Jaunųjų kūrybos konkursas

Jaunųjų kūrybos konkursas

Paskutinės liūdesio akimirkos

Ramunė Dambrauskaitė

Noro gyventi nepakanka: prasmingo gyvenimo pamatas yra džiaugsmas. Man skubiai reikėjo džiaugsmo, kurio deficitas šiandien tapo globalus. Kaip ir dauguma, taip ir aš atsidūriau įstaigoje, neturinčioje nieko bendra su ligonine ar sveikatos klinika, greičiau, tai dianakso įsisavinimo namai.

Įstaigos skyriaus vedėjas liepė įvertinti savo būklę: reikia detaliai išsiaiškinti, kaip veikia dianaksas paskutiniosiomis liūdesio dienomis. Sakė, kad pamąstyčiau apie savo dieną, įvykius arba svarbius dalykus.

Kol prie ausies zyzė itin plepi sanitarė, mintimis jau gaudžiau žalius drugelius (hormonų sistemoje kažkas kinta). Palatos kaimyną lankąs draugas – visiškas alkoholikas. Geria iš mažo buteliuko ir dar užsikanda agurku, kurį slepia spintelėje. Spintelės durelės vis darinėjasi ir darinėjasi. Tai pomidoras, tai lašinio bryzas, tai dešros blynelis pakvimpa palatoje. Gurkšnoja baltą skystimėlį visiems prieš akis, jau ir nebenusisuka, nesislepia. Manęs jis kiek gėdijasi, matyt, dėl mano švelnaus balso, tokio aksominio, lyg iš reklamos. Aš greit jį paprotinčiau. Bet jis vis dar turi džiaugsmo, alkoholis jam padeda. Dirba statybose, aria kaip šimtas artojų. Seksas nebeįdomus, nes viską atima miegas, kurio niekada nepakanka. Jis kabina sanitarę. Vakar buvo susiraukusi ir kuprota, nuotaika – kaip pasiutusios širšės. O šiandien jau beveik barakuda, stuburiukas tiesesnis ir akys padažytos. „Tai kas, kad alkoholikas, su juo galima pašnekėti“, – sako ji savo kolegei. Kaimyno lankytojas man siūlo sausainį: „Imk, imk“, – sako. „Nenoriu“. „Imk tik, sakau!“ – bruka kone į burną. Na, gerai, paėmiau. Užtat visą naktį nemiegojau. Sausainis kaip sausainis, bet jau ta agresyvi ranka ir balsas kaip lojančio šunies – skrandy stovi. O toliau viskas vyko kaip pasakoje.

Staiga mano kūną tolyn blokštelėjo stipraus vėjo gūsis, odą rėžtelėjo gausybė aštrių šakų, ir su visa palatos lova atsidūriau kažin kokiame dugne, atrodo, kritau žemyn kliudydamas daugybę juodų krūmokšnių. Buvo išties smagu, priminė skrydį sapne. Naktis buvo nerami ir kažkur viršuje nenutrūkstamai kartojosi „bože moj“. Iš pradžių buvau nusprendęs pasilikti šiame dugne, apsikamšyti, pasitaisyti pagalvę, paskaičiuoti ant pirštų. Bet apsisprendžiau pajudėti. Nes pasilikęs niekada nesulauks pabaigos. Visuomet buvo verta nelaukti ir judėti į priekį. Taip sako visi draugai, visi pažįstami, visi žmonės. Tarp kitko – kai akyse nušvinta žaliais drugiais, aš paklausiu palatos kaimyno, kuri diena. Išgirdęs atsakymą, suprantu, kad greit su liūdnuoju manimi bus baigta.

Dugne galėjau žingsniuoti, kur tik noriu, bet koridoriai vis kartojosi, o visa, ką mačiau, norėjosi iššveisti su gerais šveitimo milteliais, kurių galima gauti tik „Prefos“ parduotuvėje. Toje pardėje niekas nesistumdydavo prie kasos. Ir niekas nesiliesdavo prie tavo šlaunies, norėdamas pagreitinti eilės judėjimą. Ten apsipirkti eidavo tokie kaip aš. Gerbiantys asmeninę erdvę, nesvarbu, kokia nereikšminga ji bebūtų. Ir „Prefos“ kasininkės sakydavo švelniai „laba diena“, nuolatos, kiekvienam, net ir man. Kartais įsivaizduodavau jų gyvenimus. Jos sapnuodavo „labą dieną“ ir pabusdavo su „laba diena“ lūpose, ir savo vyrams arba meilužiams prieš miegą sakydavo „laba diena“. Tie prekių skenavimo garsai: „pyp pyp pyp“. Laba diena, pyp, labadiena, pypyp, labas vakaras, pypypypyp. Parduotuvės personalo elgesio taisyklės su klientais žudo asmenybę, taip pat ir mažiausią džiaugsmą.

Paskutinė kančiose įsidėmėta mintis – prieš išeinant iš LBD („Lengvas būdas dirbti“) arba kitaip – elbėdė personalo. Tada ir prireikė skubios pagalbos. „Kiekvieno laukia tas pat, – sakydavo mano kolega. – Karjeros galimybės popieriaus lygmens, garantuota darbo vieta – tik „Prefoje“, aukščiausia pakopa – pardavėjo konsultanto, o po pusmečio košmariškas atvaizdas veidrodyje“. Apėmė apatija. Nebenoriu galvoti.

Mūsuose visada trūksta šviesos. Tiek gatvėse vakaro metu, tiek mintyje ryškiausią dieną, tiek šičia. Dugnas – kaip daugiabučio rūsys, kuriame aplanko klaustrofobija ar kažkas panašaus. Čia – prieblandos, asmeninių ir visuomeninių baimių irštva, todėl pradedu bijoti. Galbūt kaip tik dabar, kol čia vaikštinėju, penktasis aukštas krenta į ketvirtąjį, ketvirtasis – į trečiąjį ir taip toliau.

Vedėjas davė lapų ir tušinuką. Pasiskundžiau galvos skausmais. Jokios reakcijos, išėjo, paliepęs rašyti, ką galvoju. Kutenančios haliucinacijos, kaip sakydavo mano palatos kaimynas-draugas, prasidės, kai duos daugiau dianakso, o kai imsiu rašyti, dar ohoho, ko tik neprisiminsiu. Viskas taps svarbu. Sakė, kad žmonės dabar labiausiai nori įveikti rutiną ir nuobodulį, besotis daiktų pirkimas nebepadeda. Dėl to žmonės tampa kretinais: pradeda sėdėti ir jau niekada nebeatsistoja. Tarsi sąmoningai klimpsta į vegetacinę kasdienybę ir tampa daržovėmis. Jeigu juos pradėtų valgyti gyvus, jie nieko nedarytų. Tai sustabdys tik dianaksas – ateities vitaminas. Sugrąžins prie džiugaus judėjimo ir malonumo reaguoti. Nebekamuos tuščią sudirgimą keliantys simuliakrai ir simuliacija, atsiras atsparumas.

Mane kamuoja haliucinacija. Na, tie drugeliai ir buvimas dugne. Tai dugne aš ar tik sapnuoju? Su palatos draugu piliules dalijomės per pusę (jam reikėjo daugiau šio vitamino), matyt, todėl dianaksas veikia keistai. Vieną dieną jis dingo, tas palatos kaimynas-draugas. Skyriaus vedėjas nervinasi, nes vis dar turiu ką pasakyti ir moku paprieštarauti. Girdėjau jį nuogąstaujant: „Nežinau, jo dianaksas neveikia, jis pernelyg manifestuoja savo poreikius. Kada jis pradės tarnauti“. Taigi, šis vitaminas skatina tarnauti ir grąžina gyvenimo džiaugsmą. Vadinasi, daugiafunkcis: bus galima daryti tuščius veiksmus su dideliausiu užsidegimu. Dianaksas – ateities vitaminas, patrauklia kaina. Bet aš dar netarnauju.

Prieš visa tai, dar prieš vakar, abi slaugės, ak, kokios gražios ir vingrios, bet tokios šaltos, įpuolė į palatą. Aš buvau vienas prieš jas abi. Tikra akistata, pamaniau. Paėmė už rankų, viena už vienos, kita už kitos, ir aš buvau toks nepasiruošęs, dar nesusigyvenau su staiguolėmis, pagalvojau. Viena, su juodu kuodu pakaušyje, čiupo taip, kad net įdrėskė. Norėjau pasakyti, kad bijau skausmo, prašau lėčiau, švelniau, moteriškiau, bet ji buvo labai graži ir tokia šalta, nuo jos dvelkė šalčiu, to neturi jokie kvepalai. Ji atėjo iš kažkokio vėsaus pelėsiais apsitraukusio rūsio, o tai nuostabu. Kita slaugė tuo pat metu mano rankoje ieškojo venos, kurios ten ir negalėjo būti, aš jos, tos kitos slaugės, gerai neįsiminiau. Neįsiminiau, kaip ji atrodo, nes, matyt, nebuvo labai graži, kaip iš pradžių galvojau, ji nebuvo gerai prisirpusi, kaip šita. Ana liesa ir sausa, jos šaltumas ir kauluose, ir dar giliau, kaip sakant, amžinas įšalas net ir sieloje. Jos negalėčiau ir nemokėčiau sušildyti, nes tikrai nemoku, aš dar nekaltas. Pernelyg daug tokiam pirmam kartui, galvojau, net dvi moterys, aiškiai manim besišlykščinčios. Vos spėjo pamatyt – šit aš jau skerdiena, ir galbūt dar bjauriau. Vaidinau esąs mieguistas ir neprabudęs, bet aš jau buvau nuovokus.

Bet gana apie tai, mat aš buvau tame dugne. Aš dar šiek tiek žengtelėjau ir pamačiau jį. Veidas buvo kažkur matytas, matyt, jo vardas iš M raidės. Ak, tai skyriaus vedėjas. Dianaksas tikrai veikia. Tas iš M raidės buvo panašus į idiotą iš filmo, kuris savo geriausiu draugu laikė žaislinį meškiuką, o moters, simpatizavusios jam, vengė, netgi varžėsi su ja. Aš niekada nesivaržyčiau su moterimi, net nedrįsčiau jos erzinti, galbūt tik vėliau, kai akivaizdžiai būtume suartėję. Negi toks, kuris kabinėjasi prie moterų, norėdamas pademonstruoti, kad jos tik vyrų vergės, kažkada galėtų nors vieną jų turėti? Nemanau, nemanau. Bet tikriausiai klystu, jie, tie kiti vyrai, gali panaudoti ir jėgą, ir apsvaiginti moterį, aš šito nemoku, aš neįgalus. Dianaksas jau veikia stipriau, mat nebeturiu su kuo dalytis, bet tai ateities vitaminas, vadinasi, nieko blogo.

Štai tada buvau šalia vienos tokios, moters, žinoma, ir galbūt jau buvau beužkalbinąs, galbūt. Stovėjome prie „Prefos“. Ji kažką krimto. Manau, kad tai daryti yra normalu, o kas gatvėje neužkandžiauja? Pro šalį ėjo toks itin muskuliniškos išvaizdos kliunkis, jis paklausė tos žavutės, ar skanu graužti, baidykle. Ji nustojo krimtusi, aiškiai nusiminė, nudelbė žvilgsnį žemyn. Tai buvo dieviškas dalykas, tas jos valgymas. Pamaniau, kad esu rojuje, galėčiau žiūrėti šitaip į ją visą gyvenimą, galbūt kada nors ir prisiliesčiau prie jos, galbūt. Valgydama ji galvojo apie gražius dalykus. O tas kliunkis, visas patenkintas, parodęs, kad yra tikras macho*, nukeliavo sau.

Nors tas šlykštus klausimas yra tik niekinga smulkmena amžinybės ir pasaulio atveju, bet aš jį visuomet nešiojuosi pakibusį kažkur paširdžiuose nelyg tragediją. Galvodamas savo palatos lovoje apie šią moterį, dažnai nusimindavau, ir aš tai darydavau tik su ja, tik su ja aš nusimindavau. Jei kas nors būtų buvę šiek tiek kitaip tą akimirką? Visų pirma, jei ta moteris būtų buvusi vyrmoterė, tai kliunkis jai nieko nebūtų sakęs, galbūt eidamas pro šalį būtų susigūžęs ir prislopinęs savo feromonus. Antra, jei ji būtų buvusi gležna katytė, jis būtų ją greitai supakavęs, protinio pudrinimo metodu – abu kaipmat būtų nuėję į artimiausią kavinę, viskas būtų pasibaigę jau kitą dieną. Jei ji būtų buvusi mot-vyris – jie būtų susipažinę vėliau ir kitur, be jokių preliudinių žingsnių. Bet, kaip sakiau, tai tik istorija apie gatvėje užkąsti nusprendusią moterį, kuri baigėsi itin liūdnai ir įvykio negalima pataisyti net gražiausiais pramanais.

Tądien nepažįstamą moterį šiek tiek sekiojau. Prisiekiu, visą dieną mintimis jai dariau smilkinių masažą, juk tarp mūsų jau buvo nusidriekęs šioks toks siūlas. Mano užkalbinimas akivaizdžiai būtų dar labiau pagadinęs nuotaiką, tuo aš neabejojau, tad guodžiau ją mintimis ir bučiavau, bučiavau, nes mylėjau. Aš ją vis dar myliu. Macho’ui baigėsi blogai, bent jau vieną kartą, vėliau viskas susitvarkė, kaip paprastai tokiems būna. Mat aš jį kažkada mačiau besišlaistantį netoli „Prefos“, tą akimirką jis atrodė itin nepraktiškai: kelnės vis smuko, apnuogindamos jo užpakalį, ir jis baubė šuns balsu, matyt, verkė. Nurimęs užmigo prie parduotuvės slenksčio ir snargliai iš netoliese esančios mokyklos jį apmėtė centais bei apšlakstė alumi. Po to atvažiavo policija ir mane supakavo, nes aš ant jo šlapinausi, o žadėjau nuveikti ir daugiau.

Skyriaus vedėjas… Aš jam negaliu uždavinėti jokių klausimų. Be to, jis nuolat reikalauja, kad kalbėdamas su juo žiūrėčiau į akis. Po šito jaučiuosi išsekęs ir trokštu slėptis po antklode. Vis dėlto paklausiau:

– O kaip dėl drugelių?…

– O dėl drugelių – viskas gerai, bet tai jau ne jūsų reikalas.

Mane nuolat atmušinėdavo nuo reikalų. Manau, čia bus paskutinis mano rašinys. Pirmasis prisiminimas, jeigu tai galima vadinti prisiminimu, buvo mokyklos suole.

Mat aš irgi turėjau draugų, dar tada, kai nuo manęs nedvelkė. Tas ratas itin įsibėgėjo siaurėti, nežinau, kas pasidarė, ar tai buvo kokia infekcija, ar bakterija. Sako, kad feromonai taip pat lemia žmogaus išvaizdą ir charakterį kitų akyse, gal mano sugedę ir paaugliški feromonai, nevaldomai kraipantys charizmą, padarė tai, kas buvo neatitaisoma. Staiga pasaulis pradėjo sprūdinėti man iš rankų, aš jį sučiupdavau vis mažesnį ir mažesnį, taigi, mokyklos suole ėmiau dvokti bjaurumu. Tai kur kas blogiau negu tupyklos kvapas, su ja žmonės susiję net keliais prasminiais ryšiais. O mano situacija su jais sunaikino visus gležnučius ryšius. Staiga tai ir supratau – esu nepageidaujamas. Niekas, aišku, manęs nevijo šalin su botagu, tačiau geriau jau, savo paties labui, turėjau likti visų šešėlyje – per daug nesiekti kontakto nė su vienu iš bendraklasių ir apskritai žmonių, jei suprantat, ką noriu pasakyti. Supratau intuityviai, kad draugai, kuriuos tuomet buvo taip pridera vadinti, o tai neturėjo su manim nieko bendro, visada drauge kažkur eina ir kažką veikia. Drauge. Tai buvo ir tie vakarėliai, pasibuvimai, kuriuose prasideda alkoholis, rūkalai, merginos, vaikinai ir visa kita.

Artėja laimės spazmas, sako, su juo liūdnajam man bus atia. Taigi, aš nebuvau tame pakviestųjų sąraše, nebuvau, neturėjau kur ir kaip pasisemti paauglystės dvasinio turinio, bent kartelį, deja. Dar ir prieš tai buvau nepakviestas daugybę sykių, tačiau tai man anksčiau nerūpėjo, nes mėgau savo paties draugiją, buvau savimi patenkintas. Štai kaip nutiko, aš visai nutolau, man paaiškėjo, kad klasėje, mokykloje, kieme ir visame pasaulyje esu nepageidaujamas, net mokytoja išbalintais plaukais, atrodo, džiūgavo, kad sėdžiu tykus ramus klasės kampe, eilės gale. Man staiga pasidarė gėda, aš vos neapsišlapinau iš baimės. Vieną sykį taip ir nutiko – aš apsišlapinau, bet spėjau pasprukti nepastebėtas. Tuo viskas ir užsibaigė, buvau pageidaujamas kaip iškamša, ne kaip gyvas žmogus, berniukas. Baiminausi parodyti savo akimis, tuo labiau kalba, kad jau viską žinau, o tariausi nieko nenumanąs, vaidinau durnelį, betrūkę tik seilėms varvėti. Galvoje dėjosi visiškas balaganas, ėmiau skaityti kiekvieno mintis, ir tai, ką perskaičiau, pasirodė itin bjauru. Kartais tai trukdavo valandą, kartais ištisą dieną. Kai kam pasirodžiau kačių žudikas, berniukas, kuris valgo gumas nuo žemės ir viską ragaująs, kas gulėję ant grindų. Aš, po džinsais neva nedėvintis trumpikių, kas yra visai nenormalu, nes mama vengia man tai pasakyti, – vaike, nešiok berniukų kelnaites! – bet ji irgi manęs vengė, ji buvo ne su manimi, o aš trumpikes visada devėjau. Kitiems atrodžiau visiškas niekšas, nors mokiausi vidutiniškai ir mergaičių neskriaudžiau, tačiau mergaitės išvis manęs vengdavo. Žaidimų aikštelėje man septynis kartus mažiau atmesdavo kamuolį, taigi per trumpą žaidimą pertraukos metu kamuolį rankose laikydavau vos vieną kartą, jeigu pasisekdavo. Aš tiesiog turėjau būti prilaikomas prie jų, bet ne su jais, štai kaip. Bet pakaks apie tai. Man jau geriau.

Su vedėju žingsniavom žalios spalvos koridoriais. Visgi čia ne dugnas, bet, matyt, kitas lygis. Tiesa, kai prasidės sintetinis gyvenimo džiaugsmas, aš būsiu su ja, ta moterimi, papasakosiu jai, kad buvau visiškai vienas. Kažin koks jos vardas? Tikiuosi, kad jos vardas Elena. Arba Gertrūda. Nors abu vardai jai netinka. Jai netinka nė vienas vardas apskritai, aš jau visus apgalvojau, visus išbraukiau iš metų kalendoriaus, kur žymimi vardadieniai. Ji bus su manimi, o galbūt aš keletą sykių kaip filmuose išgelbėsiu ją nuo pavojaus – būsiu labai vyriškas. Susigyvensiu su seselėmis, jos manęs netampys kaip kaliausės ir jų invazijos į tiesiąją bus švelnesnės. O dabar – dianaksas, kuris yra vaistas, bet rinkoje pasirodys kaip vitaminas, džiaugsmo skatintuvas. Pritrūkai energijos? Pritrūkai miego? Pritrūkai visko? Tavo para ir džiaugsmas gali turėti 36 valandas! Taip perskaičiau įstaigos lankstinuke.

Netrukus visas pasaulis bus švelnesnis. Džiaugsmas bus žmogaus kasdienybė, jis mažai valgys, mažai miegos, daug dirbs, seniausios pasaulio pramogos vėl taps įdomios. Haliucinacija, kutenanti sielą iki džiaugsmo ašarų, ir visai ne narkotikas! Lauksiu savo meilės prie „Prefos“. Aš būsiu ne šalia jos, aš būsiu su ja. Kažkur toli nuo manęs dabar ją lanko keistas jausmas – lyg pykintų, lyg ką, ogi aš šią akimirką taip stipriai ją bučiuoju.


*Macho turi kelias reikšmes. Šįkart – vyras, gyvenantis su nuostata, kad yra viso ko valdovas. Net ir progai nesant demonstruoja žeminantį požiūrį į moteris.

by admin