Jaunųjų kūryba
Deimantė Bandzevičiūtė
Laiškanešys
durys įdėtos tam, kad atėjęs
laiškanešys galėtų paskambinti
paskambintų laiškanešys
nauju skambučiu ir jo lauktų
jo jau laukė
dailaus laiškanešio skambučio
kaip iš reklaminio atviruko
laiškanešys neskambina
nei dukart nei vieną
tilin tilin
neskambina
ir veltui naujos durys
ir skambutis tas
Dievais
tetos Elenutės akys
buvo užsėtos meldais,
todėl dar vaikystėje
tapo ragana
dienų dienoje
tupėdavo pakrantėje
ir burdavo dėdėms
iš moliuskų geldelių
ir kalbėjosi su.
O dievams viskas gerai.
Drugeliai
Turi
Ilgas
Blakstienas
Jomis
Bučiuojasi
Prieš
Patekant
Saulei
Išnyksta
Blakstienos
Lieka
Tik
Bučiniai
Ir
Vilkai
***
gegužė ar gegužis
gegužės ar gegužio
gegužę ar gegužį
vis tiek tas pats
ku-kū ku-kū ku-kū
Kišeninis senelis
Seneliai neužima daug vietos
paprastai jie yra labai kompaktiški –
gali įsidėti į kišenę,
neštis į autobusą ir klausytis
kaip radijo iškosėtų amžiaus godų.
Sunkiai sunkiai gyvenau gyvenau,
debesys kitaip stovėjo.
Noriu palikti pasaulį tokį,
kokį atradau: su savo Antanu
su savo Sniečkumi.
Klausaus kišeninio senelio
it Amerikos balso.
Jis dėl visko kaltina šv. Petrą:
dėl raktų, vartų, dangaus.
O aš tik kiniškas arbatinukas –
Ir aš jau užviriau.
***
susitikime rytiniais ekspresais
kaip susitinka žmonės
kad vėl išsiskirtų
nebūta čia Dievo, mėnulio
tik daugiau
nei šimtas metų vienatvės
tik saulėgrąžos atsigręžusios
į gražius žmones
išsiskirkime knygomis
kaip ir daug istorijų išsiskyrė
kad vėl susitiktų
tavęs nebuvo
bet bus tau būti
Veidrodžio karalystėje
tavo veidrodžio karalystėje
jokių stebuklų nevyksta
tik prasliūkina Dali
be ūsų
ten tik baltas vilkas
grasina revoliucija
kažkur tik lokininkas
ir butaforiniai dėdės jam ploja
čia visi tik bučiuojasi
ant mėnulio išlinkimo
čia tik spindima vaivorykštėmis
tavo veidrodžio karalystė
tavo veidrodžio karalystėje telpa
tik veidrodis
tavo veidrodyje –
tik veidas
Angelų
Angelų būna piktų
Rilkė man pritartų ir dabar
Plotume kartu katučių
O jei tie angelai dar
Ir tikri
Patupdo tavo Dievą į inkilą
Ir kas belieka
Tik pačiam ropštis į medį
Iškrapštyt Dievą iš inkilo
Ir atsiprašyti
Kad esti tarp mūsų
Tokių piktų angelų
Kas yra laukimas
laukti laukti laukti
nesulaukti
laukiamas laukiamas laukiamas
nesulaukiamas
lauk lauk lauk
ir nesulauk to vieno laukiančio
Gimtadienis
Susirink savo girtus tėvus
ir paleistuves motinas, vaike,
sakydavo sekmadieniais, o
kartais šeštadieniais
priklauso nuo to kiek šiandien
mirė, gimė ar vedė,
o vakare dažniausiai –
tik grojantis atvirukas su žodžiais:
„Atminki, kad pasišvęsti
reikia visam gyvenimui. Vladislovas.“
Ir laiškų krūva, perrišta siūlu,
ir senas žemėlapis ant stalo
žvakės liepsnoj klebonas,
per savo gimtadienį sudeginęs
prisiminimus.
Ir kas
Ir kas sakė, kad
malūnai seniai nebeveikė,
jei ant tavo egzistencijos
vis lyja ir lyja miltais.
Ir kas sakė, kad
Don Kichotui nebūta
prieš ką kovoti,
jei ant mano egzistencijos
vis lyja ir lyja miltais.
Tolerancija
pakrantėje prie
mažų kioskelių žmonės
džiaugėsi juokdariu
tik maža mergaitė verkė
taip nieks neišmokė jos tolerancijos
Vėjas
Jaunas vėjas šiurena plaukus
Rojaus tremtiniai traukias
Sminga jų kryžiaus dalia.
Senas vėjas lanksto
Iš atminties išblukusias smilgas
Juodom panagėm vėl
Grįžta žmonės.
Egzorcistas
Mano tėvams reikia egzorcisto,
kad išvytų tą velnią:
tą televizorių, tą radiją.
Tetai reikia egzorcisto,
kad išvytų tą velnią:
tuos aukštakulnius, tas plukes
iš galvos.
Man reikia egzorcisto,
kad išvytų tą velnią:
tą norą gyventi daug.
Per daug.
Vaikai
iš smėlio
Vaikai iš smėlio dėžės,
nemąstę apie gyvenimą,
o jį tik gyveno.
Vaikai, nužudę savo
tėvus ir motinas –
jie sugriovė smėlio pilis.
Gyvenimą.
Artimas skausmas
Skausmas būna sūrus,
tai ji suprato,
kai iššukuoti prisiminimai
nuvarvėjo ant lūpos.
Iš seno medžio
ją stebėjo pelėda,
o ji pjaudama
silkei galvą
pamanė, kad galėjo tapt
patologe.
Prisiminimų nebeliko
ant lūpos –
juos paaukojo Budai.
Ji džiaugėsi atradusi tėvą.
