Jaunųjų kūryba
Ambicijų išėdos
Dainius Vanagas
– Kas tau užplaukė, Herbertai? Atrodė, kad tuoj iškviesi tą tipą į dvikovą.
Turbūt suolelis neseniai perdažytas, aštrus kvapas, kam visi šie popieriai? A, taip. Nurimk, dievaži, pirštai. Kaip nusususiam vaikėzui, dreba.
– Suprantu, tau nepatiko, ką išgirdai. Jis sušiktas kvailys. Bet, velniai griebtų, jis tik pristatė savo knygą. Sakiau, kad bergždžia čia eiti.
Pavadinau jį apipešiotu ožiu? Apipešiotu ožiu! Ką gi, panašu, kad turėsiu rūpesčių.
– Galų gale, jei jau kilo pagunda šiandien ką nors pažeminti, kodėl nesukalei jo šaltu, ironišku veidu ir kruopščiai parengta kritika? Dar negirdėjau, kad taip apgailėtinai – ir, be to, tuščiomis apkabomis! – plūstumeisi viešumoje. Būsiu itin nustebęs, jei artimiausiu metu tavęs nepasieks kaltinimai dėl asmens orumo pažeminimo ar dar kokio briedo. Kam tau to reikėjo? Čia kas – dar vienas socialinis eksperimentas? Ei!
Feliksas siunta, tačiau stengiasi tvardytis. Jis atėjo su manimi, sėdėjo šalia, vadinasi, taip pat buvo pažemintas. Reikia atsakyti, pasiteisinti, atsiprašyti. Koks puikus automobilis, tikrai driokstelės žaliai užsidegus. O ryte visa dar rodėsi taip nuobodžiai malonu, jei tik galėčiau būti valtyje, ežere, šalia meldų linijos: žvejočiau ir gerčiau alų.
– Na, tai kaip? Tylėsi ir dėsies, kad tau reikia ramiai pamąstyti? Oi ne, drauguži, tu jau seniausiai viską apsvarstęs. Tu tyčia taip padarei, tu suvokei padarinius; taip pat žinojai mano klausimus, taigi atsakymus, neabejoju, esi iš anksto paruošęs. Tad nemanyk, kad sėdėsiu čia gailiai su tavimi ir atkakliai kamantinėsiu. Turi ką pasakyti? Rėžk. Bet jei ketini smaukytis, aš keliauju.
Štai kaip veikia socialiniai amortizatoriai.
– Tas Agripa, rodos, parašė labai gerą knygą, – sakau, nors apskritai dingo noras dalintis. Vis tiek liksiu kvailys, taip visuomet: kas užminta, neišsispręs ir nebus išspręsta. Vėl išgirsiu kokį nors patarimą, kurį būsiu jau šimtąsyk prieš tai apsvarstęs ir atmetęs. Priklausomybę nuo savo minčių sunku išgydyti. Kad tik nepamirščiau, reikės užsirašyti.
– Tu vėl apie recenzijas?
– Ne, išties.
– Tik jau neskiesk, kad šios popietės liapsusas – iš pavydo.
– O kodėl gi ne?
– Dzingt dzingt, – Feliksas spragteli pirštais, – su kuo kalbi? Herbi, tu visą gyvenimą pavydi į kairę ir į dešinę, tačiau galvos po traukinio ratais niekuomet nekišai. Ir ko dabar šypsaisi? Niežti, a?
Pašaipus tavo tonas, Feliksai, vadinasi, viskas gerai. Sūru. Tokia karšta diena sykį jau buvo, tokia pat nepatogi, karti, tačiau nepretenzinga. Puikus automobilis šauna į priekį, šeimyniniai atsilieka. Niežti, bet tik uodų sugeltą odą. Jau – ar tikrai? – šešeri metai; pasenau? Lyg ir ne, tik trypčiodamas kryžkelėse vis išminu griovį, gynybinį, o gal be paskirties.
– Tu irgi skaitei knygą. Teiravausi, ką apie ją galvoji, teatsakei, kad nieko ypatinga. Reiškiasi, ir tau kilo abejonių, tačiau aš nebegaliu jų atsikratyti.
– Baiminiesi, kad neatskiri grūdų nuo pelų? – atsargiai klausia Feliksas. Apmaudu, kad geisti pokalbiai išmušus jų valandai dažniausiai nusenka ir išdžiūsta. Tereikia lig tol tik mintyse zvimbusius žodžius išgirsti tariamus balsu ir visa, kas rodėsi svarbu, tampa menkai reikšminga. Tačiau ką daugiau žmogui veikti, jei ne pliurpti.
– Vis dažniau įsitikinu, kad nesugebu skaityti. Atsiverčiu knygą, nuojauta šnabžda, kad vertingą, tačiau jaučiu, kaip taikliausios, be mažiausio priekaišto metaforos tarsi gličios žuvys uodegomis talžo man per skruostus; semantiniai ryšiai, jų kitimo greitis ir kryptis, intencijų inversijos ir inversijų intencijos įkalina aklinose belangėse, nepalikdami delnuose nė kruopelytės tikrumo, net pažinumo iliuzijos. Raktai čia pat – juk turėtų taip būti? – tačiau aš jų nerandu ir, tarsi to būtų maža, greitai pavargstu ieškoti. Klimpstu tarp eilučių, vis atrodo, kad geriu taurę ne iki galo. Kad apskritai vos lūpas suvilgau, nuslystu paviršiumi, negaliu susikaupti, nors reikalui esant valandų valandas pučiu protingos ir įtikinamos miglos burbulus. Prisimink studijų laikus – juk daugelis mūsų jautėmės tarsi dievai, tik dar netituluoti. O jau aš pats tai jaučiausi ypatingiausias tarp visų – tatai aiškiai matėsi: būti mėgstamam ar nekenčiamam man patiko vienodai. Viskas atrodė priešakyje. Sakysi – ir dabar taip pat? Tačiau aš stebeilijuosi į žmones, į jų pasigerėtinas dienas, į tai, kaip byra ir vėl iškyla fikcijų rūmai, klausausi, kvėpavimą sulaikęs, kaip dunda traukiniai, pešdami naktis it paukščiui plunksnas, nedvejodamas atsiduodu į naujų įspūdžių, patirčių rankas ir… Nieko. Net menkiausios minties, ką galėčiau ar bent jau norėčiau su visu tuo nuveikti. Mano akys dar budrios, kraujas karštas – tu gi pažįsti mane, aš stengiuosi. Tačiau anksčiau ar vėliau – o visgi, panašu, kad anksčiau – aš nebegalėsiu nuo savęs nuslėpti, jog esu nepakankamai jautrus, kad apčiuopčiau, nepakankamai protingas, kad suvokčiau ir nepakankamai aštrus, kad įsiskverbčiau. Liks tik ambicijų išėdos.
Išsidabinusios moterys plaukia šaligatviais, ganosi vėjuose, suknelės tarytum burės. Koks absurdas manyti, kad ir jos prakaituoja, susižeidusios kraujuoja, turi žarnyną ir kepenis.
– Paikos šnekos, Herbi. Tai, ką man sakai, sukasi bene kiekvieno neapdujusio tipo galvoje. Nori pasakyti, tai viskas, kas neduoda tau ramybės?
– O tu nori pasakyti, kad šitaip galvojantys klysta?
Vyras su basutėmis ir kojinėmis. Tai vis dar taip dažna. O Feliksas basučių niekuomet nenešiojo, reikėtų akinių nuo saulės.
– Taip, klysta panikuodami dėl to, kad kvėpuoja. Po velnių, Herbi, čia ne pokeris: kad ir kokias prastas kortas gavai, žaidi toliau, – Feliksas kasosi pakaušį, gal dėl utėlių. Nesąmonė.
– Tikrai? Tai gal papasakosi, ką darai, kai supranti esąs ne toks talentingas, koks norėtum, ne toks įžvalgus, kokiu dediesi ir ne toks reikšmingas, koks sau atrodai? Mm?
Mes nesišnekame atvirai, tik išsidažę veidus, apsitaisę lapais, imame į rankas ietį ir šokame aplink savo totemus. Altorėliai ilgai neatlaikys: ką spaudi, tas trykšta. Fontane būtų galima atvėsinti kojas. Butelyje dar liko vandens.
– Nori? – pakišu prieš nosį apsnūdusiam Feliksui. Jis nuryja keletą gurkšnių, veidas susiraukšlėja lyg armonika, greičiausiai dėl to, kad mineralinis šiltas ir išsivadėjęs.
– Tai viskas? – klausiu. Ką veiksiu, kai atsisveikinsime? Norėčiau ką nors prajuokinti, mielai leisčiau vakarą klausydamasis moteriškų krykštavimų, kai nusibos, užmigčiau.
– Tai viskas? – pakartoju. Koks svaigulys, ar čia tikrai vanduo? Aš tarsi skenduolis, amžinai sapnuosiantis vandenyną. Bangomis išraitytas mirties parašas.
– Herbi, mes jau seniai vienas kitam nebepasakome nieko nauja. Tu nuobodžiauji? Ko tikiesi? Abu žinome – ir žinome jau seniai – kad tu nesi talentingas. Bet, sakyk, ar tai ką nors keičia? Net ir žinodamas tu nesiliovei daręs tai, ką darai. Lygiai taip pat abu neabejojame, kad ir aš krutu kaip nerangus vabalas ir būsiu pamirštas išsyk, kai tik apvirsiu ant nugaros. Na, prisipažink, juk galvoji taip, ar ne? Visuomet tas pats, Herbi: mums, išsilavinusiems, prisiskaičiusiems, keliavusiems, iki išnaktų jautusiems sunku susitaikyti, kad viso labo esame gudrūs, galbūt retkarčiais šiek tiek protingi ar bent panašūs į žinių konservus, tačiau ne talentingi. Genijais netampama, kad ir kaip liaupsintume nuoseklų darbą.
– Taigi mes nenurausime pasauliui stogo, ar ne? – mes nesišnekame atvirai. Aš negirdžiu tavęs.
– Ne, mes jo net nekilstelsime, galimas daiktas, net langelio neišmušime. Tačiau jei greit neužsilenksime, vis tiek paliksime sklidinas pintines savo darbo vaisių. Atsiras gerbėjų – visada atsiranda, ypač tų, kuriems nereikia per daug, bet lygiai tiek, kiek sugeba patys. Galų gale, kas nors – galbūt trumparegis idiotas arba avantiūristas, norintis atkreipti į save dėmesį – mumyse būtinai pastebės, išskaitys daugiau nei norėjome, nei gebėjome pasakyti, ir taip ūgtelsime kone per prievartą; jei nebūsi įnoringas bičiuliams, visada atsiras, kas tave užtartų. Tačiau puldinėdamas kiekvieną, kuris pasirodys tau neįkandamas, tu tu… nežinau. Gyvensi šūdų duobėj.
Taisykles gali laužyti tik tie, kurie pakankamai stiprūs jas kurti – štai ką man nori pasakyti? O likusieji elgiasi taip, kad išsaugotų vietą prie stalo. Išalkau. Kaži, ar nepamiršau namie nuolaidų kortelės? Dienos pietūs, taip. Galbūt eiti vienam. Kur dėtis, kai jautiesi apgailėtinai kvailas, tačiau mažumėlę per mažai, kad šis klausimas nebeiškiltų. Saugi, rami vietelė, kur maža trinties ir konvejerių.
– Tai kodėl pats pavadinai jį kvailiu?
– A?
– Agripą.
Čia dabar kas – ant rankų žąsies oda?
– Savo draugus aš jau radau, dabar galiu pasiieškoti ir priešų.
Kas toliau? Ko dar paklausti? Imituoti dinamiką; po sniego nuošliaužomis palaidoti alpinistai, rodos, net jų balsai skambėtų skardžiau. Atsimerkiu, ir skrenda lėktuvas, pilnas nekantraujančių išlipti keleivių, surambėjusios jų kojos, jei pigi klasė. Atsimerkiu, ir debesų košėje nebeįžiūriu nieko. Atsimerkiu, ir skaidrių protų pakalikai veža karučiais alegorijas, verčia į didžiulę krūvą, apipila benzinu ir padega. Liepsnos laižo mūsų veidus, stipresnieji traukia paskutinius kozirius, bet vien tam, kad ilgiau merdėtų. Tuoj būsime švarūs ir niekam nebeįdomūs. Ir visi nevykėliai vaikščios aukštai iškeltomis galvomis.
– Ei, girdi mane? – švysčioja ranka man priešais akis.
– Ką?
– Klausiu, ar eisi vakare į spektaklį; Fiodoras.
Kas tu iš tiesų? Iš švino išlietos akys ir it gyvačių lizdas besiraitantys plaukai, iškelta galva, rankose valdovo skeptras ir išspręsto pasaulio užrašai, trupinių trupiniai.
– Herbi?
Koneveiki mane. Nesiliesk savo žodžiais. Pusė karalystės – tiek man duosi, jei norėčiau rečiau nei galėčiau. Rikiuosi savo kareivius taip, kad jie niekuomet nelaimėtų mūšių, tačiau lavonų bus tokia gausybė, kad priešas nesugebės jų perlipti. Tavo tvirtovę gins negyvos mėsos kalnai.
– Herbi, Herbi! – mostaguoji rankomis, meti delną man ant kaktos, ant krūtinės, renki numerį, matyt, vienam iš savo švininių smogikų, kurie nuo amžių pradžios treniruojasi, kad nuleistų ant žemės ir šiaip niekuomet nepakilsiančius. Tai nėra pabaiga, tu jos niekuomet neišvysi.
Čiumpu tavo riešą ir suleidžiu dantis; grumdamiesi ridenamės gatvėmis, kliudydami ir daužydami dailius automobilius, namų fasadus ir trapias skulptūras, pargriaudami niekuomet nenužydėsiančias moteris ir liaunų kojyčių vaikus.
– Baigta! – šaukė paklaikusios tavo akys, kai sugriovėme pirmąjį miestą.
– Pradėta! – šaukiau aš, kai buvome bebaigią griauti antrą.
Kovėmės be atvangos, be reklamų, gerokai per ilgai, kad išlaikytume publikos dėmesį. Staiga sakai:
– Nurimk, Herbi, niekas nebežiūri.
Apsidairau – tikrai, mes vienui vieni, tik juoduose horizontuose blykčioja kitų kautynių žaibai.
Mandagiai paspaudžiame vienas kitam rankas ir pasilaidojame. Bus išspausdintas iškilmingas arba tariamai nuoširdus nekrologas, paviešinant visas sąskaitas, kurių didžiosios dalies, žinoma, aš nespėjau apmokėti. Apsukrus bendraklasis, kuriam striuka su pinigais, pasidalins atsiminimais, tokiais pat tikrais kaip jaunystės pažadai. Suvargęs studenčiokas, gal net keli, apsigins disertaciją: tokie ir tokie vaizdiniai tokio ir tokio kūryboje. Ant apsamanojusio kapo vaikinas be skrupulų pasiguldys kiek drovesnę, tačiau baikščia nenorinčią pasirodyti merginą; kai kurie išgertus butelius išsineš, bet ne visi. Per būsimą karą visai greta nukris sprogmuo ir mano kaulai vėl iškils į paviršių. Valkataujantys ir išbadėję šunys išbarstys mane po kaimus, o koks nors kontūzytas valstietis šlaunikauliu pabandys užkalti išdaužtą langą; jam nieko neišeis, tačiau tai nieko nestebins, nes stulbina tiktai sėkmė.
– Herbi, ar dabar tu patenkintas? – paklaus dar ne visai nukaršęs filosofas.
Ir tuomet kelis šimtmečius aš nieko daugiau neveiksiu, tik juoksiuos.
