Jaunųjų kūrybos konkursas
Dovilė Kuzminskaitė
Vienvietis
Šiąnakt sapnavau. Ne, tavęs jau seniai nesapnuoju.
Ir teisingai sakei – nebereikia, vis viena nepadeda.
Tuščias miego erdves man užpildo vien akmenys, uolos,
Baltos klintys. Kur žemės nė grumsto. Nė adatos
Nebemoku įspraust. Tarp savęs ir išėjusio laiko
Ir į laiką subridusių lig juosmens, lig pajuodusių kelių,
Verias sąmonės prarajos. Ir jau niekas tavęs nebelaiko,
Nebent švelnios nedidelės Viešpaties Dievo rankelės.
Kol šiąnakt sapnavau, regis, medžiai paraudo iš gėdos.
Ir atėjo ruduo su rūdim. Pajunti – tavo sieloje kiaura.
Švilpia vėjas stogais. Tai nejaugi iš čia visos bėdos,
Tai nejaugi tu čia užkliuvai ir kentėt nepaliauji
Ir gyvent nepaliauji savo vieną vienvietę vienatvę,
Savo ilgesio stabą. Taip lauki, kol tapsim pagonim.
Aš šiąnakt sapnavau. Savo amžino liūdesio kapą.
Tarp akmens ir uolų. Ir tave vis dažniau susapnuoju.
Plikšala
Ji sakydavo: „Kiek tu rašai.“
Buvo keista. Kentėdavom dviese.
Krito balto buvimo lašai
Ir ant gatvių sustingo. Į šviesą
Išdundėjo vagonai kreivi.
Nusibodo vaitoti ir keiktis.
Regis, nieko daugiau neturi –
Džiūsta protas, likimas prakeiktas
Vėl iš naujo parodo temas.
Tas pačias, kur kalbėta ne sykį.
Gula šerkšnas į baltas eiles
Ant šakų ir širdies. Šitaip tykiai
Atsibosta gyvent tris kartus.
Užbraukta paskutinė eilutė,
Ir lape sakinys nekantrus
Išsiviepęs kvailai kantriai tupi.
Dar keli – ir, žiūrėk, išrašei.
Išsirgai tuo sykiu savo ligą.
Krinta balto buvimo lašai,
O nė karto nebuvo prisnigę.
Urbanizmo išsimylėjimas
Išsimylėjau šį miestą, kur burba užmigdamas sniegas,
Ir skrosdamas gatvę suklinka tamsoj autobusas.
Kur bespalviai namai, kur likimas pavirsta į ego,
Kur šampūno ir muilo kvapai, o vis vien sieloj turime blusų.
Ir praeiviai žygiuoja laiku, nesuspėdami koja į taktą,
Kažin kur, kas juos veda, juk seniai nebeliko net Dievo
Butaforiniai kūnai, šešėliai ir slaptos
Įrašytos šaligatvių kreivėm dejonės,
Ir įrėminta sienom agonija, iškreiptas riksmas
Pro žibintų šviesas įsibrauna į butą.
Svetimi paistalai, numarinti žydėjimo blyksniai,
Mėnesiena už lango pavirsta į murmančią upę.
Nusivalkioję metai, savaitės, kai mokesčiais lyja.
Bato spaudas plytelėj – savotiškas miesto inkliuzas.
Tad primink kaip juodžemiu kvepia medžiu ar lelijom,
Ten kur neguli sotūs tavim tingūs didmiesčio šliužai.
