Jaunųjų kūrybos konkursas
Nesklandumų rojus
Dainius Vanagas
Tarp konditerijos parduotuvės, į kurią pirmais mėnesio trečiadieniais suguža žmonės, nežinia, dėl kokių priežasčių rankose laikantys Milorado Pavičiaus knygą „Chazarų žodynas“, ir batų taisyklos, į kurią, mano žiniomis, dėl reklamos kol kas nesikreipė joks rašytojas, stovėjo neišvaizdus, apgriuvęs, tačiau visuomenės dėmesio nestokojantis pastatas. Virš paradinio įėjimo, geltonoje iškaboje, švietė užrašas: „Nesklandumų rojus“, o kiek žemiau, mažesnėmis, bet užtat raitytomis raidėmis – „Visiems gyvenimo atvejams“. Nors įmonė įsikūrė vos prieš metus, tačiau gandai apie jos veiklą audrino daugelio konservatyvių žmonių vaizduotę. Iš pradžių klientai, žinoma, buvo tik jaunuomenė, na, o dabar pamažu pastebima, kad drąsėja ir vyresni. Mūsų veikėjai – žavi panelė Klementina ir ponas Vazabeąselės – yra ir šioje teksto atkarpoje visuomet bus sužadėtiniai. Štai jie sėdi koridoriuje, rankomis it virve susiviję, šnabždasi, krizena ir laukia, kada „Nesklandumų rojaus“ konsultantas galės juos priimti. O tai nutiks iškart po to, kai ponas Felčeris, minėtas konsultantas, baigs šlapintis. Jam ir pačiam keista, kodėl taip ilgai stoviniuoja priešais pisuarą. Tik vienas kavos puodelis, o še, kad nori. Laimė, rezervuaras nebegalinis, ir ponas Felčeris iškilmingai pasirodo tarpduryje:
– Prašome įsitaisyti patogiai, – jis mosteli ranka į keletą kėdžių, o pats klesteli į prašmatnų odinį sostą. – Kuo galėčiau padėti?
Ponas Felčeris spindi iš džiaugsmo; burtininko rolė tinka prie aštrių, kone spygliuotų veido bruožų, jo rankos, baltut baltutėlės, ramiai it sotūs liūtai ilsisi ant stalo.
– Na, – porelė drąsinamai susižvalgo ir nusprendžia, kad kalbės vyriškis, – jūsų paslaugas mums rekomendavo draugai, matote, mes tuokiamės po trijų savaičių. Tėvai senamadiški, sumanė iškelti puotą su daugybe žmonių ir į jokius ginčus nesileidžia. Baiminamės, kad bus siaubingai nuobodu: šimtai nematytų giminių, baltos mišrainės, sveikinimai, ašaros, kvailos tradicijos; neabejoju, jūs puikiai suprantate, ką noriu pasakyti.
– Be abejo, suprantu! Porų, patenkančių į tokią delikačią situaciją, pas mus ateina kone kasdien, – juokiasi ponas Felčeris, traukdamas iš stalčiaus anketą, kurią netrukus užpildys. – Be to, noriu jus pasveikinti: turite puikius draugus.
– Taip, jie išties rūpestingi, – ponas Vazabeąselės šypteli ir trumpam atsisuka į sužadėtinę, pasitikrindamas, ar neprivėlė klaidų.
– Aha, taigi situacija tokia: detales, turiu galvoje vietą, laiką, svečių skaičių, jų amžiaus vidurkį ir visa kita, sužymėsite vėliau, prie registracijos langelio. Jūs taip pat gausite popierinį gidą, kuriame visi mūsų veiklos niuansai aiškiai išdėstyti, – ponas Felčeris minutėlei nutyla, laukdamas, ar klientai neužduos klausimų. Šiems romiai besiklausant, tęsia toliau. – Tad jei viskas aišku, galime pradėti braižyti vestuvių nesusipratimų žemėlapį, ar ne?
– Taip, pradėkime, tik norėčiau jums pabrėžti, – staiga įsiterpia mergina, – kad mes norime nuotykingos, linksmos šventės. Jokių sužeistų, perdėm išgąsdintų ar stipriai įskaudintų žmonių.
– Gerbiamoji, – nustemba ponas Felčeris ir net atsilošia krėsle, taip pažadindamas liūtus, – aš labai tikiuosi, kad jūs juokaujate. Mūsų darbo etika griežtai remiasi moto, kad niekas, išskyrus savigarbą ir orumą, nukentėti negali. Net jei jūs pati prašytumėte ko nors nepadoraus, mes kategoriškai atsisakytume bendradarbiauti.
– Jūsų kompetencija mes nė kiek neabejojame, pone Felčeri, – suskumba įsikišti sužadėtinis ir sviedžia rūstų žvilgsnį į draugę. Ši jam atsako pamaivišku liežuvio kyštelėjimu, kurio vyriškis, vėl grįžtelėjęs į nesklandumų specialistą, nebespėja išvysti.
– Mes jau esame apgalvoję keletą kuriozų, tačiau tikimės, kad jūs gerokai praplėsite asortimentą. Visų pirma ceremonijos metu, na, ne kulminaciniame taške, žinoma, norėtumėme, kad į bažnyčią įbėgtų koks naminis gyvūnas. Gal ožkytė, gal avis, ir su grandine ant kaklo, lyg būtų nutrūkusi, ir keltų nemažą triukšmą, metalui čiuožiant grindimis. Ar tai įmanoma?
– Žinoma! Avis arba ožkytė bažnyčioje, – užsirašo ponas Felčeris ir vėl juokiasi. – Prieš porą mėnesių turėjome panašų užsakymą su vištomis. Galiu garantuoti: nei fotografams, nei susirinkusiems į šventę nuobodu nebuvo.
– Džiugu girdėti. Taip, kas toliau… Aha! Mano giminėje yra bjauri teta – tikras rakšties įsikūnijimas ir didžiausia garbėtroška. Neabejotinai apsirengs taip, kad užgožtų net nuotaką – toks jau jos būdas. Būtų šaunu, kad nelaimingo incidento metu ją aplietų raudonu vynu. Ir jei įmanoma, ne taure, o bent jau maža statinaite.
– Turbūt seniausias triukas istorijoje, bet dar nė sykio neapvylė! – ploja liūtais ponas Felčeris ir vėl užsirašo. – Ar jau užsisakėte aptarnavimo paslaugas?
– Ne, šventė bus mano tėvų namuose, tad planuota apsieiti be tarpininkų.
– Ką gi, turėsite įtikinti, kad bent du padavėjai būtini. Tiesiog sakykite, kad šventė yra visiems ir kad nė vienas iš namiškių neturėtų jos leisti virtuvėje. Lai dirba pašaliniai, o tai ir bus mūsų žmonės. Nesirūpinkite, savo darbą jie puikiai išmano – įgyvendins ir pageidautinas išdaigas, ir tai, ko iš jų paprastai tikimasi: suplaus indus, aptarnaus svečius, serviruos, gali net vakaro vedėjais būti, žodžiu, visiški savo srities profesionalai. Beje, ar turite su savimi tetos nuotrauką?
– Taip, – vyriškis ima kuistis piniginėje. – Štai.
Konsultantas net nežvilgtelėjęs prisega nuotrauką prie anketos. Ponas Vazabeąselės dėsto toliau:
– Na, o kitas kuriozas, galimas daiktas, kiek sudėtingesnis.
Pono Felčerio veido išraiška nepasikeičia, jo skruostai ir toliau lyg niekur nieko spindi tarsi magiškomis dulkėmis papudruoti. Jis, be abejo, įsitikinęs, kad neišgirs nieko, ko ankstesni klientai nebūtų prašę.
– Susiklostytų labai žavi situacija, jei erdvėje aplink tėvų namus vestuvių dieną nebūtų ryšio. Na, niekas niekam negalėtų prisiskambinti. Kaip manote, a? Juk daili avantiūra? O dar tokią ypatingą dieną. Kiltų pašėlusiai smagus sąmyšis!
Kaip ir buvo galima tikėtis, ponas Felčeris nė nemirkteli, tačiau jo kaktą suaria dvi taktikui būdingos raukšlės.
– Bijau, kad šito jums teks atsisakyti. Savaime aišku, tokią paslaugą mes galėtume suteikti – griežto režimo kalėjimai dažnai naudoja įvairius signalo blokatorius, o mes turime užtektinai ryšių, kad tokį įrenginį galėtume išsinuomoti. Bėda, kaip turbūt nujaučiate, slypi kainoje; patikėkite, ji kišenės neglosto, todėl abejoju, ar tokia investicija jums būtų prasminga.
Būsimi jaunavedžiai kiek sumišę susižvalgo. Atrodo, šio sumanymo originalumu jie labai didžiavosi, o dabar štai, šnipštas. Netrukus ponas Vazabeąselės palinksta į konsultanto pusę ir lyg solidus derybininkas ramiai konstatuoja:
– Viskas aišku. Daugiau idėjų nebeturime, taigi norėtume išgirsti jūsiškes.
– Žinoma, žinoma. Tuoj jums pristatysiu, kas šiuo metu yra madingiausia. Taip… – ponas Felčeris atsivertė aplanką su statistikos lentelėmis. – Aha, vestuviniai pokyliai, štai. Jau keletą mėnesių sužadėtiniai dažnai pageidauja, kad prieš vestuvių ceremoniją netikėtai prapultų jaunikis. Net dvidešimt septyni procentai į mus besikreipiančių porų. Norinčių, kad dingtų nuota(i)ka – šiek tiek mažiau: devyniolika procentų. Scenarijų, kaip ir dėl kokių priežasčių dingsta vienas iš sužadėtinių, galima sukurpti kokį tik pageidaujate, o po to palengva skleisti gandą tarp susirinkusiųjų, taip auginant įtampą ir susijaudinimą. Kas dar… Kautynių gerbėjai užsisako grumtynes. Nuotakai metant puokštę, pasirodo dvi dailiai pasipuošusios moterys ir žūtbūt stengiasi ją sugauti. Pavykus susipeša tarpusavyje, apsidrasko drabužius, išsidarko šukuosenas. Po to, jei jų nespėja išskirti anksčiau, tuoj pat pasišalina. Neblogai, ar ne? – ponas Felčeris šypsosi. – Penkiolika procentų. Tiesa, pas mus yra ir akcijų! Antai šį mėnesį didelės nuolaidos taikomos policijos reidui. Pobūvio metu įsiveržia specialusis kovos su narkotikų prekyba būrys ir suima jaunikį už nelegalių medžiagų laikymą. Šis teatrališkai išsivežamas, po penkiolikos minučių iškilmingai pargabenamas atgal. Viskas pristatoma kaip pabrolių šunybė. Pribloškiantis vaizdas žiūrovo ir objektyvo akiai; įsivaizduojate, koks stilingas skandalėlis kyla? Dvidešimt vienas procentas jaunavedžių. Yra, žinoma, ir daug paprastesnių bei pigesnių triukų. Pavyzdžiui, nesklandumai su elektros tiekimu. Visi puola ieškoti žvakių. Sakyčiau, labai romantiškas variantas. Arba galima imituoti paparacių būrelį, jie įžūliai lįstų pro tvoras, ant stogo, tarp automobilių, ir be proto be galo fotografuotų. Jūs, taip pat ir svečiai, galėtumėte jaustis kaip ryškiausios garsenybės. Taip pat galime pasiūlyti ir itin egzotiškų paslaugų, jei norite, galite pavartyti katalogą.
Ponas Felčeris ištiesia virš stalo mėlyną aplanką, tačiau jo niekas nepaima. Sužadėtiniai žiūri vienas į kitą spindinčiomis akimis.
– Dėkui, nebereikia, – murkia mergina. – Mes jau išsirinkome: norėtumėme, kad nuotaka, vadinasi, aš, prieš vestuves dingtų kaip į vandenį. Tegu pamergės ir pabroliai pasiutusiai ieško, manydami, jog pasprukau pabrukusi uodegą. Po to, vos kelios minutės prieš ceremoniją, lai paaiškėja, kad buvau užsitrenkusi vyno rūsyje. Mano vyrui puikiai tiks policijos reidas. Na, o kaip vakaro delikatesą renkamės elektros dingimą. Tik, žinoma, reikės pasiruošti: visas namuose esančias žvakes paslėpti taip, kad tik mudu su vyru galėtume atrasti. Aišku, to padaryti mes neskubėsime.
– Visada malonu bendradarbiauti su žmonėmis, kurie žino, ko nori, – ponas Felčeris smagiai kuičiasi tarp popierių. – Taigi turime penkis: avelės, teta, nuotakos dingimas, policijos reidas ir elektra. Labai gerai. Dabar jums tereikia nueiti į registratūrą ir atlikti likusius formalumus. Kai pasirašysite sutartį, artimiausiomis dienoms su jumis susisieks vienas iš mūsų kompanijos projektų vykdytojų – su juo ir derinsite visus kuriozų niuansus, taip pat ir kainą. Štai šį lapą taip pat nuneškite į registratūrą, – ponas Felčeris paduoda anketą su eibių sąrašu. – Turbūt nė nereikia priminti, kad šou pavyksta juo geriau, juo mažiau žmonių apie jį žino.
– Žinoma, pone Felčeri, niekam nė žodeliu neprasitarsime, – entuziastingai linkteli ponas Vazabeąselės.
– Puiku. Tuomet man belieka palinkėti kuo gražiausios šventės ir nesklandumų – lai jie vyksta sklandžiai. Tuomet, neabejoju, nei jūs, nei svečiai šio vakaro ilgai nepamirš.
– Dėkojame jums!
Ir jaunavedžiai dingsta.
„Puikus verslas“, – galvoja ponas Felčeris, knisdamasis asmeniniame bare ir niekaip nerasdamas viskio butelio.
