Jaunųjų kūrybos konkursas
Rūta Jakutytė
Pagal Magritto „La golconde“
Tiesiog išgerti stiklinę vandens. Nesvarbu, žalio ar mėlyno, nesigilinti. Nustojant knisinėtis prasmės ir žaisti mizanscenomis. Juk iš esmės niekas nesikeičia, tas vyras kampe žiūri priekaištingai, ir nieko čia nepadarysi. Nežinau, ar noriu, kad jis išeitų, pripratau prie stebėjimo lyg daryčiau ką nors svarbaus. Ūmai mano judesiai suteatrališkėjo, rankos mostai pasidarė iškalbingesni, ir aš nusipelniau gėlių ar bent jau šiokių tokių plojimų. Bet mano tylus beobachter nė nekvėpuoja, tik sukioja rankose tą savo rudą fetrinę skrybėlę, ir aš mąstau, kad visai norėčiau jį apkabinti. Juk tik šis vyras pripildo mano būtį prasmės, daugiau niekas taip įdėmiai nespokso tarpuakin (žvirblių už lango neįskaičiuoju).
Nematau jo veido, aš juk toliaregė. Bet vienišuoju laikotarpiu stengiuosi atspėti, kaip jis atrodo. Gražus, gal randuotas, gal juodaodis? O gal viskas kartu? Toks budrus, turbūt niekada nemiega, nesišypso (man atrodo, kad ne), tyli kaip įšalusi žemė. O taip vieniša sėdėti kitame kambario gale ir neužmegzti jokio kontakto – taip norėčiau numesti jam pokalbio siūlą, vilnonį, mėlyną, kad taip greitai nenutrūktų. Žinoma, aš bandžiau, bet, ištarus bent vieną žodį, jis kažkaip staiga nepaprastai mitriai apsisuka, pastato savo kėdę žingsniu toliau ir vėl atsisėda. Todėl išmokau nebekalbėti.
Metai bėga, o jis vis nesikeičia. Kinta tik mūsų kambarys: iš šviesaus ir mažo virto tamsiu ir erdviu. Gal todėl, kad laikui bėgant tarpas tarp manęs ir keistojo vyro pasidarė milžiniškas. (Atsiprašau, kad noriu artumo. Tik vyras ne.)
Šiandien saulė nė neatklydo pas mus, todėl sutirštėjo prieblanda. Tokia reali, net apčiuopti galėtum truputėlį pagrabinėjęs orą. Kaip įprasta, nematomi laikrodžiai tiksėjo už mūsų nugarų tūkstančiais nervingų sekundininko caktelėjimų, o Tylusis vis ritmingai sukiojo tą nelemtą skrybėlę rankose. Visą šį laiką aš galėjau išeiti, mažos durelės viltingai (ir grėsmingai) badė akis, bet nežinojau, kiek vyrų, su kuriais negalėsiu pasikalbėti, lauks už tų durų. Gal ten bus ir Dievas?
Galbūt dėl tamsos, o gal ir dėl vienatvės, kuri užplūdo lyg Didįjį Getsbį per savo paties laidotuves, aš lėtai atsistojau, palaukiau, kol vyras tai pastebės, ir neištvėrusi įtampos pradėjau klykti – beprotiškai garsiai. Nebepakėliau izoliacijos, kuri slėgė lyg penkiakilograminis svarmuo. Kelias akimirkas abu paskendome praėjusiose sekundėse. Tada jis atsistojo, čiupo kėdę į rankas ir sustingo vietoje: taisyklėse to nebuvo, aš juk nieko nepasakiau, ir jam nederėtų atlikti man dvidešimt penkių centimetrų bausmės. Dabar jau jis pasijuto įkliuvęs savo radaruose, kurių sufleris šiuo metu kaip tik išėjo gerti kavos ir paliko jį be kelnių.
Pasinaudojusi suglumimu, jam rankoje nervingai gniaužant atlošą, aš staiga pribėgusi lyg gepardas užšokau jam ant kupros, kad spėčiau pamatyti taip ilgai trokštą veidą. Šimtai jų, gražių ir bjaurokų, praplaukė atmintyje galvojant, kurį būtent jam užmaukšlino lemtis. Bet tą pačią akimirką jau nustebau aš ir trumpam susverdėjau savo realybėje: vietoje veido žmogus turėjo tik baltą popieriaus lapą, ir tuščią kaip ką tik iškritęs sniegas. Aš pasibjaurėjau – jis nieko neatspindėjo, neturėjo nė vienos mintelės galvoje, tai kodėl šitiek metų mane kankino, laikė okupavęs tuose keturiuose kampuose, įkalinančiuose horizonto pasiilgusį žvilgsnį?
Sukrėsta, lyg spyrį į šonkaulius gavusi, pamaniau, kad jau galiu eiti, bėgti pro tas dureles. Akimirką užliejo įtampa, laikrodžiai nustojo tiksėti. Kažkodėl prisiminiau Kobo Abės romaną „Moteris smėlynuose“: lipti iš smėlio miesto ar likti ten kapstytis? (Juk beveik tas pats).
Jis laukė, kol išeisiu, vis dar nepaleisdamas tos prakeiktos kėdės atlošo tarsi kokios atramos. Paliečiau durelių rankeną. Tokią apvalią, metalo švelnumo – miela lytėti. Žinojau, kad tas lapas dabar atsuktas tiesiai į mane, bet kadangi per šitiek metų neįstengiau jame nieko užrašyti, pasijutau tarsi vargšas K. absurdo pilyje. Todėl staiga atidariau tas dureles ir išgirdau vyrą už savęs pirmą kartą piktdžiugiškai kvatojantį. Bet jau nebesvarbu.
Kambarį užliejo mėlyna šviesa, ir kažkas įstūmė mane vidun, durelių nebeliko. Palikau kažkur kitoje erdvėje savo keistąjį palydovą, kuris (tikiuosi) jau numirė iš juoko. Jausmas lyg neturėtum kairiosios rankos, bet dėl to nė kiek neskaudėtų. O gal penktos kojos? Apsidairiau. Iš kažkur atklydo žinojimas, kad ši vieta yra pragaras. Žinoma, juk gyvenimo taisyklių lapelyje buvo užrašyta, kad atidaryti duris ir išeiti yra mirtina nuodėmė.
Iš melsvų ūkanų prieš save išvydau išnyrantį vyrą juodu kostiumu, panašų į aną, su baltu popieriaus lapu vietoj veido. Jis be ceremonijų čiupo mane už alkūnės ir nusitempė į kitą kambarį, kuriame ratu stovėjo apie dvidešimt tokių pat keistuolių – situacija kažkuo primena Margitto paveikslą, kai skrybėlėti vyrai leidžias iš dangaus. Tokie šalti businessmen. Jie pastatė mane į vidurį ir visi pradėjo juoktis, tarsi būčiau koks vakaro žinių anekdotas. Kažkaip nervingai, pašaipiai.
Ir dabar, deja, tik dabar aš viską supratau. Visuomenė niekad manęs neįsileido, tik sėdėjo apatiška ant savo patogios kėdutės, neleido susikalbėti su ja ar ką nors palikti tame priekaištingai baltame popieriaus lape. Bet, atidarius šias duris, lyg iš gausybės rago pasipylė dešimtys, šimtai tokių pat visuomenių, ir dabar aš būsiu dar vienišesnė nei iki šiol, atstumta jų visų kvadratu. Nenuplėšiu balto lapo.
O žuvie skardinėje
Sėdžiu virtuvėj ant taburetės, kuri vos talpina mano tingų užpakalį, ir jaučiu, kaip palengva pranyksta šaldytuvas, pranyksta kambarys, viskas susilieja į mieguistą ryto mazgą…
Nesuprantu, kas vyksta, kai iš kažkur atsiradęs milžiniškas žuvies pelekas pliaukšteli per sustingusį veidą. Nutvilko skausmas, greičiau iš netikėtumo. Bet išlieku ramus, nusišluostau drėgną glitų skruostą ir pamatau prieš save stovinčią žuvį, gal šprotą, nežinau. Taip piktai spokso į mane, su priekaištu žiopčioja, tada pamato, kad laukiu, kol ji uždus, akylai seku jos apgailėtinai sunkiai išsipučiančius ir vėl susitraukiančius žvynus. (Ne tyčia taip darau, tik iš žvėriško smalsumo). Sako man, kad eičiau iš čia. Ką, iš savo virtuvės? Ne, šaukia ji, eik iš mano sapno, storas kvaily. Tu čia įsibrovėlis ir čia ne tavo virtuvė. Todėl aš neuždusiu, nors ir nepatogu man uodega remtis į stalą. Todėl tu manęs neuždarysi į skardinę, nepriversi plūduriuot tarp pomidorų teženų (fui).
Skardinėj, paaiškėjo, gulėjau aš, suspaustas ir įskaudintas, kad esu svetimam, ne savo sapne. Bet supratau, kad žuvis sakė ne visai tiesą. Kai pabusiu į savo sapną, pranersiu per greitaeiges sąmonės bangas ir ten taip pat būsiu svetimas, niekieno nelauktas. Bet neturėsiu galios ką nors pakeisti, taigi nenoriu niekur eit, noriu TIKRAI pabusti.
Nėra pasirinkimo, žinau, kad atsipeikėjęs vėl užsimerksiu. Todėl ne tau, žuvie, turėtų būti šlykštu skendėti pigiam aliejuje, o man, kad pats save uždariau į skardinę ir paverčiau ją vienintele man rūpima realybe. Tokia centimetrine, pigia, regis, „optima linija“ serijos. Ir tik sapne man esi svarbi, ir aš tave suprantu. Bet valgyti visgi pabaigsiu, ir vėl nusipirksiu, ir vėl pabaigsiu, nes tik litas dvidešimt tekainuoja (suprask – krizė). Kuo daugiau, tuo greičiau pamiršiu viską aplinkui, gilinsiu prarają tarp mudviejų, kol tavo nepatenkintų žiaunų nė nebesapnuosiu, o mano sąžine. Nes aš žmogus, neneigsiu, vienas iš gyvūnų, amen. Tiksliau, am.
Turtais apsikarsčiusi vienišė antis – aš
Ir vėl nesusapnavau. Rytas paliko bespalvis, dabar vėl teks kurti viską pačiai, ieškoti vietos kėdei, ant kurios sėdėsiu, statyti iš naujo sieną, į kurią galėčiau žiūrėti. Tai taip vargina, man neužtenka tikėjimo, kad galėčiau pasirinkti tą būseną pati. Tą nuotaiką, kuri nublukina jau žinomą aplinką ir iki aštrumo pabrėžia iš ilgesio atsineštus liūdnus, tačiau tokius artimus vaizdinius. Nes jie iš manęs, kažkada.
Ir toks siutas paima, kai kažkas išverčia mano pasakas į savo kalbą, interpretuoja jas, nesuvokdami to tylaus taupumo, kuris tapęs vienintele prielaida pasilikti ką nors rytojui. Gerai suprantu save, suprantu tikslą kuo ilgiau priklausyti sau, grynai tik sau, tačiau kartais pažvelgiu aplink. Apsidairau, ieškodama man ko nors artimo, nors menkiausio klevo lapo, su kuriuo mano vidus sutinka be pastangų. Tačiau jų nėra, žmonės to taip pat neturi. Kartais su baime ir pasibaisėjimu žiūriu, kaip jie be perstojo kalba, komunikuoja, skolina savo odą, kartais net bučiuojasi, atiduodami visą pernykštę savo savastį, net jos nepažinę. Kokią prasmę jie tame randa? Kam paaukoja save, kita vertus, kas turi tiek noro ir kantrybės priimti kitą, jį pažinti?
Kartais nueinu prie upės. Vasarą ant bortelio sėdintys žmonės, iškišę tabaluojančias kojas į šaltą gaivią tėkmę, vieninteliai tada man atrodo teisūs, kažką supratę. Net jei jie ir nemąsto, nevalingai pasiduoda kviečiančiai gamtai, kuri glosto padus tiems, kurie išdrįsta nusiauti sportbačius. O tai jau žingsnis savęs link.
Aš ateinu čia pasveikti ir bandau paversti šį gaivalą bevardžiu, kad akyse pranyktų visa geografija ir pasiliktų tik stichija, kuri nieko neduoda iš savęs asmeniškai, tik draugiškai priima mintis į savo smulkias bangeles. Tada galiu pasiduoti jų vilionėms ir lyg turtingiausias pasaulio žmogus iškilmingai nurimti, numirti akimirkai. Tada nieko nebetrokštu, apie nieką nemąstau, nors giliai savuose kunkuliuojančiuose skilveliuose suprantu, kad esu visai šalia, beveik priartėjau prie savęs pačios ir man viduj jau nebe taip šalta.
Kadangi tos akimirkos mano gyvenime pasitaiko tik greitais žaibo blyksniais, dažnai būnu svetima. Tačiau taip buvo ne visada. Anksčiau buvome dviese, aš ir mano mama. Eidavome į turgų pirkti žuvies, vaikščiodavome po dar neatsibodusias gatves ir be proto džiaugdavomės, pastebėjusios ką nors neįprasto. Tačiau kažkuriuo metu many atgijo keistas savisaugos instinktas, ir aš pradėjau saugoti savo mintis bei išgyvenimus medinėj dėžutėj, kad kas nors jų nepanorėtų, nesudrumstų savo žinojimu. Todėl po truputį traukiausi, išspręsdama visas problemas pati, kad jos taptų mano nuosavybe, turtu. Ir mes nebevalgėme daugiau žuvų.
Tol traukiausi, kol nejučia užšokau ant ledo lyties ir nuplaukiau kažkur toli, kad net ir norėdama negalėčiau įsileisti kitų nebijodama, kad mano patologiška nepriklausomybė gali būti pavogta, kad nukentėtų mano taip ilgai puoselėtas paikas asmeniškumas (kuris ir gali gyvuoti tik su šalia esančios visuomenės, pabrėžiančios atskirumą, galimybe). Antis.
Išlaisvinti satyrą
Oficiali data, parašas, ir viskas, ko reikia tokioms nesąmonėms. Viens du trys, trečias dublis, pradedam.
Šis dokumentas yra mano testamentas, laidoju dar vienus nerimo ir nepatenkintos jaunatvės metelius. Šiandien niūri gruodžio šeštoji, lyg tyčia liepianti net rytą, antrą valandą, man užsidegti šviesą, nes nematau klaviatūros. Kava padrąsinamai garuoja ant stalo, kaip prizas, kai pasibaigs ši keista deklaracija. O Sex Pistols kaukia visai kaip kaimynė, kurią šeštadienio proga muša girtuoklė antroji pusė (kuris garsiau?).
Liko lygiai du mėnesiai, kai man sukaks septyniolika metų. Krūva klounų grubiai purtys už alkūnės visą tokią nepasiruošusią, pusiau tik iš sapno išlipusią. Nelyginis skaičius, trimituos jie, dar vienos kojinės iki pilnametystės. Todėl šiuo popiergaliu noriu prisižadėti sau gyventi – pasiruošimams dviejų mėnesių turėtų užtekti. Nes juk paaugliai viską tik imituoja, tiesa?
Ir ji lyg velykinis triušelis baikščiai žvalgosi, ar kas pastebės nenatūraliai iš burnos kyšantį rūkstantį pagaliuką, nes jai tai nepriklauso. Ir Navakas šyptels – „toks mielas bandymas pamėgdžioti bohemą…“ Ir skaito Fitzgeraldą, netgi pamanydama, kad turi kažką bendra su vienatve. O paskui, grįžus namo, pila ir pila eilutes minčių, nemigos pateisintų, jaunystės pateisintų, svaigalų pateisintų. Bet nuojautos pagauta nuropoja ant lubų lyg milžiniškas voras, atsigręžia ir pamato save, likusią sėdėti prie popierių – pratrūksta piktžiugišku juoku. Bet tik viduj (o tada satyra išnyksta užpilta kavos gurkšniais).
Taigi nuskandinus kažkokį mažą padarą, kuris lyg prisuktas juokiasi iš tavęs, gali vaidinti, kad viskas lyg ir normalu. Lyg ir gyveni, valgai, nuleidi klozeto dangtį. Bet jei mintys trumpam nustoja šiugždėti, išgirsti vėjo šiurenamą celofaninę plėvelę, kuria esi apdengtas kaip prekė, tausojama pardavimui. Kada mus paleis į rinką? Kada jau būsime tinkami?
Šito atsakymo aš nežinau. Celofano neperplėši, gyventi nesuskubėsi, nejausdamas kartaus netikrumo, ir bijau, kad septyniolikos nesukursi geresnės novelės. Tad lieka du keliai, lygiai tokie pat neaiškūs, bet vis dėlto kažkur vedantys: toliau vaidinti suaugusįjį arba išlaisvinti satyrą, iškelti puotą pakvietus ironiją, sarkazmą, visus tuos blogiukus pasakos veikėjus, kurie gadina Katrytei ir senelei nuotaiką. Juokis, mielas žmogau, jei jau pastebėjai, kas esi.
Testamentas mirštantiems šešioliktiesiems skelbiamas nepavykęs. Bet aš jau ne viena, dabar einam į BO su savo jau truputį (atsiprašau) nuplikyta drauge, pamiršim, kad esam, ir grįšim nebe tokios gaivios ir žvalios kaip iki šiol.
