Jaunųjų kūrybos konkursas

Jaunųjų kūrybos konkursas


Ramunė Brundzaitė


vandenynų arkliukai
tavo pirštai sūrūs jūros lygį kilnoja
ūžia versmės verksmingai
ugninės sniegenos nuliežia horizontą

nudistų zonoj smėlio formelėse žmones lieja
kopia į kopas neužkopia – jūra sugaudo
nardydami patys tinklus nusineria

taip gimsta vandenynų arkliukai
išjodinėti bangų
dūsauja medūzos pavydo gyvatėmis gelia
o arkliukai lėtai dugnu risnoja
bet kai jūra su dangum maišosi
margai lyg chameleonai pražysta

šuns balsas į dangų eina
mano šuo naktim meldžiasi
šunų dievui
o dienom vizgina uodegą
ir tik liūdnos akys išduoda
kad jis viską žino
kad jis žino
ne tik apie Brisiaus galą
aš svajoju
kaip mes kartu veiksim
visus tuos šuniškus dalykėlius
o jis tikriausiai norėtų
išlenkti kartu vieną kitą taurelę
kai abu apsvaigtume tartų:
– kaip pabodo man tas šuniškas gyvenimas
juodas kailis ir net šunų dievas
kurį turbūt išgalvojo žmonės
žmonės viską išgalvoja
net kad mes šunys jų nesuprantame

nusinešk mano rudenį
nusinešk mano rudenį
man dar liko plaukų sidabras
ir auksas dantų
aš dar lydžiu paukščius į pietus
o naktim niūniuoju serenadas
jos paveikslas – žalias pavasaris
jos paveikslas – žaibas prieš audrą
sniegas pusto mano mintis
šerkšnas kūną sukausto
nusinešk mano rudenį
man dar liko – – –

galvoju apie tave
kaip elegantišką piktžolę
švelniai dilginančią
įsikerojusią beprotišku ilgesiu
pražystančią vos tave išvydus
kaip plėšrųjį paukštį
medžiojantį mano lango mėlynėje
sumedžiojusį visą mano padangę
kaip pavasarinę perkūniją
nesibaigiančias liūtis
tavo lūpos ant mano
blakstienų
tai ir viskas
į dangų pakilo drugelis

amžino įšalo žemėje
šerkšnas aptraukia skruostus
gelia dantis – tavęs neperkąsiu
tereikia vieno grūdelio
ir upės arterijose
ežerai po blakstienom
virsta į ledą
liežuviu glamonėju geležį
nebylė savo noru
bandau iškirsti eketę
bet čia – amžino įšalo žemė
o žvejys esi tu

nededikuotas
aš nenoriu
tavo vaikų
noriu eilėraščių
susupančių mane
į jaukų kokoną
kurį lyg rytietišką rūbą
turėsi išpainioti
noriu
tavo metaforų
paklaidinančių dykumoje
smėlis vien smėlis
ir tu
manęs laukiantis
– rieškučiose šaltas vanduo –
mane girdantis prausiantis
aš pavydžiu
tavo eilėraščių moterims
kai vedžioji jų kūnų raidžių
iškilumus
ir guodžiuos
kad jos visos
tik mano šešėliai
– – – – – – – – – – –
ir vis dėlto
labiau nei tave
myliu poeziją

fiziologinė komunikacija
kalbėjimo padargai veikia nepriekaištingai
liežuviai pinasi su kitais liežuviais
tiesdami tiltus fiziologinei komunikacijai
ak mano valentingasai
mes pasiklydome šioje kalbos sistemoje
žodynų daug bet neišversim vienas kito
o gal net neištversim
esu aš tekstas kurį surinkus
būtina surikti
suvirškinus – išspjauti
keičiu pavidalus
atsikratau kablelių dalelyčių
braukau save be gailesčio
lieku tik
tarp eilučių

sodininkas
iš kalbos išauginamas derlius
tų trankiųjų b ir p
įkastų palankion dirvon
laistomų balsingaisiais l ir m
pragystančiais chordis vocalibus
– tavo balsiai bebalsiai, –
piktdžiugauja kaimynas
– tai tik žodžių žaismas, – atrėžiu
ir lipdau morfemas
vaizduotėje jau regėdamas
kokie dailūs ir žavūs iš jų išaugs
visi pavydės
jie netgi rimuosis
išsiraitys garso bangomis
suvirpinti plaučių oro
kažkur tarp dar ne ir jau buvo
ir liežuviai bus laimingi juos tardami
kiek begali būti laimingi liežuviai
taip svajoju sau nesuprasdamas
kaip beprasmiškai jie plūsta iš manęs
kas akimirką
kurdami savo paralelinę visatą
kurdami patį mane

by admin