Jaunųjų kūrybos konkursas
Vidmantas Gudas
Naktis
naktis nedrąsiai lyžteli apakusį žibintą,
įsisiurbia į pėdas paliktas sniege,
atstumą išmatuoja nuo „dabar“ lig „švinta“
ir tyliai ima sklęst paskui tave
į miesto parkus, skersgatvius, alėjas,
taip palengva, tarytum sėlintų prie grobio,
kaip inkvizitoriai kad ieško nusidėjėlių,
lyg dailininko potėpiais ant drobės…
todėl gali bandyti glaustis prie neoninių reklamų,
suspėt į troleibusą, rasti vietos.
užmerk akis. matai – net čia sutemo jau.
naktis prisiliečia ir verčia siluetais.
Adresas nenurodytas
dar negaliu tau rašyti, dar tik sausis,
todėl nesuspėjau surinkti visų sakinių.
nežinau dar kaip sveikintis, ko paklausti,
kaip pratęsti nelemtąjį junginį „aš gyvenu… “
jau ir vokas ant stalo toks įprastas akiai,
kaip pilna peleninė, vaza ar puodelis kavos;
senas radijas krenkščia ir kosti, naujienų nesako
ir todėl netgi jom negaliu užlipdyti lape tuštumos.
jei galėčiau, rašyčiau, kad gyvas, kad puikiai laikausi,
kad išmokau dėlioti vitražus iš dužusio stiklo –
mano miesto dangus vėlei baltas ir sergantis paukščiais,
mano laikrodžiai rąžosi, bunda, piktybiškai tiksi.
gal todėl taip nedrąsiai vis žvilgčioju tolin,
trupa snaigėm iš lėto sustingę žėručiai lietaus,
sakinių batalionus atsargiai mintyse išrikiuoju,
tačiau jie nepaklusnūs, pakrikę, neklauso daugiau.
taip ir lieka vos suteptas popieriaus lapas,
tarsi žemė, kai vasaros dieną palyja negausiai.
pora frazių kvailų, nuvalkiotas, vienišas „labas“…
nepavyks… negaliu tau rašyt. dar tik sausis.
Heroina
jei suspėsi užmigti prieš mėnesiui praskeliant dangų,
kol žibintai dar markstos ir miesto neglosto tamsa,
tau pavyks nepabust. ir tejausi, iš lėto kaip rangos
aukso sruogos link lango. jeigu spėsi užmigti… jei ne,
teks ir vėlei pajausti kaip skauda, brangi karalaite,
kai į venas ir kaulus sugrįžta paklydusi smėlio audra,-
drobių raštai atgis,- ims judėti ir šnypš išsiraitę,–
tenorėsi pravirkt ir ištarti „Maldauju, gana…“
paskubėki, kol laikrodžio kojos žengs ratą ir pusę,
kol dar ramūs vaizdai iš audringos pasąmonės jūros,
jeigu spėsi užmigti – tau pavyks niekada nepabusti,
jeigu ne – teks gyvent…
iki kito vakaro dūrio.
Programavimas
jausmais
čia tik aš ir tu.
žvelgi iš raudonmedžio rėmelių—
taip taip sutinku
atrodau juokingai
skustuvai atšipo ir želia
nendrynai ant veido
neatleidau.
tik šiaip kaskart praeinu—
viskas skaudžiai vienoda
o paklausti tiek rūpi…
žinai
viliuos bus diena kai galėsiu rašyt
tau ant lūpų
vienintelį žodį—
—delete—
Milžino sūnus
mano tėvo barzdoj
trupiniai duonos žydi,
įsipainiojęs kėkštas,
rugpjūtis ir Nojus…
aš ir pats ten buvau
netyčiom pasiklydęs,
kai norėjau patekt į rytojų.
taip ir augau,
žemyn galva kabėdamas,
gyvaplaukius ašarom girdžiau. –
nykūs buvo gimtadieniai,
kūčios, kalėdos…
ir taip mausdavo kartais
paširdžiuos.
o paskui – traukinys
įsipynė su bėgiais.
šitaip liūdna buvo išvykti;
lyg norėjau ištarti –
„rytoj“-
tokia ta mano vaikystė,
mano tėvo barzdoj.
Blyksniai
visada buvau vienas tų, kurie prieš mūšį sužino jo baigtį,
lyg šamanas ar vudu žynys, įsibrovęs į Chrono tvirtovę. –
aš norėjau, prisiekiu, bandžiau, tačiau man nepavyko
pasveikti,
nepavyko išbraukti savęs iš stebėjimų savo rytojų.
o paskui pripratau prie vaizdų, kuriuose nuolatos kažkas kito:
miestų poras užkimšdavo sluoksniai skeveldrų ir pūvančių kūnų,
jau nebuvo baisu anei keista namai kai pavirsdavo plytom,
tik dar baugiai stebėdavau motinas bandančias rankioti sūnus.
po regėjimų kraujas iš šnervių padengdavo skilusias lūpas,
nemokėdavo akys tikrovės nuo tirpstančio sapno atskirti,
nenumaldomas noras pravirkus kryžiuoti rankas ir suklupti,
užsimerkus maldauti dievų, kad parodytų nuosavą mirtį…
Taip tuštėja šie miestai
pavargau jau girdėti kad viskas gerai nieko blogo
pasiklysta tik kartais atirusi sapno skiautelė
mano miestai nuodingi asfaltas tau įteikia slogą
apsimesk kad laiminga esi laukdama šioj stotelėj
o laidais nupulsuos išsiblaškę širdies elektronai
aklas senis išburs kad tavęs per dažnai čia nebūna
jis meluoja žinai nes jauti kaip vis dilgteli šoną
kai praeivių akis pabandai prijaukint savo kūnu
ši erdvė nuolatos susitraukia o kartais išnyksta
tarsi burbulas oro juk pameni būdavo žaidėm
kad viskas gerai nėra nieko blogo o pyktis
tėra tiktai žodis tik šešios suklydusios raidės
————————————————————-
apsimesk kad laiminga esi laukdama šioj stotelėj
nors maršruto nėra ir gyvenimas įteikia baudą
mano miestų geluonys nuodingi ir būna kad gelia
kiek netaikliai į veidą lietum apsimesk kad neskauda.
Svetimi atsiminimai.
Karo laukas
nesunku pasiklysti
pažįstamų ieškant veidų –
visi lyg vienos drobės siūlai:
randais nužymėti,
pamiršę savuosius vardus,
kvapus mylimųjų – –
atrodo, nėra ko ieškoti, –
gali pasirinkt bet kurį, –
vienodai visų akys prašo…
—–
yra dar kiti. –
tik tiems
jau niekas nerašo.
Pamišėlio užrašai. Anderseno sindromas
dabar ramu. nors kartais dar atrodo, –
girdžiu kaip ant tapetų auga gėlės.
kaip atsispyręs nuo pastraipos žodis
išlaužia koją cino kareivėliui.
beveik gerai – tokia žiema už lango. –
įžiebčiau krosnį, tik nėra degtukų.
lauke mergaitė telefoną maigo.
nešąla pirštai. kyla garas. rūko…
tačiau ramu. taip visad, kai Kalėdos.
galiu kramsnoti bjauriąją antieną. —
o televizoriuje šnypščia sniegas,
ryškėja veidas sniego karalienės.
