Jaunųjų kūryba
Giedrė Masedonskaitė
varnos
bažnyčios bokštas
laša niūriu rytu
varnos pakyla
nuo valtelės
praplaukusios
pomirtinius
gyvenimus
ir tupia
prie kryžiaus
lesdamos rudenį
istorijos parafrazė
mano saulė iš kiečiausio akmens
jau tūkstantmečiai kai šviečia
žmonėms sugulusiems bėgiais
šiaurėj baigiasi kelias
kur atstumą matuoja šviesmečiais
ten berniukai basom kojom
bėgioja per sniegą
o ant blauzdų mažytės svastikos
šaltos upės teka iš jų pėdų
ir viskas ką paliečiu – virsta titnagu
***
užkimę vilkai bėginėja prie kojų
jų iškedentas kailis ošia tarsi Amazonė –
jei matytum sakytum ne prieš gera
tai tie gobtūruoti fanatikai
dėl pirmo prakąsto obuolio
ir antros tikrosios nuodėmės
savo dogmom iškapojo akis
aštriom kriauklėm išpjovė liežuvį
tik lūpas išsaugojai –
jos pilnos alyvuogių
prieš išvažiuojant
naktis persiverčia ant kito šono –
nuo lovos girgždesio krūpteli
stalinė lempa
dėlioju vyšnių kauliukus
į piramides
iš kiekvienos išaugs
po vyšninę girią ir vaikai
šokinės nuo šakos ant šakos
gerdami raudoną nektarą – – –
agonija susirietusi
į embrioną akies vyzdy
laukia ryto –
1944
Prieš auštant
Jie išeidavo į koridorių
Sustodavo į eilę ir mirdavo –
Tvarkingai
Pagal alfabetą
Taip norėdavosi suvilginti
Jų sukepusias lūpas –
Turėjom daug šulinių
Bet nebuvo vandens –
Tik vynas –
Lovų galuose augo vynuogynai
Jie taip garsiai ošdavo –
Atidarydavom langus
Ir suprasdavom kad už jų nieko nėra –
Saulė užmiršdavo šviesti
O mėnulis pakilti
Nebuvo net sapnų –
Kartais tiesiog pakeldavom
Švinines akis į skylėtas lubas –
Įsivaizduodavom dangų –
Ir būdavo taip ramu – –
actekiškai
obelų pumpurai jau išsprogo
ir strėlės susmigo į mano delnus
ar užteks tiek kraujo
kad pakiltų saulė
ir dar kartą nueitume prie upės –
stikliniai akmenys atspindi
baltas Dievo lūpas –
užsitraukia žaizdos delnuose
įlipi į valtį nėkart neįsipjovęs –
saulė stabteli vos akimirkai –
rituosi dar vieną tūkstantį kartų
nuo aukščiausios šventyklos
iki palikto pėdsako krante
***
dar alsuoju šilkinėm naktim
ir tamsa į kūną įsupa grožį
vakaras pakyla nuo grindinio
ir pakvimpa moterimis
jų aimanos užkloja tylą
taip karaliau
tuščių menių sienos
sugeria tavo moterų ilgesį
ir miršta nekaltos mergaitės
kad prisikeltų paleistuvėmis
taip ir mano gėda žiojuoja
votimis ant nuogo kūno
vanduo
smėlis kremzlėse girgžda
vėjas mano lūpom vaitoja
kol apkursta
paimk šią benamę sielą
su kūnu ir mintimis –
mano kaulai per sunkūs
dar vienam eilėraščiui
nuo karščio lydosi vaškas
skverbiasi iš gelmių ant odos
ir garuoja –
būtis per sunki dykumai
kūnas parsiduoda
dėl lašo vaiskumo
tirpsta smėlynai –
vanduo