Jaunųjų kūrybos konkursas

Jaunųjų kūrybos konkursas


Domas Linkevičius

Aukso ieškotojai (tavernos kasykloje)
Tapybiškas rytas įsprūsta pro langą tavernos,
kreivi saulės zuikiai zylioja nubalintom sienom.
Puodelis Espresso ir atlapas smokingo skvernas
be priekaištų dera su rūkančio vyro blakstienom.

Tavernos lankytojai rėčiu sijoja tabaką,
paguodos ieškodami stengias išlaisvinti ego.
Jie tyli, bet rūškanos minos be žodžių pasako –
taurus aukso amžius per tinklą skylėtą išbėgo.

Ieškojimai
Vos užsimerkiu – vien kiemai, aklagatviai ir mudu,
dar ieškantys įslaptintų kelių, kurių nėra.
Mes nebe tie, mes pasiklydę trikampy Bermudų,
iš mūsų viską pasiglemžusi klampi era.

Ausis užsikemšu, įsiklausau, kaip kalbam dviese,
apie mergaičių grožį, lūpas, jų akis drovias,
ir viskas primena netikrą, trumpalaikę pjesę,
kuri lyg intakas maitina ilgesio sroves.

Trumpam kvėpavimą sulaikęs, kasinėju žemę,
kur žaidėme jau išsilaisvinę iš vystyklų.
Čia praeitis ištrūkus iš krantų ir kaklą semia,
čia, rodos, ką tik užkasėm vaikystę po stiklu.

Joninės
Trumpiausią metų naktį Gabijai žarstysim plaukus,
Kurie liepsnodami nugairins palaimingus veidus.
Į paslaptingą žygį, girion saulei nusileidus
Paragins vėluma, vidurnakčio varpų sulaukus.

Klausydami ūksmingai sufleruojančių pelėdų,
Braidysim patylom lyg partizanai po tankynę
Naivokai vildamiesi, jog dar niekas nenuskynė
Stebuklo to, kurį vadiname paparčio žiedu.

Melsvom lempelėm kelią spigins jonvabalių sagės,
Atsispindėdamos simetriškai žvaigždžių sietyne.
Prieš brėkštant nekvėpuosime minutę paskutinę,
Stebėdami, kaip plastiškai šuoliuoja vienaragis.

Merdinčiai vasarai
Gandrai rausvais snapais išsineša saulužę,
ir palčių rudenio prikrautas nešulys –
dar sumedžiočiau vasarą, tačiau sulūžę
kotai strėlių ir aš – visai juk ne šaulys –

Juokinga – neturiu net pasidirbęs lanko,
be to, rugpjūtis tuoj apleis medžioklės plotus –
taip sakė karštos moterys, kurios aplanko
rečiau. Taip… vis rečiau saulėtekiu užklotas

Nubunda rytas ežero pakrantės melduos,
paukščius regėdamas pro rūko sluoksnį ploną.
Dievams ant akmenų altoriaus pasimeldus,
lydekos tingiai verčiasi ant kito šono,

Lapeliais žiaunų košdamos rugsėjo sunką –
jos geliantys lašai manoj širdy apsunko.

Piemens filosofija
Aukštuomenės damos vedžioja madingus šunyčius,
o tu elegantiškai šūkteli: „Tobi, į būdą!”.
Šventadienį, po pamaldų, sugrįžti iš bažnyčios,
kai paikos aukštuomenės damos dar net nepabudo.

Medinėm klumpaitėm avėdama trauki į tvartą.
Stirniukės žingsniu švelniai žadini puskrūmius viržių.
Aukštuomenės damos į veidrodį žvelgia n kartų,
o tu savo veidu nuskaidrini upės paviršių.

Aukštuomenės damos varnėnus vaikyti turėtų
ir gyvulius šert bei už dyką ravėti tau žolę,
bet tavo karališkam gymiui nereikia karietų –
velniop tą aukštuomenę – tu – mano kaimo gražuolė.


Random
Neturiu giminės, bet pase įrašyta – aš vyras.
Su manim saugios naktys – šešėliai mažiau agresyvūs.
Tik rytais, kai nubrigzta vidurnakčio juodas kašmyras,
susiraižau blauzdas ir virš tyrlaukių išberiu syvus.

Kartais vaikštau nekaltas lyg tyrojo sirupo mergos,
daug dažniau – nepakaltinta paukštė be teisės pragysti
arba motina, nuosavą dukrą gimdyti pavargus,
ir pavargus gailėtis, kad baigė žydėti mergystė.

Žmonės kalba, jog mano gyvybę išsuko prie rato,
o galiausiai, sužlugus loterijai, ratą išardė.
Klausinėjau, kur mano tėvai – jie manęs nesuprato –
neturiu giminės, bet norėčiau išsukti bevardę.

Romantika iš lašelinės
Kai lašas po lašo į taurę kantrybės varvėjo
per nemigos bėgius vagonai į atlapą stotį,
impalos akim bailiai klausei – nuo škvalo ar vėjo
šešėlių nėštumas? – Tu klaikiai bijojai pastoti.

Sangviniškas juokas tėvystės hierarchijų sosto
drebėjo lyg priekaištų gervės sparnai susigūžę.
Krūtinėj perkusija pliekę timpanai neglosto,
ir įspūdis toks, kad po kojomis verksmo pridužę.

Dygsniavimo dūriais lijundra vis lašas po lašo
dar dilgčioja protarpiais tartum dorovę nutirpus.
Neblėstanti meilė – tai raštas aklųjų, kai rašo

ne mylinčios rankos, o plunksna – minčių samurajus,
kurio paveikti – netgi baimės šaukliai tampa tirpūs –
kol kerinčiai plaukia danguj apsiblausimų rajos.

Sapnai
Pamažu vakarėjančioj užtvankoj keičiasi gyliai.
Į nakties vadeles įkinkytos net medžių viršūnės –
jie artėja, stebuklų karietom riedėdami tyliai –
pakeliui užklupti jau užmigo medėjai ir šunys.

Pakeliui, jų klastingoj draugijoj pamėgusios dainą
paslaptingų kerų, užliūliuotos pušaitės užsnūdo.
Mėnesienoje slėptis neverta, brolau, jie ateina –
šiam keistai užburtam kinkiny įskaityti ir mudu.

by admin