Jaunųjų kūrybos konkursas

Jaunųjų kūrybos konkursas

Nerijus Cibulskas

* * *
Aukų laukas pavasarį sumažėjo iki žvyrkelio,
bet karas ir toliau išlieka vienodo masto, plinta.
Guli dulkėse gal keturi žaliųjų kūnai, tų pačių,
kurias matėm šylančio ežero pakrantėj.

Dabar – suplotos švino išnaros, buvusio
šokio veiksmas virtęs nejudriu, išsiskėtusiu
daiktavardžiu.

Atsivėręs vėjuotos dienos kiaušas, atsilupus
šio tąsaus, miškingo peizažo žievė, pro kurios tarpus
sunkias sunki ramybės sula.

Nedaug tavęs belieka, kuomet tvirtai apsisprendi
ir migruoji į kitą kelio pusę, kur žolė, rodos,
vešlesnė nei kadaise apgenėta beprotybė.

Vienintelė, kuria pasikliovei dulkėtame fronte,
žinai, kaip ji atrodo. Galėtume pamojuoti
baltomis priekinių šviesų vėliavomis, kai naktį
važiuojam iš prekybos centro.

Iš po ratų spėja pasprukti dezertyras ežys.
Smulki, savo pilka maskuote pasitikinti mėsa.
Taip trumpam pamatom apkasuose šliaužiančią 
realybę, spygliais išsivertusią išorėn.

Pragaro virtuvė


Sėdžiu prastai įklijuotas į šį sudriskusį virtuvinį koliažą,
įsivaizduoju įsivaizduojamus pusryčius. Kai pabandau
susekti, kur lubomis nuropos alkanas, išdžiūvęs saulės
spindulys, esu apkaltinamas. Nėr ko kištis

į asmeninius eilinio spindulio reikalus, kol sėdi apmusijusioj
valgykloj, prisimindamas dar pigesnes pajūrio užkandines,
bespalvius maltinius, obuolinio feiri skonio
kompotą ar šventosios namelį, kuriame dūkdavo
du paaugliai, nemėgstantys klaidžioti paplūdimiu.

Visos viešosios valgymo įstaigos, netektys, kurias
sukimšdavai lyg desertą, visi tie tavo miesto
sovietiniai restoranai, kuriuose tuščiais pilvais
švęsdavom šermenis (aš iki šiol nežinau, kaip
laiptais pasiekti drakoną).

Tokios vietos galiausiai išsitrina, kaip ir amžini
pirmieji skoniai – neužkonservuojami, neišsaugomi.

Gal todėl geriausi buitiniai konfliktai dabar vyksta
mano tuščioje virtuvėj. Pasiimu atbukusį peilį
ir repetuoju su obuoliu, tik vis įnirtingiau,
vis giliau sau į dūšią smeigdamas.

* * *
Virtuvė jungiasi su kambariu, bet šiandien
vis tiek neužtenka šios apgaulingos erdvės.
Matyt, jai priešingai – manęs jau gerokai per daug.
 
Pastaruoju metu mudu tartum seni sutuoktiniai –
nebeatspėjam grubių viens kito išmatavimų.

Nesu piktybinis lunatikas, nors paryčiais ropščiuosi
tai vienai stiklinei drungno vandens, alkūnėmis
iriuosi skystoje prieblandoje.

Dviejų dalių veidrodis prisega prie savęs šaltomis
smalsumo sąvaržėlėmis. Išgirstu, kaip

į neužduotą klausimą atsako naktinėjančio kaimyno
kosulys, šokuojantis anapusinio kambario sienomis.

Vienais apatiniais, šiurpdamas vėl užkliudau
ir jos suglebusias formas, kurios minkštai pripildė
aštuoniolika mums neskirtų kvadratų.

Ji lyg sapnuodama purtosi, norėdama išsviesti
iš savęs. Mažytė erdvė, kuriai nuo manęs
neabejotinai tapo ankšta.

* * *
Ir taip kas kartą, kai grįžtam į spalį, kuris mums
tik pirmasis. Kaip ir aš, dabar esantis čia, jau antrąsyk
sugrįžęs į savo medžioklės valdas, plieno geležėlė,
seniai įkritus į tavo begalinių išmatavimų rankinę,

kurioj vis dar atsiranda vietos. Bet vietos laiku priešaky
taip ir neiškyla pažįstamo kiemo kontūrai, nors puikiai žinau,
kad dažniausiai uždelsdavau tik pusvalandį, visuomet
praeidavau pro tą pačią stotelę prie Liubarto tilto.

Šįryt skersai ir išilgai perbridau tamsų rūką, drabužiai tapo
sunkūs nuo drėgmės. Tiltas po kojomis grėsmingai
siūbavo. Klausiau, ar čia man vienam taip.
Iš pradžių rodės, kad pagirios kaltos.

Tai pasakoju: vėl sapnavosi, kad traukiu virvę, išaugusią
tiesiai iš sienos, komandos nariai užnugary skandavo nepasiduoti.
Traukiau įsispyręs, nebeatpažindamas, ar čia mano kūnas
įjungtas į tokią įtampą, ar mano prakaitas kalasi lauk.

Vėliau nieko neįtardamas pakeičiau šlapius patalus,
gūžčiojau pečiais, nes turbūt ir šiąnakt ne tuo adresu sapnavau.
Ir taip kas kartą, kai užtrunku ilgiau nei derėtų. Kiekvieną
sykį, kai į nerašymą įspraudžiu daugiau negu rašosi.

Dar šešios žiemos. Antras

Varvekliai, taip ir nepaliesti tylos akordai,
užpildo griežtas pastogių penklines.

Tiek turbūt niekada nesugrosi.

Visa kita – įprastas šurmulys,
užgožiantis tobulą ramybės orkestrą.
2010 01

Imperija


Ir iš čia regėti, kaip giliam, sutemusiam slėnyje liejasi
skystas, daugiaspalvis neonas, kurio tėkmėj brenda
abejingi miegamieji kvartalai. Kol niekas nepastebi,

upės krantinė ilgais pirštais remia artėjantį skliautą.
Horizonto ranka, neišlaikanti marmuro skydo
(šis krenta ant tylinčio miesto). Dabar užspausta

nakties arterija, sulėtėjęs transporto plakimas.
Su niekuo nepalyginama drėgmė, kurią
mėnesių mėnesiais matuojasi kaulai.

Jau nuo saulėtekio laikų mėginu tilpti tarp šių
atšiaurių gynybinių sienų. Rodos, galiausiai pavyko.
Tačiau ką daryti, kai nebeturiu nuo ko gintis.

Žiemos kūnas pridengia aiškumu, apniaukiančiu
atmintį. Ir tuomet nugirstu, kad po šio rūsio grindimis
glūdi kitas rūsys. Kol mes čia, viršuje, švenčiam

savo karingo laiko pergales. Bet greit nebeliks
ką švęsti. Istorija rašys klaviatūra, o ne varno
plunksna. Naujos raidės byrės į bokštų pamatus.

Prie vartų liekanų, kur kiekviena sutrupėjusi plyta
bus verta bevardės katedros, išsirikiuosim suklastotais
veidais į sieną, laukdami vienintelio šūvio – užmaršties.

Lyg spragtelėjus pirštais


Dabar laukinė upė sustos, o tu bandysi
įgarsinti jos tėkmę. Ir dar – tą sulaužytą,
vėtros nugesintą paukštį, kuris trūkčioja
ledėjančioj srovėj, kažkur tebeskrieja.

Iš atsiminimų išgriebsi aptriušusią varną,
kurią aptikote prie nendryno, pusdienį
žaidėte šiuo šaltu daiktu ir beveik girdėjai,
kaip ritmingai suplaka, kaip stingsta vanduo.

Štai laukinė užmiega. Bet dabar trauki
iš rezervų nupjautą kriaušmedį, kurį sausio
naktimis aplipdydavai pulsuojančiu sniegu.
Močiutė kažkaip atsirasdavo prie žemo lango –

vėl gerai nepasislėpei – švelniai gėdindama,
nes prilipinau tam medžiui baltas krūtis.
Jeigu galėčiau įgarsinti ir jos slopų balsą,
kol šis yra, kol ir šiandien tebeplaka.

Nes upė dar čia. Dar liko išbadėjusi zylė,
tu ir sesė laikote ją kartono dėžėj. Paleisi –
prieš akis praskris pusė gyvenimo,
juk vasara įšoks į greitaeigį ir nebesugrįš.

Trumpam ir jos išeina į kitus gyvenimus.
Atrodo, kad toliau. Atrodo, kad ne į tavo.
Juk ir taip rašei praeitą žiemą, o dabar
viskas mėlynai pildosi, stoja į savo vietas.

Bet turi paleist upę, jos nuogi vandenys
gremžia boluojantį tavo proto sidabrą.
Pasilik sau bent kiek tylos, kol ši dar yra.
Net jeigu vos plaka, jeigu nebeplaka.

by admin