Jaunųjų kūrybos konkursas

Jaunųjų kūrybos konkursas

Domas Linkevičius

Apie baltąją paukštę
Ji išmoko gyventi ilgai be kaprizų, be karo,
kai tuo tarpu su ja nieks gyventi ilgai neišmoko.
Žmonės mėto kortas ir azartiškai kerta lažybų,
kad ji meistriškai slapstos, nors jaučia – jos aura šalia.

Jos idiliška penklinė dar nežymėta bekaro.
Savo lyriško valso vargšelė lig šiol nesušoko.
Akys tyros kaip ašaros, ašaros – krištolu žiba.
Aš visai netikėtai radau ją tirštam rašale.

Atradau ir nenoriu, kad kas jos rūbelį suterštų,
ir nenoriu, kad ji kada nors nekaltybę prarastų –
nekaltybę, kuri jau seniai nebėra vien tik rūtų.
Mergina tauraus žvilgsnio, nors daug kas ją laiko paika.

Ji dažniausiai nakvoja nebyliai tarp pykčio ir keršto.
Ji pastelinio būdo valdovė – nemėgsta kontrastų.
Pastarieji išauga ne vien tarp carų ir rekrūtų.
Kartais žmonės ją sieja su mūšiais ir šaukia Taika.

Bemedžiojant laiką
Pašautos dvylika trumpų sekundžių išsilakstė,
minutės krito prasidėjus lygiavertei kovai,
kol valandą ilsėjosi nualinti varovai,
planus, kaip įviliot į spąstus dieną, ėmėm regzti.
Savaitę atginė po kojom žvarbūs vėjai,
o mėnesį sukruvintą pamiršome pakrikę,
azartiškai skubėdami link metinio laimikio, –
teliko amžių iškamšos – gyvenimo trofėjai.

Chemoterapinis kruizas
Esi gėrybinis auglys, navikas,
išpjautas, neataugantis iš naujo.
Manęs išsižada plaukai – aš plikas,
brandus ištarti, jog nepažinau jo –
lyg uoga neprisirpusio, dar žalio,
svaiginančio vijoklinio jutimo.
Man knygos gali būti be viršelio,
o tu visa inkšti iš pasiutimo,
nes turinys – tik krešantis rubinas,
kurs viduje, o ne paviršiuj tviska.
Pliušinį žaislą sėdi apkabinus,
jauties lyg būtum apkabinus viską,
bet iš tiesų pati esi pliušinė,
tik tavo protas to dar nesupranta –
tiesiog ne tu mana svajonių džinė –
aš išplaukiu, o tu lieki ant kranto.

Gilūs žmonės kuproti
Aš kuprotas labiau nei gali susapnuoti.
Įpratau nematyt subjauroto fasado.
Mano knygos viršelis skurdus, nudėvėtas,
bet viduj… bet viduj aš toks pat kaip ir tu.

Gilūs žmonės, jie lieka vieni, jie sparnuoti,
jie įprasmino būtį, pasaulį atrado,
tik tarp mūsų ilgai nesuranda sau vietos,
juos paviršium praeinantys bado pirštu.

Trys šviesos spinduliai gotikinį drabužį,
tą, kuriuo nuolatos Dievo motina vilki,
veria skaudžiai ir lūžta vitražinėj burėj –
nors atrodo vienodi – skirtingi visi.

O varpai šiandien neskamba – šiandien jie ūžia,
gilų žmogų į tramdymo stotį nuvilkę.
Čia nėra traukinių, jų dar nieks nesukūrė –
tik skliautais ropinėja aidai pratisi.

Kabantys
kolektyviniai sodai
Tarytum pokaris, kiek antaninių sviedinių,
ir obelys, netinkamos žvalgybai, nuogos.
Čia nevažiuoja tankai, nėr kelių painių,
sodybų kaminus apauga dūmų sruogos.

Nėra ką skinti, tad ramybė nuskina mane.
Jos bluostų užliūliuojami pakimba sodai –
tai leidžia apsimesti, jog esu Babilone,
o dideli lietaus lašai – aliejus odai.
Vaizduotėj – tyliai tvinstantis Eufratas iš krantų.
Po vandeniu panyra derliaus visas aras –
aš sėdžiu glėbyje obels – prie sosto priprantu –
karalius – išdidus Nabuchodonosaras.

Kai juokiasi vėlės
Tik pažvelkit koks Vakaras – iškeitė suodiną švarką
į žvakelėmis mirgantį, kerintį šventinį fraką.
Renkas žmonės – rankovę išlygina, skverną sutvarko.
Dabita susijaudina – dvylika užanty plaka –
tačiau niekas nemiega, tik rimsta – ir Vakaras lieka
prie nakties prisišliejęs, sunėręs rankas, susimąstęs,
įsiklausęs į spurdančioj sąžinėj šliaužiantį slieką.
Virš Romainių nakvojantiems paukščiams atsiveria skląstis,
ir, iškišę snapus iš lizdų, jie čiulbėti nedrįsta,
kol aplink naktinėdamos dangiškai juokiasi vėlės.
O gyvieji vis plūsta į aikštę, liepsnelėmis grįstą –
tarp gyvųjų ir aš rusenu į maldas įsivėlęs.

Prie laiko ežero
Nesuskaičiau, kiek tąsyk mušė valandų,
gal dvi, gal tris, gal pusę keturių,
bet mušė jos lyg sunkios uodegos žuvų
per patį laiko ežero paviršių.

Nelyg išvytas iš namų šuva, landų
neieškau būdoje tėkmės, nes teturiu
šį ežerą, kuriam beprotiškai žavu
laivuoti plaustą praeities, nes nepamiršiu,

kaip žydinčios lelijos užsupa laiku.
Antra para – mane kažkas paliko čia,
druskinga siela mirksta vandeny,
ir niekas nesugrįš – gali ją imti –

taip, Viešpatie, priimk mane be palaikų.
Štai sėdžiu aš, ir sėdasi šalia kančia,
kurioj ne pirmąkart giliai paskandini –
kvartiliai uždelsti dalija imtį.

Čia viskas primena man pasakas, išties –
mėnulio dukros drąsiai žengia per stiklus,
rikiuojas meldų gedulingoji greta,
jų galvose prasikala sekundės.

Tuoj medžiai kitame krante rankas išties,
ir džiaugsis jų glėby kiekvienas, kas įklius,
it amžių gintaro inkliuzija reta –
aš išplaukiu per laiką susigundęs…

Partitūra ginklams
                                                  (skirta D.F.Kuperiui)
Tyliau! Girdi? – tai ginklai suokia a cappella.
Mes galim slėptis arba susiveržt diržus,
sukąst dantis ir brist per upės tėkmę gėlą.
Jei paskutinis mohikanas liks ir žus,
tai išimčių nebus – taip pat neteksim skalpų.
Nors švino chorinis tratėjimas arti
ir mėnuo baltas plevėsuodamas apalpo,
būriuojas šviesuliai – belaisvių asorti –
pasidavė dangus, nakties aksesuarai,
bet mes negalim pasiduoti. Be drąsos –
trumpi keliai, o virš galvų plasnoja arai.
Tai panašu į klišę, į netikrą SOS.
Laki vaizduotė išlaka sulas iš uosių –
atrodo, priešai slepiasi jų drevėse.
Kankinkite, praskelkit kiaušą – neišduosiu
brolijos, slypinčios po ketera vėsia
Didžiųjų ežerų – Ontarijo ir Erio.
Taip – irokėzai netoli, tačiau kol kas
šita komedija ne Dantės Aligjerio –
dar luktelkim – ne laikas laidyti kulkas.
Tai pragaras, kurio net nesapnavo Dantė,
melodija šratų čiulbėjimo ne ta,
o mūsų tempas tartum sužeistų andante.
Likimo rankose nutyla moneta –
negirdi niekas, niekas išeities nesiūlo,
tad leiskime niūniuoti ginklams – pats žinai –
miškų labirinte be Ariadnės siūlo
šis status quo negali tęstis amžinai.

Proto dezertyrai
Žinai, o mano polėkis menkai teišlavėjęs,
ir mintys it kengūros – šuoliais byra iš sterblės.
Tarytum braukia šluotražiu per smegenis šlavėjas –
imuosi kartkartėm susimąstyt, ar neišblės
svajonių smiltys, užgaidų raudonos kruopelytės
ir siela, susirangiusi į kūną vieniša,
belūpė lyg po šluota įsikūrusios pelytės –
o įsikūrusios todėl, kad traukias jų niša,
siaurėja, kol prilygsta matmenims protono,
nematomo plika toliaregystės akimi.
Žinai, man kalbant, neretai pristinga gero tono.
Prie šešiastygio balso nedera tiesa kimi,
toks metas, kai madingi melo sąskambių akordai –
ne klasikiniai – žymiai sudėtingesni – bare.
Svarstau kaip atgailą – prisiekti nebyliųjų ordai,
kur garsas – gestas, o melodiją tik vakare
piano švilpauja ploni pasąmonės skudučiai.
Tik nežiūrėki į akis – jos veikiai užkerės,
kad likusį gyvenimą tarnautum man kaip dučei.
Aš ne laimikis, tad neverta pirkti meškerės
ir mėtyt masalų nuo kranto, imituojant žveją.
Ne paukštis aš, tad veltui užminuoti inkilai,
netgi ne dobilas – nustok dalgiu šukuoti veją –
aš leidžiuos ten, kur tu dar niekuomet nepakilai
ir nepakilsi, nes esi charakterio per tyro –
tyrumas šiais laikais velnioniškai nepravartus.
Žinai, o norai augantys į proto dezertyrus
kaip tik dabar išbėgo pro kalėjimo vartus.

by admin