Jaunųjų kūryba
Silvija Gaškaitė
Tėkmės palytėta
Tai tik tėkmė,
Tyli giesmė vis bėgančio vandens
Ir sūkurio gelmė,
Tai tik skubantis laikas
Apgobia,
Nusineša tyliai,
Gal kartais ir murmesiu.
Tai tik baigtis,
Tik ji nebyliai atsėlina
Su skaičiais ir numeriu,
Su vienu iš tūkstančio
Ir skirtu tik man.
Ant pjedestalo užritina akmenį,
Ten iškaltos raidės,
Mano vardo raidės…
Tai ne lemtis, tik gili tėkmė
Per pasaulius nešus, ten kur baigės,
Ten kur prisikėlė gyva
iš tirpstančio ledo.
Tėkmė, dabar skalaujanti
marmurą,
Tokį baltą kaip lengva mirtis,
Tokį šviesų kaip beprotybė apšalus,
Sustingusi rankoj, rodančioj dangų.
Tėkmė iš po suknelės baltų klosčių
Maitina vijoklį, lipantį liemeniu,
Tėkmė laiko tyru pėdas nuglosto
Pėdas, kurios šaltą granitą beliečia.
Viskas, tai viskas iš manęs kas
beliko –
Truputis akmens, tėkmės
nuplauto marmuro,
Truputis manęs – sustingusio, šalto.
O po pjedestalo briauna
Aukso raidėm vardas kraujuoja
Tuščias, be skambesio.
Tai tik tėkmė,
Gyvenimu mirtim boluoja –
Vidur aikštės atminimo statula.
***
Užrakino mėnesienos sagtim
banalią spynutę,
Tokią primityvią kasdieniško
žemės alsavimo.
Užsitrenkė durys, o gal tik lentos
be vyrių,
Nurūdijusių gelžgalių ir veržlių
iš alavo.
Atsitrenkiu nuogas, draskomas
dratuotų gijų,
Draskomas, tuo pat supančiotas
lyg gipso glėby.
Suglebęs kūnas nuo rakščių
prakiuręs lijo,
Lijo suodinais kraujais ir… be jėgų
parkrito.
Prisėmė tos liūtys nagus
ir panages – mėnulio ragus,
Sulipino plaukus raudoniu
lyg lūpdažiu Geišos
Ir paskutinį kartą sielos keliai
klauptus
Užspaudė haliucinacinio klyksmo
geismu.
Ko reikia?
Urbanistiniai peizažai
Pilna tuštuma
Betoninių duženų
Įspeistas
Į grotuotą labirintą
Ilgiuosi laisvės
Bematės figūrų erdvės
Kai tyliai nukrinta
Smogo užsklanda
Sujuosdama mane.
Ir taip išrūkt mėginant
Laisvės sprindis
Tampa Laimės Žiburio fragmentu
Tarp noro rinktis
Ir būtinybės – imt ką duoda.
Nejučiom sumažėjęs
Į save krentu
Į belytį
Deformuotą
Į mažytį
Trupinį gal dulkę
Bepavirtęs
Neaprėpiamo gilumo
Vandenis pilu
Į nei bedugnį
Ne su briaunom
Tik begalybę pildau
Visumą niokodamas
Tuštumos kaušeliais
Ir reinkarnacinio skrydžio
smeigtukais
Lopydamas tamsą
Bandau nugalabyt save.
Rokas Baniūnas
***
Kartais aš
Pažiūriu pro langą
Kur matau
Femme
Ir fatale
Tada
Dar apsidairau
Užsimerkiu
Ir viduj
Matau tas pačias
Dėl kurių
Vėl norisi
Augint savo katę
***
Ateisim nedrąsiai
Išrėšim šansoną
Pamaitinsim porcelianinę antį
Papūgą nuo peties paleisim
Visai kaip save
Po vakaro šnabždesių
Violetinėje ir mėlynoj
Šmaikščiai tapytoj
Rankų, ausų kampučių,
O gal net ir kojų
Mizanscenoj
***
Jakudzos užvebuoja
Mažučius jakudziukus
Išsirenka kiekvieną
Nuskina atsargiai
Išdžiovina
Kruopščiai supakuoja
Vėl išpakuoja
Juk į geras rankas
Jakudziukai nenoriai
Jauni dar
Bet išmuštruoti
Atneša kiekvienam
Saulėtekiu kvepiančią
Išsvajotą nelaimę
***
Atsilošiu kėdėj
Paskęsiu romiai
Ir tai tebus
Mažos bananų respublikos
Viltys ir nesėkmės
Žmonės eis ir skųsis
Užkalbės audras
Laivais per
Banguojantį deimantą
Statysim trobeles
Ir švęsim vasarvasarį
Kol ryto valtys plukdys
Užmarštin ir pabusiu
Savas kaip niekada
***
Nušvitus pirmiems
Pasinėrei
Išplovei
Permatomus
Upės karolius
Įsuko
Nebepaleido
Dar kiek
Ir pati
Būtum
Nebenorėjus
Regėt
***
Užvakar vaikai degino šunį
Šuo nedegė
Nelojo ir pabėgo
O Laikas įkandin jų
Buvo dar labiau šuniškas
Nepadorus susitikimas
Visi balti arkliai
Užsiaugino savo ragus
Deja tik po vieną
Ir tapo jie
Pasivertė užaugtragiais
Pasiutę ir netašyti
Kartu šilti ir šilkiniai
Nebežino kur dėtis
Laukiniai nukaršę arkliai
Apjojo jie porąkart
Visi krūvoj ir po vieną
Porąkart apie pasaulį
Ir surado ten kraštą
Savo bedugnę
Ir kitų ugnį, užburtą ratą
Kur kyla žvaigždės aukštyn
O vanduo vis
Toks pakiliai beviltiškas
Žemyn
Atjojo baltieji į lauką
Ten laukė viena pasirėmus
Liūdna ir linksma mergaitė
O josios plaukai
Apjuosę gyvą bedugnę
Pražydo pievoj kerais
Belaukiant savojo rudenio
Sumišo arkliai
Sumišo mergaitė
Anie nusivarę
O ši juk
Jauna kaip gyvenimas
***
Nuopuolis
Kai apspjaudo
Nuopuolis
Kai nusivili
Nuopuolis net kai
Išmeta
Negerbia
Žemina
Prarandi viltį
Pasitikėjimą
Norą
O svarbiausias nuopuolis
Kai sušlampi batus
***
Saulę užgesino
Mėnulį paliko
Mėnulį gražino
Parplaukė valtimi
Devyni smulkūs
Ir amžinai jaunas
Kirstuku nešinas
