Jaunųjų kūrybos konkursas

Jaunųjų kūrybos konkursas

Vytautas Stankus
scratches on silence
1.
tėvas anglim piešė moteris
ant nugeltusio popieriaus
piešė rankas jų ir nugaras
rūkančias vynuogių krūmuose
apgamus jų ir pėdas

vynuogynų liepsnos atšvaituos

2.
vynuogynas degdamas traška
tėvas romiai priklaupęs
lanksto valtis nugeltusio popieriaus
ir po vieną paleidžia
– – – – – – – – – – – – – –
pelenai ir šešėliai jo raukšlėse

3.
verkdamas tėvas piešinius plėšė
ir kimšos į burną

sakė tik šitaip viską atgal
į save susisemsiu surinksiu
skuteliais skiautelėm sukramčius
šitaip tik šitaip – žalios akutės –
būta nebūta

turbūt pasirodė sakau
pasirodė.

sėdim taip tyliai jog girdis
kaip mirę nagais braižo tylą
4.
raudonos raudonos užuolaidos
tinka šešėlių spektakliams kitapus
susirenka žmonės ir žiūri
kaip dviese šoka sukibę
nagais ligi kaulų
braižo tylėjimą rėžis po rėžio
vaga po vagos po
raudona raudona užuolaida
tėvas sapnuoja anglim piešiąs moteris

* * *
mano brolis dar gyvas.
dar veriasi odos ir plyšta
suskirdusios rankos ir lūpos
nuodėmės nuo dėmės
nuo buvimo
į sulopytą vaikišką skruostą
sau išsiburia luošą paletę
pasilaižo dažus ir išspjauna

mano seserys gyvos.
pačios save neša laidot
išsilaužia dantis ir kelius
nes taip reikia;
nes negalia nuperka dangų
suodžiais išsitrina kaktą
ir plaukus išmaino į duoną

mano moterys gyvos kol miega.

alk.
dantim dantim išvogti jūsų laiką
sukast griovius dantim tranšėjas apkasus
išspardyt piktžoles asfalto pievose,
nubraukti šypseną į dantenas
ir užsigert tavim

kur bežiūrėsi tvenkias debesys
užkimt neleista, leista pratintis
per dievo gardą verčias valtis
duobės, kraujo sauja, laikas
atsisveikint, gert
ir užsikąst tavim

sutriauškint slankstelius, žiūrėt
kaip nyksta kojos, kaip delnuose anglis
man pridega, kaip pridega
ir plaučiuose vinis, kartoja
iš vidaus vis bėkim, bėkim, bėkim
belieka stengtis užsimerkt
ir prisidengt tavim

plaukais, paveikslais, nuotraukom – kas likę
matau grabais gražiai atjoja sraigės
lyja, sninga, lyja
kažkas lietuj vis neužkimsta – klykia
grąžinkit mirusius, man reikia juos pagirdyt
šukuot jų odą, duot visiem po anglį
ten juoda budintis, gulėt, ten juoda verkt
dantim kalenant dangtį
vagot nagais ledus, maišyti kaulais košę
putoja sniegas lyg išpilta kas
putoja lūpos, ošia – jei ką taisyt –
tik ašmenim, jei ką taisyt – – –
galiu uždegt medžius
ir apsipilt tavim
ir apsimest tavim.
* * *
dar tada kai nepamenu
senelis barstė trupinius kieme
jaukino lietų pusbalsiu
kartojo ir kartojo:

lyrja – lada – lyngho
šermukšnis nuogas vyšnios pilnos,
ateik dangaus kasyklomis
ateik per smilgų spalvą
per mano dešimt pirštų
rada – larja – dorra

dar tada kai nepamenu
senelis barstė trupinius kieme
laikydamas mane ant rankų
sakė prisimink:

čia būta namų šičia mirta
taip augo kol sausros pakando
ir žuvys ir miškas vis tirta
kai vėjas vartus atsidaro

iš vidaus rūbai dengiasi pūliais
žaizdos niekad negyja ir keista
kad šlapiuoja per sapną net siūlės –
kūno vandenys veržias užkaista

ir jeigu skaudės taip kad kauksi
tarsi uosdamas mirtį šuva
pažiūrėk vakaruos dega laužas
ir kartais to būna gana

kartais būna gana jeigu lietūs
vis ledinėm kojelėm užklysta
palengvėja trumpam prisilietus
lyg prie slenksčio dangaus karalystės

 

Ieva Astromskaitė
***
Į gražiai išlygintą, nėriniuotą, baltą
Nosinaitę
Įsukau gilę, užrišau mazgelį,
Uždengiau ranka:
ABRAKADABRA, o gilė niekur nedingo

Tik savęs neberandu.

Aiškiaregystė
guli
Prie neries,
Pranašauji gaisrą boružei
Smilgom – šienpjovį
Sau – ąžuolo šaką, virvę ir taburetę

***
Anapus upės
Raudonos valtys
Sprogsta vyriai
Rūdija lubinai

Akim dulkėtom
Pro tinklą
Žuvys
Žiūri

Jau laidoja
Rugpjūtį

Laidoja


Tomas
iliuminatorius lova lempa
stalas telegrama
ilgesio platybės
aplink
vanduo ir darbas
vėjas sumazgė dienas
suliejo taškus
susiaurėjo į vienatvę
geležiniais turėklais
žmogaus
už borto lygumos
rytoj Orleanas kitą savaitę Panama,
– bet, mano vienintelės,
pavasarį būsiu Klaipėdoje

Lapkritis
Lapkričio pirmąją naktį
Tarsi paskutinę
Po stikliniu gaubtu
Renku šilumą ir pilstau į dubenis
Grįžusi pastatysiu ant židinio
Kad užuostum uosius kaštonus beržus
Tavo miego kartūs atodūsiai
Tarp apverkto spalio
Ir gailaus vaikiškai kunigiško gruodžio
Susikūprinusių našlių ir
Manekenių šilkiniais veidais
Saldžiarūgščiais puvėsiais pakvips
kambariai
Nubusi
Ir nubudęs nesuprasi
Ant žemės ar po žeme
gimei

***
Pasaulio žmogau,
akmenimis grįstomis gatvėmis
žemės žvyrkeliais
vejuosi tave ir
degindama savo nerimą
gaudau aštuonis metus
branginu
tik sekundei akimirkai
spurdantį
valiūkišką žvilgsnį
čia pateiktą
ant baltos lėkštės
pasigardžiuoti

by admin