Jaunųjų kūrybos konkursas

Jaunųjų kūrybos konkursas

Arnas Aleksandravičius

Atvykėliai

gyvenu kalnuose, kurių kiti nemato,
todėl nuolat sulaukiu svečių,
visus domina ore kybanti trobelė

kai kurie žmonės atklysta iš pačių tolimiausių šalių
apie kurias žinojo nebent žymiausi senovės aiškiaregiai,
bet jie niekam nepasakojo, net neužsirašė
tų kraštų pavadinimų,
imu manyti, kad visa tai egzistuoja tik man,
bet lyg ir nesu beprotis, koks skirtumas

taigi tie žmonės, atrodytų nieko neįprasto sulaukti svečių,
bet jie kalba mano gimtąja kalba, kalba, kurią pats sukūriau ir
niekam nepasakojau, ja vien mąsčiau ir tyliai keikiausi,
jie pabeldžia į duris ir uostinėja kvapus ore, aš visada
įsileidžiu tokius svečius, visada, vaišinu juos arbata
ir meduoliais,
jei lieka iki vakaro – nusigeriame, kaip ir visi paprasti žmonės,
tada sužinau, kokia šios kalbos paslaptis, ji ir liks paslaptimi

gaila, bet ne visi svečiai taip kalba, kartais čia užklysta ir
vietinių, gyvenančių kaime po mano troba, jie visą laiką
tyli man nesuprantamais žodžiais, visada įeina nepasibeldę,
ištuština meduolių vazą, kai užrakinu duris jie įlipa pro langą,
prieš tai jį išdaužę, po kelių dienų atsiunčia pinigų stiklui,
meduoliai, jų nuomone, nemokami

taip ir gyvenu, kalnuose nutirpo sniegas, bet to niekas nemato,
gaila, nes nuogos viršūnės daug gražesnės, beje, pamiršau
paminėti apie ką šis kūrinys, apie draugus, kartoju,
šis kūrinys yra apie draugus, galite nevargti ir nenagrinėti

Dangaus

vėjas surenka iš gatvių daugybę mažyčių plunksnų ir šios
susiformuoja į ryškiai baltą debesį virš miesto tu pastebi
mane sėdintį ant karo muziejaus laiptų galva nuleista
rankos ją slepia nuo pikto debesies žvilgsnio nepakelsiu akių
net kai saulė švies taip arti kad galėsiu ją paliesti
gal tik užkliūsiu
netyčia ir nusideginsiu paversdamas blyškią šviesą
nuorūkos spingsėjimu

kai debesis išsisklaidys pradės rinktis žmonės visi kas mane
pažįsta ir ginčysis kas tai buvo pūkai ar plunksnos
mano akys bus įsmeigtos į batus tyliai atsiprašysiu bet
su niekuo nesisveikinsiu net nepaspausiu rankos
juk turiu slėptis nuo dabar jau įsivaizduojamo akinimo

tu taip pat prieisi arčiau bet likus keletui metrų
sustosi nuostabaus siaubo perkreiptu veidu nesidrovėk
dar bent žingsnelį žinau tie sparnai jie atrodo nežemiškai
bet ir mane juk matai pirmą kartą

Iš viršaus

POEZIJA TURI SKLEISTI GROŽĮ, –
kas rytą užsirašo ant kaktos žilagalviai specialistai
kartais deja netgi kūrėjai o kas jei aš daltonikas
o kas jei mano draugai tyčia nemato spalvų
taip ir išdygsta pilkos rožės ant rūdijančių kėbulų
jokio grožio bet tai pačios tikriausios gėlės
jos alergiškos seilėms o nuo ašarų paraudonuoja
ir įtraukia spyglius
pats tas dovanoti damai bet mūsų net moterys
vienkartinės užtat labai protingos jos mėgsta
galynėtis su dovanomis kad įrodytų esančios jų vertos
jos nebijo įbrėžimų tokie beje ir mes patys
matyt dėl jauno amžiaus bandome sudėlioti
kūrinį iš skaičių vis tiek kada nors kas nors iššifruos
o ir atsiranda asilų kuriems matematika skambesnė
už poeziją taigi užkariausim jau dvi auditorijas

kol kas mes neturime bendro vardo ir net
neatrodo jog išvis turėtume kažką bendro
nepažįstame vieni kitų bet kartais prasilenkiame
mieste ar mintyse ir nusiplikome smilkinius
gaila nesame specialistai tiesą sakant aš
ką tik teįkopiau į pilnametystę (salėje prunkštelėjimas)
bet jei koks senukas norės kautis tepaskambina man
juk vis tiek jo ginklai tik gamta ir liūdesys o mes
aprašome ir patrankas

atsiprašau tiesa tokia kad žmonės keičiasi
kiekvienas mėnulis nusineša dalelę jėgos
galbūt tu buvai ypatingas galbūt aš atnešiu tik juoką
paskui tuštumą galų gale vėl juoką
galbūt nupliksiu todėl imsiu rašyti apie medžius
ir jų plaukus tada būsiu visai gerbiamas ponas
gaila kad ne poetas

Lascia ch’io pianga

jie atėjo pas mus šokant šlapdribai ir nakčiai geriantis į orą
buvo šalta aš pravirkau nežinomoje gatvėje
ant nepažįstamų rankų
kai motinos kalbėjo dieviškus poterius tarp jų ir tavoji
meldė kad neateitų bet

girti jauni vyrai puolė mus bučiuoti savo dvišakiais liežuviais
liesti gomurius ir smilkinius iki dar vieno
numotinėjimo žemei
ši alsavo beveik negirdimai lūžtant jos medžiams kartu su
žmonėmis kurie po jais slėpėsi spaudė paskutinius
nesuteptos žolės stiebelius saujose o aplink vien
ūžesys
riksmai
pilka spalva
ir melas melas melas laikui bėgant melu tapo gyvenimai

bent aš nebuvau suvaidintas liečiau kitus ir buvau liečiamas
apsisuko pasauliai sužaliavo žemė matau draugų veiduose
šypsenas ir nykstančius randus bet dar neramu
dar retkarčiais pučia nuodingas vėjas papilkėja dangus
susitraukia iš baimės kažkur rytuose

Nežaisiu

mėgstu juoktis iš savęs tai nesubrendėlių bruožas
turbūt iš ten ir eilėraščiai apie man šventas moteris

šiandienos pavyzdys ypač stebina nes visą istoriją
išlaužiau iš piršto kuris dar ilgai nebus žieduotas
o jo šeimininkas ne paukštis tai vis aš įsivaizduoju
būtybes kitaip nei turėčiau esu šalia jų šioms nenorint
tai koks gi skirtumas tarp poeto ir kunigo jei abu mato
vien svetimas moteris nusausink savo akis aš šiandien
nežaisiu reikia apkamšyti dukterį juk jau vėlu po poros
valandų mieste atsimerkę liks tik reklaminiai stendai
ir jų aukos

galbūt susitiksime kur nebus taip šviesu
svarbiausia nepažadinti praeivių nes atėjus rytui
jie virs mašinomis paklausime vienas kito
KAM VISA TAI o atsakymas taip arti ir toks
piktas kad gal geriau tik šventai patylėti

Pasiklysti?

(įkvėpti)
jau ne pirmas eilėraštis su kuriuo kovoju
ant popieriaus falanga šiek tiek primena robotukus
bet tai tik viena kita iškarpa iš vietinio savaitraščio
jas seilioja paliktasis vaikėzas ir bando kalbėtis su poezijos
lavonu bet kur tau anas tik nusižvengia it vagiama kumelaitė
ir toliau guli apsimesdamas kad nieko neįvyko ak visai nelipnus

(įkvėpti)
tuo visos kovos ir baigtųsi juk aš tas
vaikėzas ir man niekas niekas nelimpa gal aš
minų lauke girdžiu kaip šnabžda sprogdikliai lyg ir
minėjo mano vardą bet privalau tai ištverti juk
nešu žinią pasauliui šis tik nusišypsos kai jam viską
papasakosiu vėl vaikeli apsirijai kažko kartos ir nežinosiu
ar jam pritarti turbūt kaip ir praeitą kartą įsistebeilysiu
į stirnos galvą ant sienos ir panorėsiu
tokios pačios savo popieriuje

(įkvėpti)
taigi šitiek eilučių ir niekas neaišku
bent jau kol kas aplink tik popieriniai robotai,
vaikėzai, pasauliai ir nebe pirmas skiemuo apie karą
o aš lakstau po apkasus
rankioju auksinius dantis ir nežinau
kas esu nei Allies nei Axis*

(iš)
___________________________________
* – Allies Antrajame pasauliniame kare buvo vadinami sąjungininkai, pavyzdžiui amerikiečiai, anglai. Axis – vokiečiai ir jų bendražygiai, pvz. italai.

„Taške D“

trapus kaip sliekų žiedai po liūties
buvo mano sidabras. juo padengti
veidrodžiai sugerdavo šviesą. tai keturkampiai
vyzdžiai, iškabinti ant sienų tarp Gojos
pražiodyto Saturno ir diplomų. antai

TARPKLASINIŲ VARŽYBŲ ORGANIZATORIAI
APDOVANOJA ARNĄ ALEKSANDRAVIČIŲ
UŽĖMUSĮ TARPKLASINĖSE VARŽYBOSE
PIRMĄJĄ VIETĄ.

viskas tik plunksnų ir kailių dėka, galvojau,
o daugiaveidžiai plojo, – riebaluoti kijeviečiai
net atsistoję. kas vieną veidelį tenešiojo, tokį,
kaip delnas su savo gyvenimo linijom, vientisą –
laikė jį uždaroj gobtuvo pusėj lyg juodžiausią pakaušį.

taip ir žvalgiaus į pakaušius, kulnus ir pasturgalius,
pagal raumenų šokį spręsdavau apie savo gražuolių
ir pabaisų nuotaikas. apkabinęs iš už nugaros
glamonėjau krūtis ir pilvą, kad nevirstų
sidabru ir neblizgėtų. skendėjo dūmuose mano
masažo osteo-kabinetas.

ATSIPRAŠOME, GYD. ARNAS ALEKSANDRA-
VIČIUS ŠIANDIEN NEDIRBS, NES YRA IŠVYKĘS
Į LAIDOTUVES.

dabar praeinu keturkampių vyzdžių
kiemais ir šypsausi. sliekų skeletai nušliaužė
tarp šaligatvio plytelių. debesys spjaudo ir šlapinasi
tik ant taško D ir jo kijeviečių. dabar mano sidabras – gyvas.

by admin