Jaunųjų kūrybos konkursas
Indrė Gegeckaitė
***
Kaip aš džiaugiuosi
Kad užrašų knygelės
Pirmajam puslapy
Draugo daiktų sąrašas į Girulius
Kuriuose jau buvom
Iš kurių parvažiavome
Ir tik paskui prasideda kartuvės,
Visokio plauko citatos ir pastebėjimai,
Daug suveltų minčių vienose rankose.
Rašau ir nesugaunu savo paties atsakymų,
ar aš sau
ar aš jums
ką šiandie vakarienei
ar jūs tai ne aš
ko aš noriu
kodėl šito taip reikia
kodėl taip gaila
pinigų batams (kavai negaila),
kodėl idealai išsiskiria
o mes, viso labo earl grey’us su pienu,
O mes pasiliekam
Kietai miegodami,
Minkštai atsikeldami,
Vienas iš grybų,
Kitas iš renginio,
Vienas su botais,
Kitas peršlapęs,
Atsistojęs iš paskutiniųjų
Plunksna vos įskaitomai
Šitai rašantis į knygelę
Kurios pirmame puslapy
Šventas draugo daiktų sąrašas.
***
Nuo to laiko praėjo
Labai daug laiko:
Pas mus atsikraustė Povilas,
Medžiai išsinėrė iš žalio,
Laumės liko be nieko,
Su niekuo,
Keturioliktas man netinka,
Kojos po truputį
Slenka vilnonių kojinių.
Nuo to laiko
Draugės harde numirė nuotraukos,
Ėmiau dėvėti sarį
Mane išmokė indiško „ačiū“
(tą pačią dieną jį užmiršau)
Kažką apniko remontai
Sulaužytos rankos
Kaip gros kaip rašys nežinau
Gal visgi nebūtina užrašyti
Aš jau seniai pasidaviau
ir šešioliktas man ne tabu
Kad tik namo,
Kad tik kuo greičiau,
Kol namas manęs dar neišdavė
Kol aš dar mirtingas.
***
Kaip iš vaikų rašinėlių:
Pradedu: „jei būčiau meras“
pradedu,
Lukiškių aikštė jau būtų
Lennono,
Vienos stotelės pavadinimas būtų „stotelė“,
Stebėčiau keleivių veidus.
Negi taip keista
Nevadinti eilėraščių
Nedainuoti eilių
Nebūti bardu
Išvis niekuo nebūti
Kad ir į pačią nebūtį.
Mes taip įsikandę
Būti kirpėjomis,
Treneriais,
O savimi būti galima?
O būnant nebūti galima?
***
Koks nuostabus visgi
Ilgas ar trumpas
Yra mano gyvenimas
Su draugę persekiojančiu draugu.
Šitos kojos –
Tai jau ne tos kojos,
Kurias prieš dešimtį metų matei
Nukreipęs žvilgsnį žemyn,
Ne tos kojos;
Jau šitiek nueita,
Kai reikėdavo – pabėgėta,
Gal per mažai atsigręžta.
Jau ir muzika kita
Supa šias kojas.
Ir langas,
Fotoobjektyvas
Iš kitos lango pusės
Buvo užsukęs savaitgaliui
Pas šitas kojas,
Kurios pametė draugą
Gal ir gerai, kad pametė.
Garuoja matė,
Koks visgi nuostabus tas
Mano Tavo
Absoliutus
Visa ko
Išgyvenimas,
Net kojų
Labiausiai nusidėjusių:
Arčiausiai žemės.
***
Tie lietūs už durų
Yra visai ne už durų
Gal netgi visai ne lietūs
Neišlieti
Geriausiu atveju išsipylę
iš Dievo ąsočio praeitą naktį
Po kurios rytas šitaip rūko
nepagailėjo, kad darėsi keista.
Atsikelti,
Suprasti – nėra bokšto,
Suprasti – tai gal ne prie bokšto
ir gyvenu?
Gal iš tiesų
nėra jokio bokšto?
Gal iš tiesų
ir manęs – tiktai trupinėlis?
Gal tik šypsena –
tikras mano vaidmuo?
Gal nėra to, ką
fotografuoju,
to,
ką rašau,
to,
ką užuodžiu,
bet žinote,
gal tat ir nieko čia tokio,
kol tie lietūs už durų
taip pila.
Broliams
Visada greta
Visuomet sėji, kad aš
Gražiau atrodyčiau.
Leki paskui
Sustabdyti,
Šitaip greit netekėt –
Nieko nespėsiu.
Visuomet sieji,
Nepalieki nė gijos
Vėjui nupūst,
Nė plauko
Žemei atimt,
Lašelio vandens.
Bet, broli,
Ar šitaip
Ko nors iš Tavęs išmokau?
Ar aš pagirdžiau Tavo medžius,
Tavo samanas?
Sąmonę? Tavo didžiulę esybę?
Įmesk į mane akmenį,
Kad sužinočiau
Ar jau galiu jį nugludinti
Savo tėkme,
Begaliu savo tekėjimu,
Netekėjimu,
Netikėjimu,
Žinojimu.
Ar jau išteku
Į didžiausią jūrą,
Ar jau išteku
Už paties tobuliausio vyro,
Už paties savęs?
Švęs krantai.
***
Pamėtėki mane link žemės,
Palenk arčiau, aš
Šitaip greitai teku.
Pagirdykim senelius,
Pačius save
Pagirdykim.
Tobuliausiu vynu,
Duotu tobulo vyro,
Kuris iš tikro ne vyras,
Iš tikro ne moteris,
Mes jį kasdien
Susitinkame
Kai įsiklausom į upę,
Į žemės garsus,
Augančias samanas,
Sniego šnabždėjimą,
Tavo pečius ir akis,
Bet, broli,
Štai aš stoviu
Ir, broli,
Ar ko nors iš Tavęs išmokau?
Ar gražūs
Manyje akmenukai?
Ar prateku juos?
Ar ko nors
Iš Tavęs išmokau?
Neturiu su kuo lyginti –
Visa pranyko –
Liko tik patys gražiausi vyrai,
Patys tyliausi vardai,
Juos pratekam vienumoj,
Juos upė pasiima.
