Jaunųjų kūryba
Jurgis Viningas
Pono Vaclovo portretas
Suraukia vešlius antakius, tarsi
sakalas skleistų sparnus virš didžiojo nosies kanjono.
Apjuoktinas raudotojas.
Kartą dušo srove užmušė vorą,
tai naktį vartėsi lovoj nesudėdamas bluosto,
dūsaudamas meaculpameaculpa.
Štai kokius žaidimus žaidžia:
parklupęs priglaudžia ausį prie radiatoriaus
šonkaulių
ir klausosi amžinos daiktiškumo muzikos,
išplėtęs šnerves siurbia į save kambario esybę,
tai yra dulkes,
pats pavirsta jo detale, gyvu baldu.
Bet tegu neapgauna mūsų šis epizodas.
Ponas Vaclovas jaučia panieką bet kokiai
materialumo apoteozės apraiškai,
atmintinai cituoja Šelingą ir prisikemša pypkę.
Yra pagrindinio vaidmens atlikėjas
savo režisuojamose scenose:
slenka pajūriu,
staiga atsistoja šalia savęs ir stebi, kaip vėjas gairina
švariai nuskustus skruostus,
kaip žvilgsnis sminga į tolį.
Ką, pabudęs ketvirtą valandą ryto, šnabžda?
„norėčiau pavirst savo inkaru“.
***
visą popietę sėdėjau prie upės
bandydamas atspėt jos metaforą
ir kai pasidaviau
upė pavirto metaupe
***
Tuščią dangų kompensuoja
Pilnas žvilgsnis
***
grublėtas debesienos gruntas
ir kelias nuo kopų toks ilgas
kur miręs labiau nei sukurtas
slenki tarsi siela per smilgas
ir tavo šešėlis toks liūdnas
krenta greit bet greičiau tu už jį
ir dugnas tėra tiktai triukas
nes net nukritęs tu vis krenti
taip pasaulis per mirksnį nutinka
nes erdvės jau nieks neprižiūri –
nuo ligos lig ligos lyguma
tveria nes ji yra jūra —
ir šakos siluetas skliaute
atrodo tarsi įskilimas
vazoj kliudytoj kuomet
pirmąkart išmokai būt kaltas
Dvi apokalipsės
II
Tirpstanti saulės pastilė sausam
užuolaidos liežuvy.
Jis išbėga iš kambario, užlipa ant kalno
ir klausosi kaip po kojomis plaka
kalno širdis.
O jie ateina iš anos pusės,
aš juos žinau.
Didelis vėjas, saulės tvaikas drabužiuos.
I
tai nutiks taip staiga kad net neįstengsi patirti
tau nespėjus atmerkti akių mus pavers gėle ar paukščiu
arba bus kaip mirtis tai bet tūkstantį kartų už mirtį
švariau: polifemas mus ės iš gražiai serviruotų lėkščių
***
sūnus aplaidūnas nelygintais marškinukais,
nagais nekarpytais per patikrinimą mokykloj,
med. seselės kabinete, gėda visų akivaizdoj,
o taip, aš esu blogas blogas
aš blogas kaip jesse james
bet aš garbus!
vere dignum et tadamtadam est,
ir gudrus
aš žnau visas teologų logikos spragas,
galiu juos sukirsti
vos spragtelėjęs pirštais
aš kuriu gyvybę neprisiliesdamas,
kaip tasai, kur nugriebė saldžiausią
betliejaus uogytę
aš kalbu paveikiausiomis meilės eilėm
(krenta snaigės ir tirpsta ant tavo pečių
aš tave išvaduosiu iš skausmo, kančių),
aš slepiu užanty filosofinį akmenį, ar norit,
aš nešiojuos revolverį ir esu pasiruošęs jį panaudoti,
o taip, aš užsiimu rimtais dalykais!
Arnas Aleksandravičius
Vakarais
tais vakarais mes jautėmės pranašesni už kitus
bėgiodavome po apsvaigusią žolę apsiavę guminiais batais
nors buvo karšta rasdavome vieną kitą žuvį visas paleisdavome
ir stebėdavome kaip kyla į dangų kol likdavo vien juodi taškeliai
neretai mus apspisdavo pasišiaušę kirai
dabar jie visi tapę mūsų draugais
saulėlydžiai buvo siaubingi nes mus įtraukdavo miškas
grybai žemuogės paparčių žiedai pakaruokliai mašinų važiuoklės
vėliau mūsų rankos pradėjo trumpėti tad mes niekaip
nebeprisikiškiakopūsteliaudavome
vieną naktį supratau kad man nepatinka būti tarp medžių ir žolių
velniop visus – išsikrausčiau ir dabar gyvenu ant dangoraižio stogo
paukščiai ir žuvys manęs nepasiekia o saulėlydžius užstoja debesys
užtat rytais girdžiu kaip barasi jauna šeima iš viršutinio aukšto
greitai jie turės kūdikį
nors ko gero net gandrai į tokį aukštį nekyla
Vis labiau į tave
nebūsiu lietus kaip nebūdavau saulė nei sniegas
galbūt tai didžiulė mano klaida bet
bent jau pažįstu save žinau kaip atrakinti ir
vėl staiga užmaskuoti visas spynas lyg niekas
nebūtų čia lankęsis taip užeinu kasdien
į tave net nepajauti kvėpuoju tavo oru bet
pats grįžtu apsvaigęs nei saulė nei lietus nei sniegas
greičiau oroholikas visai kaip tikras žmogus
argi nendrė
keičiu pavidalus taip pat šiek tiek per dažnai nes
niekada nenujauti kurį Arną pažįsti kad ir dabar
pažiūrėk į mane pamatyk koks bejėgis nors
vakar dar kovęsis narsiai esu
įkvėpti įkvėpti įkvėpti gražiau nei maskuoti maskuoti ir
taip po kiekvienos užuodžiamos minutės tampu vis labiau
tavimi vis labiau nuodėmingas ir matomas slepiu akis po kepure
o pėdsakus iki tavęs susirenku išeidamas kartais
krentu ant kelių praleidęs drėgną įspaudą smėlyje ir
pradeda lyti sunkiais bet itin tauriais lašais man ant veido
gyvenu taip arti kad matai ir šypsaisi kasdien
bet ateis valanda kai aptiksi kelią išmintą į tave ir
net nenumanau pasuksi juo ar uždarysi vartelius
žinau
