Jaunųjų kūrybos konkursas
Ernestas Noreika
ilgu
nulipdytas iš dulkių į pulką balandžių, prarytą lapo liežuvį,
į priemiestį skambant karoliams iš gatvių ir koją molinę šuns
dūžtančią, plasnojantį vėją suknelių sparnais ir ilgesį rojaus
vartų, sakyčiau liūdnu man šiandien. labai. kad noris ant plunksnos
kartis, kad noris pavirst į plunksną ryto išpeštą žaibui iš sparno,
nes aplink tik žirafos rudens besiramstančios ir medžiai pražydę
varnom. ir aklieji smuiko stygų lazdelėm kapsintys gatvei į burną
ir praslenka laikas atplyšusiais padais išlipęs iš purvinos upės.
kažkur pakelėj pasimetę sapnai, nutrūkę nuo sąmonės juostų,
atneša rezginį ryto, kadais, maketuoto, kad liūdną paguostų,
brėžiniuose ir moteris liko viena tik švelniai štrichuota rodos
ir dabar imu suprasti, kad ji tik iš užkasto žiemos sodo.
baltas gyvenimas
jis sakė kad gulbės tik apsnigtos, tik kiniškas porcelianas,
vaikščiodavo išilgai kambarį ir mažai kalbėjo,
žiūrėdavo kaip ant riešo nutūpia rankinio laikrodžio paukštis,
jis daug galvojo apie marškinius, kokie jie veržiantys:
– vandens spaustuvai, lesindavo sparnuotąjį elementais ir
spoksodavo kas sukasi jo galvoje, kaip sukasi sakiniai,
geležinės lovos ir raktai. dar baltos spalvos išbalęs baltas
dar išbalusios spalvos jis rėkdavo, greičiau spiegdavo kaip
supynė prispausta nukaršusio vėjo, tas plakimas balsu per
koridorių prižadindavo miegančią gražuolę ir pridėjęs ausį prie
grindų girdėdavai kaip mažom kilpų pasagėlėm atbėga adatos,
tik apsnigta tik prisnigta visur ir tekdavo apsikloti antklode, kurią
nusikasdavo nuo durų. ilgai netruko, bijojo mažų įgėlimų vis dažnesnių
vis dažnesnių ir mirė. antkapio nebuvo, tik medinis kryželis padirbtas
vietinio sargo ir matau dabar kaip mano kambario naktis geria arbatą
su tavo šešėliu iki kol užsiliepsnoja mano sienos ir moteris žaidžianti
geležiniais degtukais atneša gulbę tvirtai apkabinančią kūną ir miegą.
sugedęs
po lietaus užuodžiu kaip sugedę dievai tyliai gula dėžutėse
virš galvų, varpo taurėje laša tik pienas ir gamta susisukus
į žiogo snukutį ima mėgdžiot šešėlį ugnies, dar truputį
vandens baleriną ant stiklo, karštą judesį pėdų prieš liūtį
lyg nebūtų čionai nieko žmogiško, tik įjungtas žurnalas
ties „būsime“ išlupti iš akies kreivo vėjo, nulipdyti iš seilių
marijos, pateptoji karta greit nuvyto po atėjusio vakaro.
rytą nebebus plagijuojančių veidrodžių, iškarpytų iš žvilgsnio
žvaigždėto, lapės plauką įsmeigęs į rytus, eisiu vakar į sapną,
į miglą nuskendusios saulės apverkti, dviem lašais iš voro
sodelio, kur musės kaip tigrai apakę užriaumoja ir kelia dievus
iš senovinių knygų citatų, pjaustančiais kojomis vandenį
tik prisukus dėžutę girdi, kaip muzika kapsi palangėje,
ant kurios prisuktieji gvildena naują temą kūrimui pasaulių,
čiaudo naktys žvaigždėtu lietum, tiesiančiu lieptą romantikų
griūčiai, gal todėl po lietaus gyvenu, sugedęs mėnulio dėžutėse.
pavasario pjūvis
mačiau, kad tąkart vakaras ir ant dešiniojo peties teliko
mažas šventojo šešėlis, o pats išėjo lošt pavasario kauliukais,
vis stengės išridenti septynakę boružėlę, kad vyras kemšantis
į pypkę smėlio laikrodį negimtų dusulingu laiko ištiktuku
kažkas įpjovęs skalpeliu negyvą rytą, jame talpino ilgą raidę,
jo balsas buvo pakirstas ligos, toks panašus į apdulkėjusios
dūdelės vėją ir jis ramino mane tyliai savo lūpos skambučiu
pilnu vėjuotų priebalsių ir panašiu į jūros švilpiančią suknelę
netyčia mestas ežeran akmuo išdaužė vandeny raibuliuojantį
langą, nepastebėjau, kad dešiniojo peties šešėlis apsiavęs
pora plunksnų čiuožė per nakties šukes, per pusę lūžusi
dūdelė pranašavo ilgą ryto atvėsimą iki mėlynai rašytos Y
raidės iki kūne šyvos odą perinčio dievo celsijaus ir graudžiai
kaulinės boružės lyg įtūptos mažų skylučių daužės tarp vaikiškų
rankų, kur pienininkės drugelio sparnais renka dantis kur vakaras
prasideda ant operacinės stalo ir baigiasi klinikine žiogo mirtimi.
