteligentai parodose lankosi visuomet, o naujausios statistikos duomenimis, jaunimas kultūros lyg ir pribijo. Todėl reikia bandyti integruoti jaunimui artimą gatvės kultūrą į patalpas. Pavyzdžiui, grafitais išpaišytus eksponatus rodyti didžiulėse rūmų salėse. Juk tai yra šiuolaikinė freska, pasaulio galerijas užplūdusi dar septintajame dešimtmetyje. Rūmų įvaizdį keisti reikia, ir tai yra mūsų strateginė užduotis.

– Kokiais Dailės parodų rūmų projektais šiuo metu yra okupuota Tavo ir taip idėjų kupina galva?

– Neseniai atidaryta šiuolaikinės tekstilės paroda “Jaunoji tekstilė”, kurioje pristatomi Lietuvos dailės akademijos įvairių kursų studentų darbai. Džiugu tai, kad naujųjų technologijų dėka kažkada taikomuoju menu buvusi tekstilė staiga tapo vaizduojamuoju menu. Kitais metais rengsime įvairių žanrų jaunųjų Suomijos menininkų grandiozinę parodą. Nebus pamiršti ir lietuviai tapytojai bei fotografai, nes planuojame surengti jaunosios ir senosios kartos šių sričių atstovų kūrybos palyginamąją parodą. Joje dominuos vilniečiai, nors dalis jų yra tie patys sostinėje laimės ieškoti pasilikę klaipėdiečiai. Pademonstruosime, ką prarandame.

– Ar žadi siekti karjeros būtent šioje srityje? Gal turi visaverčių alternatyvų?

– Kultūros sferoje norėčiau dirbti ir ateityje. Esu susipažinęs su dabartine situacija, kontekstu, realiai vertinu padėtį, turiu nuoširdų norą sudaryti lygiavertę opoziciją kartais visai nepagrįstai garbinamam Vilniui. Žinau, kad lengva nebus, nes ir dabar jaučiu šiokį tokį pasipriešinimą. Manau, svarbiausia – mokėti nepalūžti po nesėkmių. Klaipėdoje yra iniciatyvių žmonių, kurie bandys keisti ne tik Parodų rūmų, bet ir viso miesto kultūrinį veidą, kad jis būtų kuo patrauklesnis visuomenei. Aš prisidėsiu prie jų.

by admin