Jaunųjų kūryba
Aušrinė Šiaudvytytė
Iki ryto
nakčiai linkstant
į rytų pusę
kramtau
mažąją raukšlę
viršum tavo
besineriančios lūpos
(pageltusios jos
nors nenudėvėtos)
žilstančiomis
blakstėmis glostomos
iki ryto
bangelėms bundant
Sraigei
nieko naujo
mažoji sraige
tik judu
kad neužmirščiau
jog prikaltų
vis dar būna
šen ar ten
papilkėjusiais veidais
ant kryžiaus
linksminasi
nieko naujo
kaip ir dera
buvusiai senutei
dabar tik žvaigždės
žvaigždės
apie smilkinius
ridinėja
Jūrinio klimato
agresyvėju
nes nesuprantu
tai tiesa
ar šiaip
pabirę žiurknuodžiai
krimst ir krentu
kvėpuojant
dar dangui
o lyjant
šlampu
nes per daug
jūra žydi
Dievo karvutė
boružė
kambary
užuolaidon
įsitaisius
labas sakau
tyli
galvoju gal jis
ar ji
iš bažnyčios
atskrido
dievo karvutė
nemūksianti
Upė
it upė
glostanti akmenis
niūniuoju
lopšinę
o tu
taip baugiai
ūkauji
juk ne palėpėj
čiurlenu
po pasaką
kiekvienam
o kaip skauda
surinki kaskart
it nuvytus žolė
kai mėtau
šešėlius
tau į petį
Negandos
išmyniau
aguonų laukus
mėnuly
nakčiai dūzgiant
į patalus
nuovargiu tada
purškiaus
o
laukai tuomet
vis švietė
man
cementuotais žiedais
Broliui
broli
tu nesi
tirpstantis gruodis
ne žaibas
virš upės
ne saulėgrąža
užmigusi
krūmuos
tu it
gėda kurios
iki šiol neturiu
o ji
turbūt
graži it pudra
sausio
broli
tu nesi
vėjas miškų
medžių nugenėtų
ne paguoda
tu
tavęs juk
nėra
Žvaigždės
iš pievų
pavirsim
plasnojančiais rudeniais
vyturiais rytiniais
be miego nukankinti
kūnai akys sielos
klajojančios pavienės
mintys
nedegins paryčiais
vandenimis užpilsim
dangų kasdieninį
išmušim nuodėmei akis
beprotes
ir mūzas kepsim
žvaigždėmis iš pievų
Žiema ir batraiščiai
nešvelnios
it raišteliai
rankos
grįžus
į žiemą
pamėlsta
akys
sužvairuoja
o beakiai
nemato
girdi
išdžiūvusius balsus
jiems pasakoja
kitų gyvenimus
batraiščių senas
istorijas
apie užmintas rankas
žiemą
pamestus batus
Rudenio stalas
degant
krebždančioms pelėms
mano stalas
apaugo
mėlynais pelėsiais
ir visa
kas liko
atgimė pieštukais
pilnomis saujomis
vaikiškų maldų
